Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 13 (889), 2010 balandžio 02 d. > Dailė > Perkusija teptuku
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Perkusija teptuku


Raimondo Martinėno tapyba Vilniaus rotušėje


Vidas Poškus

Share |
Raimondas Martinėnas. „Valpurgijų naktis“. 1998-2005 m.
Muzikanto iš būgno išgaunami garsai, kupini slogios nevilties,
sumišusios su baisiu įniršiu,
nukreiptu prieš visą pasaulį.
Kurčią ir šaltą. Paskendusį
totalinėj beprasmybėj...
(Romualdas Lankauskas,
,,Būgnininko niekas nesiklauso“)



Retkarčiais atsigręždamas atgal, praeitin, prisimenu vieną savo pirmųjų studijų metų herojų - vaikiną būgnininką, kuris praeivius „kankindavo“ grodamas būgnais Katedros aikštėje. Vakarais su visu mušamųjų komplektu jis įsitaisydavo pačiame centre ir grodavo iki devinto prakaito. Vieną kartą įsidrąsinau ir priėjęs paklausiau: „Kodėl tu čia groji?“. Muzikantas pakėlė nieko nematančias akis ir konvulsingu balsu pasakė: „Man reikia groti.“ Ir grojo toliau...

 

Dabar, kai žiūriu į tapytojo Raimondo Martinėno kūrybą, šį grojimą būgnais primena dėl kelių priežasčių. Visų pirma (ir tai yra svarbiausia) - dėl pačios plastikos.

 

Netgi, sakyčiau, grubokos, membrafoninius garsus primenančios raiškos. Daužymui per ištemptą odą giminingi platūs, energingi uždažymai. Atrodo, kad dailininkas ne tepa dažą, bet užtrenkia, uždaužia (ir dar padaužo). Stipraus, ritmingai silpnėjančio, vėl stiprėjančio garso įspūdį kelia ryškios lokalios spalvos. Raudona, geltona, mėlyna ir visos kitos. Netgi (kartais) balta ir juoda. Spalvinės dėmės išdėstytos tarytum demonstruojant ritmines galimybes - metriškai, sinereziškai, sinesteziškai. Na, visai kaip grojant būgnais...

 

Lazda turi du galus. Kiekvienas instrumentas pasižymi ribota galimybių skale. Taip ir R. Martinėno tapyba yra angažuotai (nes tokios jo „grojimo“ priemonės bei pats principas) drastiška, skausminga, rėkianti. Ieškantys švelnumo ir ramybės, lyrikos ir subtilumo turėtų užsimerkti ir suktis nugaromis (panašiai kaip būgninių vibracijų netoleravę praeiviai Katedros aikštėje)...

 

Antra, grojimas būgnais ir R. Martinėno tapyba gimininga improvizaciniu pobūdžiu. Galbūt pats menininkas ir paneigtų, tačiau atsistojus prieš bet kurią iš jo tapybinių kompozicijų akis pagauna, o tada galvon skverbiasi mintis, kad tapyta laikantis atsitiktinumo idėjos. Pradėjus visiškai neįsivaizduojama, kokia bus pabaiga. Kartais sustojama tik įpusėjus, kitais atvejais - siekiant išgauti didesnį išbaigtumo įspūdį. Tačiau bet kuriame potėpyje pulsuoja non finito dvasia. Tarsi laukiama, kad pasirodys nauji spalviniai plotai, kurie uždengs ankstesniuosius. Neišbaigtumo esmė ta, kad tapybinės kompozicijos regisi nepradėtos ir nebaigtos - jos tiesiog išniro prieš mus, įgijo savo fizinius pavidalus, tačiau kažkur egzistavo ir egzistuos visada...

 

Remiantis tokia logika galima spėti, kad temperamentingi spalviniai deriniai į ritmines struktūras rinkosi ne tik prieš tuos keliolika metų, kai Katedros aikštėje mušamuosius daužė grojimo aistros apsėstas nepažįstamasis, bet ir 1969 metais - kai jaunasis Michaelis Shrieve'as kartu su Carlosu Santana sugrojo savo būgnų solo legendiniame Carloso Santanos „Soul Sacrifice“. Visus šiuos tris atvejus jungia ne tik energija ir ritmas, improvizacija ir neišbaigtumas, bet ir - svarbiausia - specifinė dvasia, nuotaika, kurioje esama visko - ir tam tikro brutalumo su agresija, ir geros nuotaikos ir saulės šypsnio, ir vienadienių, praeinančių dalykų (kad ir kasdienių emocijų) atspindžių, ir amžinybės dvelksmo (kad ir kaip tai įpareigojančiai ir pretenzingai skambėtų).

 

Ir pabaigai - šios recenzijos epigrafu pasirinkta ištrauka iš rašytojo bei tapytojo R. Lankausko novelės R. Martinėno tapybai nuostabiai tinka ne tik dėl to, kad abu menininkus jungia gimininga abstraktaus ekspresionizmo plastika, ar dėl to, kad apsakymo autorius taip pat įsidėmėjo ir aprašė aikštėje grojantį muzikantą. Simboliškas ir pats pasakymas „Būgnininko niekas neklauso“. Būtent tą patį pagalvojau žvelgdamas į R. Martinėno ekspoziciją Vilniaus rotušėje. Erdvė, į kurią sunku patekti dėl nuolat rengiamų banketų ar vakarėlių arba kurioje paroda vyksta serviruojant stalus, nešiojant išblizgintas taures vynui, nėra pats sėkmingiausias pasirinkimas (ne tik R. Martinėno atveju). Tai net neprilygsta į grojimui būgnais Katedros aikštėje, nes Rotušėje ne visi tai gali ir išgirsti...


 

„7 meno dienos“ Nr.13 (889), 2010-04-02

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

XCdxntDiRriOOgkGSo, 2011-06-24 02:21

Boy that ralley helps me the heck out.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti