„Akvariumas“ – antrasis po „Raudono kelio“ („Red Road“) Jūsų filmas, kurio veiksmas nukelia į tą negražesnę, blogesnę Angliją. Kodėl nuolat ten grįžtate?

Augau tokiame pat blokinių namų rajone, kaip tas Esekse, kur vyksta „Akvariumo“ veiksmas. Kita vertus, kai rašau scenarijų, neturiu omenyje konkrečios vietos, net nežinau, apie ką bus filmas. Pasiduodu srovei. Pradedu nuo vaizdo, dažnai žmogaus vaizdo, o paskui imu fantazuoti, kaip mano personažas atsidūrė toje erdvėje. Pavyzdžiui, „Raudonas kelias“ prasidėjo nuo apsiverkusios, prie krūtinės vaiko drabužėlius glaudžiančios moters vaizdo. Tik vėliau atėjo istorijos sumanymas. Bet sutinku, kad mano filmuose sugrįžta mano pačios gyvenimas, matytos situacijos.

Kaip „Akvariume“, kur pagrindinė herojė tiki, kad šokis padės jai išsiveržti iš blokinio rajono?

Atvažiavau į Londoną būdama aštuoniolikos, neturėjau nei darbo, nei pinigų, kažkas pasiūlė nueiti į „No. 73“ (populiarus 9-ojo dešimtmečio televizijos šou, – red. past.) atranką. Gavau vaidmenį, bet paaiškėjo, kad blogai jaučiuosi prieš kamerą. Tačiau įgijau darbo filmavimo aikštelėje įgūdžių. Be jų tikrai nebūčiau tapusi režisiere. Bet Mijos istorija nėra autobiografinė. Kai kuriu, daug kas vyksta pasąmoningai. Mija šoka, nes man atrodo, kad šokis – vienas maloniausių dalykų gyvenime. Kažkas, į ką galima visiškai pasinerti. Per Naujuosius metus net pasižadėjau, kad šoksiu kasdien.

Pavyksta laikytis žodžio?

Stengiuosi.

Ar dažnai pasiekia skambučiai su pasiūlymais iš Holivudo?

Taip, tai vyksta jau senokai, nuo tada, kai „Vapsva“ gavo „Oskarą“. Tad suspėjau priprasti. Nesakau, kad ateityje nekursiu didelio biudžeto filmo, bet kol kas norėčiau kurti mažesnius ir pigesnius, bet užtat savus, nes juos galiu kontroliuoti. Didesnis biudžetas – tai didesni lūkesčiai, daugiau nervų, draudimų ir nurodymų.

Kad ir nurodymų scenarijui. Kurdama „Akvariumą“ nedavėte scenarijaus aktoriams.

Tai rizikingas metodas, bet vertėjo taip elgtis. Aktoriai sužinodavo apie tai, kas vyksta jų personažams, prieš pat filmuojant sceną, todėl veikė intuityviai, buvo kupini emocijų. Jie buvo filmavimo aikštelėje, bet reagavo kaip gyvenime.

Ar nuolat girdite klausimus, kodėl pavadinote savo filmą „Akvariumu“?

Gana dažnai tenka į panašius atsakinėti. Bet iš tikrųjų pavadinimo prasmę kiekvienas gali pats sau paaiškinti. Nelaukiu, kad visi suvoks nuorodą, kad, panašiai kaip akvariume, filmo blokiniame rajone žmonės yra susigrūdę labai menkoje erdvėje. Todėl jie taip blogai ten gyvena.

Nesiliausiu savo filmuose kurti metaforų, net jei dauguma režisierių jų atsisakys. Juk ar ne tai kine svarbiausia, kad po seanso nueitum su draugais į aludę ir pasikalbėtum apie filmą? Apie tai, kas kam simpatizavo, kokia yra atskirų scenų reikšmė. Ar ne tai liudija filmo jėgą, kad jis lieka galvoje dar ilgai po to, kai išėjai iš kino?

Pagal „Przekroj“ parengė K. R.

„7 meno dienos“ Nr.12 (888), 2010-03-26