Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 13 (889), 2010 balandžio 02 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Živilė Pipinytė: Nužudyta magija (9)
Kristinos Inčiūraitės filmas „7 nuodėmės“
Kristinos Norvilaitės paroda „Stebėkite kelio ženklus!“ galerijoje „Kairė-dešinė“
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Kokia gi ta situacija? (1)
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų paroda „Meno nišoje“
Vidas Poškus: Perkusija teptuku (1)
Raimondo Martinėno tapyba Vilniaus rotušėje
Kęstutis Šapoka: Pagal Matą(1)
Mato Dūdos ofortų paroda galerijoje „Kairė-dešinė“
Pokalbis su režisieriumi Chrisu Atkinsu
Krėsle prie televizoriaus
Aldona Eleonora Radvilaitė: Prasidėjo „Sugrįžimai“ (2)
Kronika
Kronika
Į klausimus atsako grupės „Trupė Liūdi“ aktorius Dominykas Vaitiekūnas.

LNOBT premjera - Jono Tamulionio opera „Bruknelė“

Jūratė Katinaitė

Žmogus keistai sukurtas. Regis, vaikystė visada šalia, ne tik sapnuose. Atsitiktinis praeivis, koks nors žodis ar kvapas gali akimirksniu sugrąžinti į seniai tau užvertą vaikystės pasaulį. Mintyse gali vėl patirti anuometines baimes ir stebuklus. Tačiau dabar niekaip nepavyksta pajusti tokių pat kerų. Gali žiūrėti ten pat, atsidurti panašiose situacijose, tačiau nematai stebuklo, ir tiek. Patirties akiniai stipriai priaugę. Kas nors, tavo manymu, labai tinkamo vaikams, jų visiškai nejaudina. O štai kas mažuosius pavergia, tau gali pasirodyti neišradinga ir nuobodu.


Ryškiausias pavyzdys galėtų būti BBC sukurti teletabiai, pergalingai užvaldę pačius mažiausius televizijos žiūrovus visur, kur tik serialas buvo rodytas. Vadinasi, yra suaugusiųjų, kurie sugeba matyti vaiko, net kūdikio akimis. Aš tokių galių neturiu. Pamenu, prieš keliolika metų ieškodama kalėdinių dovanų pamačiau norvegišką lėlę - tokį liaudišką klouną. Linksmai išsišiepusiam vyrukui galėjai lankstyti rankas ir kojas net per kelius ir alkūnes. „Štai koks žavingas Peras“, - akimirksniu pakrikštijau pirmu į galvą šovusiu norvegišku vardu. Lėlė buvo išties puiki, dar su nuolaida. Nedvejodama nupirkau dvi, jau įsivaizduodama, kaip nudžiuginsiu mažametį sūnėną ir keleriais metais vyresnę draugės dukrą. Abiejų reakcija buvo vienoda, jie dar buvo per maži, kad nuslėptų nusivylimą ir mandagiai šypsotųsi. Žvelgiau į hipnotizuojančią Pero šypseną, ryškius skruostus, margaspalvius rūbus, šelmiškai užvožtą skrybėlę ant nepaklusnių šviesių plaukučių ir niekaip nesupratau, kodėl ta šypsena nehipnotizuoja naujųjų Pero šeimininkų? Tačiau laikui bėgant abejuose namuose Peras išsikovodavo vis geresnę vietą. Kiti žaisliukai tapę „išaugtiniais“ iškeliaudavo pas mažesnius vaikus, o štai Peras kaskart pasitikdavo įspūdinga šypsena, kai aplankydavau ir vienus, ir kitus namus. Jis ir šiandien ten šypsosi. Dabar jau žinau kodėl. Tiedu vaikai augdami artėjo prie manojo regėjimo.

 

Štai kodėl, mano manymu, „7md“ prašovė, užsakiusios man recenzuoti kovo 20, 21 d. įvykusią LNOBT premjerą - Jono Tamulionio operą vaikams „Bruknelė“ (pagal Martyno Vainilaičio mitologizuotą pasaką), kurią pastatė režisierius Gytis Padegimas. Bijau, kad mano apsamanoję akiniai vėl ką nors nevaikiškai rodė, tad rizikuoju būti nesuprasta mažųjų LNOBT žiūrovų. Laimė, vaikai „7md“ neskaito, nors ką gali žinoti. Tačiau galbūt skaito tėveliai ir mokytojai, tuomet su jais ir padiskutuosime.

 

Norėdama apsidrausti labai atidžiai išklausiau dviejų eksperčių - pirmokės ir ketvirtokės – nuomones po spektaklio. Jeigu að bûèiau paklausta, kas man labiausiai patikko, atsakyčiau, - kostiumai. Tačiau mažieji žiūrovai yra idealiausi statytojų adresatai. Jie neišskiria artisto, personažo ir kostiumo, todėl niekada nepasakys, kad patiko kostiumas. Jie pasakys, kad patiko Saulė, Bruknelė, Dzingutis, bet nepatiko Laumė Žydrūnė. Nieko nuostabaus, juk ji šiame spektaklyje bloga, nors ją įkūnijusi Inesa Linaburgytė vaidino ryškiausiai, o jos kostiumas - vienas įspūdingiausių. Todėl daugiausiai ovacijų skirčiau dailininkei Birutei Ukrinaitei už įsimintinus kostiumus. Kiekvienas originalus, bet visuma labai vieninga, kurianti fantastišką pasaulį.

 

Scenografija tokio vienareikšmiško įspūdžio nepaliko. Idėja gera, bet jos išpildymas pasirodė grubokas, kaip ir pagrindinis komponentas - didžiulis voratinklis. Visą pirmąjį veiksmą taikiausi su jo sunkiasvoriškumu. Juk voratinklis yra vienas trapiausių ir subtiliausių gamtos kūrinių. Pasakose jis turi net stebuklingų galių, tuo tarpu spektaklyje akivaizdus ir masyvus voratinklio medžiagiškumas vis nukreipdavo dėmesį ir provokavo mintyse jį paploninti ir sugrakštinti.

 

„Bruknelėje“ pirmąsyk panaudoti naujieji scenos įrenginiai. Vaikai išties nuščiūva, kai pakyla „žemė“ ir iš po jos išauga medinis žirgelis, kuriuo Dzingutis išjoja parnešti Bruknelei žiedo. Man didesnį įspūdį padarė pats medinis žirgelis, ant kurio besisupdamos užaugo ištisos senolių ir vaikaičių kartos. Net patys mažiausi žiūrovai atpažino savo mielą kasdienį žaisliuką. Jei jis būtų nusileidęs „iš dangaus“, įspūdis būtų toks pat. Na, iš po žemių, tai iš po žemių. Galbūt tai kaip nors susiję su mitologija, kurią šioje pasakaitėje išradingai ir išmintingai pasitelkė M. Vainilaitis. Tačiau mano, deja, nebevaikiškas ir ne toks patiklus protas kyštelėjo mintį, kad tokį sprendimą galbūt padiktavo ne meniniai siekiai, o poreikis pademonstruoti naująsias LNOBT scenos galimybes, kurias, tiksliau, joms išleistas lėšas, žiniasklaida narpliojo net kriminaliniuose skyreliuose.

 

Nesužavėjo ir vaizdo projekcijos (dailininkas Simonas Glinskis). Ne jų kokybė, o būtinybė. Jei jau spektaklio kūrėjai nusprendė kurti televizijos persisotinusiai mažajai kartai spektaklį senosiomis teatrinėmis priemonėmis (už ką labai sveikinu), tai kompiuterinės grafikos visai nebūtume pasigedę. Verčiau jau daugiau užduočių būtų gavęs šviesų dailininkas Levas Kleinas.

 

Režisieriaus Gyčio Padegimo meninė rega, matyt, nėra labai nutolusi nuo vaikiško požiūrio, nes jis sugebėjo suvaldyti sceninį vyksmą taip, kad mažoji publika netriukšmaudama ir nesiblaškydama sekė įvykius scenoje. O juk pirmasis veiksmas truko 50 minučių. Net Verdi iš savo žiūrovų nereikalauja tiek kantrybės. Tiesa, antrame veiksme veiksmo dinamika dar sustiprėjo ir jaunesnioji mano konsultantė ėmė nervintis, vis tampydama mamai rankovę: „Ar tu viską supranti?“ Tiesą sakant, ir man nelengva buvo susekti visas batalijas, o jei nebūčiau perskaičiusi pasakos, vargu ar būčiau galėjusi operatyviai pagelbėti savo sutrikusioms ekspertėms. Nekaltinu režisieriaus, nes operoje yra vienintelis - muzikinis - laikas, ir jis statytojams tampa nepermaldaujama duotybe. Žūtbūt turi sutalpinti visus įvykius.

 

Šią užduotį galėtume peradresuoti kompozitoriui Jonui Tamulioniui, bet ir jį galima pateisinti. Juk tai opera vaikams, kurios trukmė ribota. Tad lieka priminti...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru