Dokumentinis filmas „Žvaigždžių liga“ yra suskirstytas į atskiras dalis, pavadintas pamokomis. Jums teko mokytis pačiam ar tam tikri dėsningumai išryškėjo per dvejus metus trukusį tyrimą?

Tai susiję. Kelerius metus dirbau didelėse viešųjų ryšių kompanijose, mačiau, kaip kurpiami pranešimai spaudai, kurie automatiškai tampa straipsniais. Filme stengiausi atskleisti visuomenės informavimo priemonių naudojamus triukus. Man tik buvo neaišku, kodėl žmonėms taip svarbu išskirti lyderius bei kopijuoti jų elgesį. Psichologinis aspektas išryškėjo daug vėliau, gilinantis į šio reiškinio priežastis.

Jūsų požiūris yra ironiškai negatyvus. Kodėl?  

Manau, kad pramogų verslo poveikis visuomenei, ypač vaikams, tampa vis agresyvesnis, o kartu ir negatyvesnis. Žinių tarnybos taip pat praranda savo paskirtį, beatodairiškai propaguodamos toksišką garsenybių kultą... Pavyzdžiui, Lady Gaga, - jos pasisakymų pilna net CNN televizijoje. Kita vertus, kad ir kur atsidurtum, - Vilniuje ar Londone, - aplinkui daugybė ekranų, įsibraunančių į mūsų gyvenimą ir kuriančių savą mitologiją. Ką jie dažniausiai rodo? Įžymybes.

Vadinasi, ribos tarp rimtosios ir bulvarinės žiniasklaidos niveliuojasi?  

Paradoksalu, bet man atrodo, kad šiais laikais, kai visi gali naudotis moderniausiomis technologijomis, kai komunikacijos galimybės išsiplėtė globaliu mastu, atsiranda vis daugiau dezinformacijos, kitaip tariant, lieka vis mažiau tiesos. Niekas nesupranta, kas vyksta. Anksčiau redakcijose dirbdavo bent po dvidešimt žurnalistų, dabar užtenka trijų. Jie sėdi prie savo kompiuterių, spausdina tekstus, o tuo pačiu metu viena akimi žiūri „Sky News“... Kitas dalykas - prioritetai ar, tiksliau, jų nebuvimas. Viešumoje pasirodžius Madonnai, susirenka mažiausiai šimtas reporterių, o kiek yra tų, kurie tiria netinkamo valdymo ar korupcijos atvejus? Juk tai neapsimoka, nepadidina įmonės ar korporacijos pelno...

Ir informacija pateikiama vis chaotiškiau?  

Šia tema dažnai diskutuojama ir žiniasklaidoje, kuri, deja, yra linkusi kaltinti visuomenę. Argumentas, kad skaitytojai, žiūrovai, klausytojai, gauna, ko nori, - toks pat ciniškas kaip ir narkotikų prekeivio, pardavinėjančio juos moksleiviams todėl, kad yra paklausa. Atsakomybės už savo veiksmus niekas nebeprisiima. Tabloidų leidėjai net nesivargina patikrinti, ar jų spausdinama informacija nors kiek atitinka realius faktus. Mes paskambinome skelbiamais telefonų numeriais į „Daily Mirror“, pripaistėme nesąmonių apie kanadiečių dainininkę Avril Lavigne ir visa tai buvo pateikta milijonams skaitytojų! Neilgai trukus fiktyvias istorijėles nusikopijavo internetiniai portalai Turkijoje, Indijoje. Tik dienraštis „The Daily Mail“ atmetė šią mistifikaciją.

Kaip manote, ar bulvarinė žiniasklaida taip pat lengvai išspausdintų nepatikrintą informaciją apie kurį nors iškilų Didžiosios Britanijos politiką?  

Taip, nes redakcijose dirba jauni reporteriai, dažnai neturintys žurnalistinės patirties. Jie įpratę labai greitai reaguoti, moka išgauti bet kokią istoriją per kelias akimirkas ir sudėlioti ją taip, kaip trokšta publika, - jaudinančiai ir emocingai.

Kaip atsirado istorija apie šešiametį berniuką Ryaną, jau žengiantį žvaigždžių keliu?  

Po metus trukusių paieškų suradome Ryaną Los Andžele. Tai beprotiškas, Holivudo įžymybių kulto apsėstas miestas, kur sukinėjasi minios pakvaišusių tėvų, bet kokiomis priemonėmis bandančių „prastumti“ savo atžalas nors į televiziją. Ryanas - vienas iš tokių vaikų, tik jis pats pareiškė, kad trokšta tapti modeliu, ir pareikalavo agento. Apie mažylio perspektyvas tėvai net nesvajojo, bet išgirdę jo reikalavimus nusprendė, kad galbūt verta pabandyti... Kodėl pramogų industrija visų pirma atakuoja vaikus? Nes jie ypač imlūs. O jei kas nors pradės gerti nuo penkerių metų, aišku, kad užaugęs bus alkoholikas. Taip pat ir su televizija. Ji dar greičiau įtikins, kad tikrasis kelias į laimę yra realybės šou.

Viena iš iliuzijų paplitimo priežasčių, įvardijamų filme, yra triukas, kai judantį paveikslėlį mes suvokiame ir priimame kaip tikrą. Tačiau šis dėsningumas galioja ne tik televizijoje, bet ir kine...  

Iš tiesų stambaus plano atsiradimas kine - maksimaliai išryškintos veido ir žvilgsnio perteikiamos emocijos - daug ką pakeitė. Esame užprogramuoti atpažinti veidus, į juos reaguoti. Ir kinas, ir televizija sukuria intymumo, santykių užmezgimo iliuziją. Matydami kino įžymybes ar naujienų pranešėjus kiekvieną dieną, pradedame juos suvokti kaip savo šeimos narius. Tai reiškia, kad jų įtaka gali būti didesnė nei tėvų. Be to, Didžiojoje Britanijoje yra pučiamas vaikų saugumo burbulas. Baimė dirbtinai eskaluojama. Tėvai bijo, kad jų vaikai bus pagrobti ar partrenkti pravažiuojančios mašinos, tad jiems neleidžiama žaisti gatvėje. Visiems ramiau, kai jie tupi prie televizoriaus. Žiniasklaidos magnatams tik to ir reikia - jie gali sėkmingai skleisti savo istorijas ir bauginti žmones.

Įdomu, ką manote apie sąmokslo teorijas?  

O, aš esu didelis sąmokslo teorijų gerbėjas! Bet filme stengiausi parodyti tuos faktus, kuriuos mums pavyko užfiksuoti. Gandai, kad Niujorko dangoraižiuose rugsėjo 11 dieną buvo padėtos bombos, nepagrįsti jokiais įrodymais.

Penktoji filmo pamoka skirta Lietuvos pramogų verslo atstovų suburtai partijai. Kaip apie ją sužinojote ir kuo ji buvo svarbi Jūsų pasakojamai istorijai?  

Apie rinkimus Lietuvoje sužinojau iš amerikiečių spaudos, manau, tai buvo „New York Times“ ar „Washington Post“. Norėjome parodyti, kaip pramogų pasaulio žvaigždės įsilieja į valdžios struktūras, kur jų tarsi ir neturėtų būti. Bet jos ten patenka, nes yra žinomos, populiarios. Iš pradžių manėme, kad teks kreiptis į Kalifornijos valstijos gubernatorių Arnoldą Schwarzeneggerį. Tačiau apie jį visi viską jau žino. Visai kas kita - lietuviška Arūno Valinsko įžymybių partija. Paskambinome į kelių Seimo narių biurus, paklausėme, ar galėtume atvykti. O, vakariečiai su kameromis, žinoma, labai prašom! JAV ar Didžiojoje Britanijoje taip lengvai nebūtume susitarę. Ten politikai atsargūs, reikia iš anksto nusiųsti ir suderinti klausimus, gauti leidimus. O lietuviai pasakė, kad galime daryti, ką norime. Taip ir padarėme.

Kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė

„7 meno dienos“ Nr.13 (889), 2010-04-02