Lewiso Carrollo „Alisa Stebuklų šalyje“ atsirado lyg ir atsitiktinai. 1862 m. Carrollo (tai matematiko Charleso Lutwidge'o Dodgsono pseudonimas) iškyloje valtimi papasakota trims mergaitėms istorija apie kitos mažos mergaitės nuotykius sapnų šalyje taip patiko, kad klausytojos privertė matematiką ją užrašyti. Knyga sužavėjo ne tik vaikus, bet ir suaugusius, šie joje įžvelgė daug dviprasmybių ir žaidimo žodžiais. Jau XX a. pradžioje knyga darė įtakos ir siurrealistams, ir literatūros eksperimentuotojams. Labiausiai, žinoma, Jamesui Joyce'ui.

Kiną Alisa žavėjo iš pat pradžių - pirmoji ekranizacija sukurta dar 1903 metais. Ji truko net aštuonias minutes. Ekranizacijų ar filmų Carrollo knygos motyvais būta daug. Burtonas gana laisvai elgiasi su knyga, bet išsaugo jos dvasią. Visi būdingi jo stiliaus bruožai taip pat akivaizdūs ir naujame filme. „Alisą Stebuklų šalyje“ („Alice in Wonderland“, JAV, 2010) įrėmina realistiškas pasakojimas apie dvidešimtmetę Alisą (Mia Wasikowski), kurios tėvas mirė, o šeima nusprendė ją ištekinti už tėvo kompaniono sūnaus - nykaus savimi patenkinto jaunuolio. Tačiau sužadėtuvių akimirką Alisa nusprendžia pagalvoti ir pabėgusi į mišką įkrenta į olą. Ji atsiduria požemių karalystėje ir taip prasideda simboliška jos kelionė į save.

Bet nuo pat pirmųjų akimirkų požemyje Alisa nuolat girdi abejones, ar ji yra tikroji Alisa. Mergina klausimų nesupranta, bet prisimena vaikystėje sapnavusi keistus sapnus. Todėl dabar ji tiki vėl sapnuojanti. Burtonas subtiliai „apžaidžia“ tas abejones. Iš tikrųjų Alisa, kuriai dar vaikystėje tėvas paaiškino, kad bepročiai yra kūrybingiausi ir geriausi žmonės, iki filmo pabaigos turi pagaliau tapti savimi, apsispręsti, ko nori iš gyvenimo. Todėl finalinis Alisos sugrįžimas į tikrovę ir tapimas feministe atrodo visai logiškas. Kitas klausimas, kiek dviprasmiškas yra tas pasirinkimas režisieriui? Štai šitas aspektas man atrodo svarbus vertinant naująjį filmą. Burtonas pripratino, kad vienas svarbiausių jo kino bruožų yra dviprasmiškumas. Naujame filme jo aiškiai pristigo, todėl vis dėlto paprasčiau jo „Alisą stebuklų šalyje“ laikyti tiesiog filmu vaikams (kurį, žinoma, bus nenuobodu žiūrėti ir jų tėveliams). Matyt, tokie buvo ir „Disney“ reikalavimai, juolab kad filmas sukurtas pasinaudojus dabar didžiai madinga 3D technologija.

Palyginus su kitu šios technologijos čempionu - Jameso Camerono „Įsikūnijimu“, Burtono filmo pranašumai akivaizdūs: jis sukuria įtaigų, dramaturgiškai neišskydusį pasakojimą, dekoracijos ir kostiumai tiesiog meistriški, režisierius neužsiima pigiu moralizavimu, pagaliau - turi puikų humoro jausmą, kurio katastrofiškai stinga „Įsikūnijimo“ autoriui. Su 3D susitvarkyti Burtonui pavyko - požemio pasaulis yra įtaigus ir materialus, personažai - originaliai individualizuoti, bet kartu ir atpažįstami - jie atspindi realias Alisos gyvenimo situacijas ir žmones. Tokio dantingo ir lengvo kaip debesėlis Češyro katino nepamilti neįmanoma, o vikšras Absolonas su kaljanu tikrai įkūnija amžinybę. Itin meistriškai sugalvoti tie, kuriuos vaidina žmonės, - žaliaakis pamišėlis Deppo Skrybėlius, piktoji Helen Bonham Carter Karalienė, kuri žino vienintelį būdą spręsti iškilusias problemas: „Nukirskite galvą“, jos geroji sesuo, kuriai Anne Hathaway ir režisierius, laimė, nepagailėjo dviprasmiškumo - manieringumo ir somnambuliškų judesių. Operatorius Dariuszas Wolskis įdomiai eksperimentuoja su spalvomis - jos atrodo labai tirštos, bet tai netrukdo kurti plastiškų vaizdų. Tačiau kad ir koks žavus būtų tas pasaulis, kartu su Alisa norisi grįžti atgal. Į tikrąjį Burtono pasaulį.

„7 meno dienos“ Nr.11 (887), 2010-03-19