Galerijoje „Meno niša“ eksponuojama „Situacija“ yra tarpusavyje susijusios diplominio darbo projekto dalys. Čia broliai reprodukuoja savo realistinius portretus ir įvairiose situacijose išliekantį tarpusavio bendrumą. Štai dienos, kurią juodu tėvai paliko likimo valiai, kalendoriaus lapelio vienoje pusėje jie vaizduoja greta stovinčius savo atvaizdus, kitoje pusėje - tėvų. Žiūrint prieš šviesą lapelis persišviečia ir atrodo, kad visa šeima yra drauge, bet tai tik skaudi apgaulė. Tokią pat skaudžią apgaulę, įgyvendinus galutinį projekto darbą, alytiškiai matys ant vieno iš namo kampų, šalia kurio palikti vaikai vaikystėje valkatavo. Žmogaus ūgio dvynių portretai stovės greta ant vienos namo sienos plokštumos, jų tėvo - ant kitos. Žiūrint tam tikru rakursu pasirodo, kad visos trys figūros yra kartu, bet taip vėlgi nėra.

Kodėl autobiografinis realizmas? Broliai Gataveckai laikomi geriausiai akademinį piešimą įvaldžiusiais dabartiniais VDA studentais. (2008 metais VDA aplankiusi Olandijos karalienė Beatričė smalsavo, ar vaikinai akademinę manierą pasirinko savo noru). Broliai atidūs ir ištikimi kiekvienam žmogaus kūno raumeniui, kiekvienai detalei, nepasiduoda jokiai deformacijai, tad jų vienas kito piešti portretai jau žengia per dažnai nepageidautiną natūralizmo ribą. Tačiau ją žengti juos verčia autobiografiškumo idėjinis pamatas. Mat kiekviena kruopščiai išpiešta detalytė tarsi stigma žymi kokį nors jų gyvenime įvykusį incidentą, traumą. Pavyzdžiui, įsižiūrėjus į ant paklodės su Alytaus vaikų namų „štampu“ įspaustas pėdas, matyti, kad viena jų yra blankesnė už kitą. Pasirodo, dėl to, kad tai Algirdo pėda, o jis vaikystėje buvo iškritęs iš penkto aukšto ir nuo to laiko viena jo koja nežymiai trumpesnė.

Rodosi, kad „Situacija“ yra tarsi koks savanoriškas susidūrimas su savo praeitimi, tyčinis žaizdų atvėrimas ir objektyvi jų dokumentacija. Citatinis realizmas įvairias individualias idėjas perteikė per groteskišką figūrų raivymąsi, per begėdišką kūnų nerangumą, negražumą (Lucianas Freudas, Šarūnas Sauka, Žygimantas Augustinas), leido sau šiokią tokią deformaciją, o autobiografinio realizmo strategijos ir tikslai yra visai kitokie. Realistiškai išpieštas kūnas čia - tiesiog Algirdo, Remigijaus, jų motinos ir tėvo kūnas, be jokių nuorodų į religines, filosofines prasmes. Kūnas čia yra faktas.

Kalbėjimas apie buvimą paliktam, atsispindintis visuose darbuose, nuteikia žiūrovą gana dviprasmiškai. Šiais laikais visi yra gerokai užgrūdinti įvairių išsipildymo akcijų, socialinių reklamų su užrašus „Ieškau mamytės“ laikančiais baltapūkiais vaikučiais. Juo daugiau kalbama apie socialinės neteisybės klausimą, juo labiau norisi jo nusikratyti, atsitolinti ir nematyti, nes jis verčia pasitikrinti sąžinę, kas dažnai būna ne itin maloni procedūra. Tad kai apie tokius dalykus prabyla tą patyrę menininkai, nejučiomis imi galvoti, kad galbūt tyčia manipuliuojama tavo jausmais. Atsiveria visos įmanomos žiūrovo baimės būti paveiktam.

Tačiau kalbėti apie neteisybę nėra tolygu kalbėti apie tai, kas nutinka paliktam žmogui. Kokie baubai jį apninka, kas darosi jo pasaulyje? Kokia jį apima emocinė, dvasinė būsena? Apie tai projekte tiesiogiai byloja tik Gataveckų vaistų dėžutės. Dėžučių kampai deformuoja, laužo ant jų užtapytus realistinius judviejų paveikslus. Tačiau čia viso labo retoriniai klausimai ateičiai, į kuriuos iš tikrųjų puikiai atsakė jau daugybė menininkų. Tad gal ir gerai, kad Gataveckų darbas nėra niekieno citata ar komentaras. Jų portretai žvelgia liūdnais, kenčiančiais žvilgsniais į mus tarsi tikresni už tikrus.

Iš kitos pusės: šiuolaikiniame meno kūrinyje pageidautina aptikti kokių nors filosofinių, socialinių ar kitokių idėjų, prie kurių galėtume prilipdyti visad patogias Freudo, Foucault, Lacano, Žižeko ar kitų pavardes. Tuomet pačios meno kūrinio idėjos „aštrumas“, įvilktas į įmantrų kelių terminų rūbelį, tampa mums tarsi artimesnis, nes, sumažėjus konfrontacijai su sąžine, atsispyrę nuo kūrinio, galime leistis į tolimas intelektualines keliones. Tuo tarpu Gataveckų „Situacija“ netampa tokiu įsibėgėjimo taku, palikdama žiūrovą įvairių emocijų pliūpsniui. Broliai ištikimai užsiima savirefleksija, naudodami tiek akademinio piešimo įdirbį, tiek konceptualias priemones, ir nežaidžia pseudointelektualinių žaidimų.

Tad kokia toji situacija? Viena vertus, ji verčia mus kaktomuša susidurti su skaudžiomis tikromis patirtimis ir veda link samarietiškos atjautos išgyvenimo. Kita vertus, toks menininkų nuoširdumas mindžioja tiesmukumo ribą. Bet jei jau vadinu Gataveckų kūrybą autobiografiškai realistine, vadinasi, visi mano suminėti dalykai yra pateisinti ir savo vietose. Kad ir kaip būtų, džiugu matyti, kad šie jauni menininkai jau dabar ateina į meno diskursą, kuriame visko būta, su ryškiu, išsiskiriančiu charakteriu ir autentiškomis, klausimus keliančiomis idėjomis.

„7 meno dienos“ Nr.13 (889), 2010-04-02