Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 11 (887), 2010 kovo 19 d. > Kinas > Išprovokuoti žiūrovą
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Išprovokuoti žiūrovą


Pokalbis su Michaeliu Haneke


7 MD

Share |
Michael Haneke
Kanų „Auksine palmės šakele“ ir geriausio 2009 m. Europos filmo apdovanojimais įvertintas Michaelio Haneke's filmas „Baltas kaspinas“ („Das Weisse Band“) - vienas svarbiausių vakar prasidėjusio jau penkiolikto „Kino pavasario“ programos filmų.

Svečiai Vilniuje pradės rinktis festivaliui jau įpusėjus, todėl šiame ir kitame numeriuose „7 md“ siūlo interviu su kūrėjais, kurių filmus galima pasižiūrėti artimiausiu metu.

 

Sakoma, kad mėgstate kankinti žiūrovus šaltais kasdienybės vaizdais, kuriuose slypi ekstremalios patologijos ir nusikaltimo atmainos. Iš kur tie sadistiški polinkiai?


Jei sadizmu vadinate garbingą Vakarų Europos visuomenės portretavimą, prašom, vadinkite mane sadistu.


Filme „Benio vaizdajuostės“ paauglys iš turtingų namų šlykščiu būdu nužudo savo draugę. „Septintame žemyne“ nusižudo pasiturinti šeima. „Smagūs žaidimėliai“ - tai tikras rafinuotų kankinimų, kuriais du mandagūs atvykėliai kankina laimingą miesčionių šeimą ir du jos vaikus, festivalis. Tyrinėjate žiūrovų ištvermės ribas?

 

„Smagūs žaidimėliai“ - mano kūrybos išimtis. Filmas buvo sugalvotas kaip provokacija. Bet sutinku, kad mano filmai yra nepatogūs, nes psichologiniu požiūriu jie nieko nepaaiškina, palieka žiūrovams patiems vertinti destruktyvius veiksmus. Tikrovė, kurioje gyvename, - dar drastiškesnė, chaotiškesnė, joje nėra principų ir moralės. Menas turi kažkaip atspindėti tuos konfliktus.


„Baltame kaspine“ rodote mažą vokiečių miestelį Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Jame vyksta žiaurūs teroro aktai. Jų kaltininkai taip ir nebuvo nustatyti. Kai įtarimas krenta ant trylikmečių - keturiolikmečių vaikų, niekas nenori tuo patikėti. Kodėl?

 

Prie šio projekto dirbau per dešimt metų. Norėjau įsižiūrėti, kaip elgiasi grupė vaikų, kurie buvo auklėjami autoritariškai. Viena vertus, tai jautrūs, į mokslą linkę jauni protai. Kita vertus, juos supa sugedęs ir apsimelavęs suaugusiųjų pasaulis, kuriame tvirkinimas yra pridengtas apsimestiniu dievobaimingumu ir visų pripažįstamais sąlygiškumais.


Bausmės ir tiesos atskleidimo baimė - būdingas tos tikrovės bruožas.

 

Taip yra kiekvienoje tariamai gerai funkcionuojančioje bendruomenėje, kuri veikia iškilus pavojui. Visur ten, kur edukacija neprisideda prie individualios laisvės raidos, kur smerkiami spontaniški minties pasireiškimai ir slopinamas autentiškų emocijų reiškimas, gimsta demonai. Filme pasinaudojau vokiečių fašizmo pavyzdžiu. Bet lygiai taip pat galima pasakyti, kad tai – mentalinio teroro atsiradimo vaizdinys, nesvarbu, dešiniojo, kairiojo, religinio ar politinio. Man rūpėjo mechanizmas. Jei drastiškoms taisyklėms priversti paklusti žmonės jaučiasi nelaimingi, yra žeminami, jei praranda viltį, jie turi kažkaip išreikšti savo neigiamus jausmus. Paskui jie dėkingai priims kiekvieną valdžią, žadančią užmarštį, situacijos pagerėjimą. Dažniausiai už tai užmokama dar didesne nelaisve.


„Baltame kaspine“ tas mechanizmas nėra toks akivaizdus. Negali būti tikras, kokiais jausmais vadovaujasi vaikai.

 

Nenoriu visko suversti griežtam protestantiškam auklėjimui. Bet netikiu ir įgimtu vaikų nekaltumu. Atvirai kalbant, rimtai mąstantis žmogus neprivalo pasiduoti iliuzijai, kad vaikai yra angelai. Užtenka pamatyti, kaip jie elgiasi, kaip žaidžia su savo bendraamžiais, kiek tame yra pykčio, troškimo dominuoti. Tėvai projektuoja savo svajones. Jie nenori žinoti tiesos, nes ši yra karti.


Jūs tai pabrėžiate šaltu, atsietu pasakojimu, priverčiančiu keisti požiūrį. Žiūrovas turi susimąstyti ne tik apie tai, ką mato, bet ir apie tai, kaip mato. Jis turi įsisąmoninti nuosavą požiūrį į blogį, prievartą ir jos vaizdavimą.

 

Man regis, tai reikia skirti. Kaip matome pasaulį? Chaotiškai, dalimis, uzurpuodami teisę viską žinoti, kai kartais iš tikrųjų nelabai suprantame. Sutinkame žmogų ir žinome apie jį tiek, kiek jis mums apie save pasakys. Aš tai vadinu antipsichologizmu. Visi mano filmai kalba apie tai.


Tačiau kai kuriuos žmones pažįstame giliau. Jūs įrodote, koks apgaulingas yra panašus įsitikinimas.

 

Sunku būti atviram su pačiu savimi, ką ir kalbėti apie atsivėrimą kitam. Dauguma mūsų mano, kad esame tolerantiški ir liberalūs. Niekas nenori aštrinti įstatymų, apsunkinančių imigrantų integraciją. Tačiau jei manęs paprašytų pasirūpinti užsieniečių šeima arba ją išlaikyti, nebūtinai pasijusčiau laimingas. Dauguma žmonių yra bailūs ir mėgsta patogumus. Esame altruistiški, mandagūs tik tada, kai tvirtai užsibarikaduojame savo namuose.


Kaltės jausmas gali padėti suprasti save?

 

Tikiu, kad egzistuoja emocinė padarytų skriaudų ar blogų poelgių atmintis, kurią taip mielai ir sėkmingai išstumiame iš sąmonės. Pakanka pajusti prustiško keksiuko skonį, kad nemalonūs prisiminimai iškart sugrįžtų. Buvau auklėtas judėjų- krikščionių moralės dvasia. Kaltės klausimas yra vienas mano pasaulėžiūros stulpų. Vis svarstau jo pragaištingą ir gydantį poveikį.


Kur glūdi kaltė tėvų, išauklėjusių nacių nusikaltėlių kartą?


Jų kaltė ta, kad jie suabsoliutino vertybes, kurias stengėsi įdiegti savo vaikams. Tokių tėvų gyvenime svarbiausia yra išsaugoti principų grynumą. Artimųjų meilę, kančią, skausmą, gėdą jie aukoja ant abstrakčių religinių dorybių altoriaus. Mokydami aklo paklusnumo ir disciplinos, jie auklėja būsimus totalitarinių ideologijų fanatikus.


Iš pradžių „Baltas kaspinas“ turėjo vadintis „Teisinga Dievo ranka“. Kodėl atsisakėte šio pavadinimo?

 

Kad išvengčiau tiesmukumo. Protestantų šeimose vaikai buvo mokomi nuolankiai atlikti auklėtojų nurodymus ir įsakymus, o ne tikėti gailestingu Dievu. Jie turėjo paklusti griežtai autoritetų valiai, net jei jų nesuprato ir negerbė. Turėjo perimti šventeivišką savo tėvų gyvenimo modelį, nors juo netikėjo, nes jautė ir galėjo įrodyti, kad tai neužtikrina nei laimės, nei malonumo.


Galima jaustis nekaltam ir būti blogu žmogumi?

 

Kiekvienas pasirenka savą gynybos strategiją. Ieško sau pasiteisinimų. Bando sušvelninti arba atsikratyti sąžinės priekaištų. Apie tai yra filmas „Paslėpta“. Kad užmirštų nuodėmingą praeitį, Danielio Auteuil'o suvaidintas televizijos žurnalistas nuolat geria migdomuosius. Mane sudomino tokia nepatogi situacija.


Individuali kaltė filme susijungia su kolektyvine prancūzų visuomenės kalte, vengiant prisiimti atsakomybę už karo Alžyre metais padarytus nusikaltimus.

 

Alžyras nėra pagrindinė filmo tema. Bet man labai rūpi pastangos nuslėpti kai kuriuos nemalonius faktus, kurie silpnina gerą prancūzų savijautą. Tą patį daro vokiečiai, kurie užsispyrę tvirtina, kad nežinojo apie žydų naikinimą. Ilgą laiką austrai irgi buvo laikomi fašizmo aukomis. Siužetą apie Madžidą - įvaikintą arabų kilmės berniuką, kurį be jokios priežasties iš namų išmeta prancūzų šeima, parašiau pasižiūrėjęs dokumentinį filmą, atskleidžiantį vieno incidento užkulisius. Po antivyriausybinės demonstracijos Paryžiaus gatvėse 1961 m. policija mirtinai sumušė ne vieną iš demonstracijoje dalyvavusių alžyriečių. Jų kūnai buvo sumesti į Seną. Kad nekiltų riaušės, laisva demokratinė žiniasklaida tai nutylėjo.


Po filmo „Paslėpta“ premjeros buvo rašyta, kad Jūs numatėte nepasitenkinimo sprogimą Paryžiaus priemiesčiuose, kur buvo protestuojama prieš rasizmą ir etninių mažumų atskirtį.

 

Nesuprantu tokių komentarų. Juk kolonializmo paveldo problema žinoma jau seniai. Tik politikai nesuvokia, kaip ją išspręsti. Panašiai buvau nustebęs, kai po Rugsėjo 11-osios žmonės pradėjo kalbėti, esą staiga atsidūrėme visiškai kitame pasaulyje. Jie turėjo būti labai naivūs, juk pasaulis prieš Amerikos ataką ir po jos visai nepasikeitė.


Kokį vaidmenį visame tame vaidina žiniasklaida?

 

Svarbų. Viską, išskyrus tai, ką tiesiogiai patyrėme patys, dažniausiai sužinome iš televizijos. Tai primena sugedusio telefono žaidimą. Kažkas pašnibžda ausin informaciją, kitas ją perduoda toliau ir taip nuo vieno asmens prie kito ji pagaliau pasiekia mus. Lieka pareiga patikrinti, ar tai dar turi ką nors bendra su tiesa. Man, kaip menininkui, pasaulio pažinimas iš antrų rankų, remiantis nepatikimais šaltiniais, yra postmodernaus meno atpažinimo ženklas. Neatsitiktinai pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai suklestėjo elektroninė žiniasklaida, atėjo ir klasikinės naracijos pabaiga.


Filme „Paslėpta“ Jūs taip pat nutrinate ribas tarp tikrovės ir kino juostoje užfiksuotų vaizdų. Kam reikia tos provokacijos?

 

Šiuolaikinė kultūra migdo, ji yra manipuliacija. Kultūra padeda kurti fikcinę būtį, dirbtinius įspūdžius. Bėga nuo realybės, neigią ją. Juk žinome, kad žudymas nėra toks, kokį matome siaubo filmuose. Kad mirtis nėra juokinga, kaip kad Tarantino juostose. Tačiau žiūrėdami filmus dažnai apie tai pamirštame ir...


O Jūs, kankindamas žiūrovus, norite jiems priminti, kaip yra iš tikrųjų.

 

Taip. Daug žiūrovų neišlaiko „Smagių žaidimėlių“ įtampos. Net Wimas Wendersas nesugebėjo išbūti iki pabaigos. Žiūrovai jaučiasi apgauti, nes sugadinau jiems pramogą. Prievartos vartotojai patiria šoką, nes kankinimai neatrodo tokie įdomūs, kaip kad jie įsivaizdavo.


Viename interviu sakėte, kad tas filmas turėjo veikti kaip antausis miesčioniškiems įpročiams. Bet ar Jums neatrodo, kad žiūrovai norėtų išeiti iš kino teatro paguosti?

 

Menas yra ne tam, kad guostų. Net graikų tragedijos veikė kaip savotiškas žiūrovų prievartavimas. Klausimas ne tas, ar verta taip elgtis, reikia klausti, koks yra bandymo sukrėsti žiūrovą tikslas? Viską darau tam, kad priversčiau reaguoti, išprovokuočiau savarankiškai mąstyti. Kad atskleisčiau vaidmenį, kurį žiūrovas atlieka žiniasklaidos spektaklyje.


Jūs laikomas vienu didžiausių Europos kino intelektualų, holivudiškos srovės priešininku. Tačiau sutikote filmuoti amerikietišką „Smagių žaidimėlių“ perdirbinį su žvaigždėmis. Kodėl?

 

Priežastis paprasta. Anglų rinkose filmas vokiečių kalba paprasčiausiai sužlugtų. Tad kai man pasiūlė sukurti perdirbinį, palaikiau tai proga liūto urve sprigtelėti jam į nosį. Filmo premjera įvyko Niujorke. Kritikai tikėjosi pamatyti visai kitą filmą, o ne tikslią, kadras po kadro, originalo versiją. Todėl jie nebuvo man malonūs.


Ar nebuvo nuobodu antrą kartą kurti tą patį?

 

Jei būtų buvę galima sukurti kitaip, tikrai būčiau pabandęs.


Grįžkime prie „Balto kaspino“, tiksliau, prie blogos vaikystės, apie kurią dažnai pasakojate savo filmuose. Ar tie šokiruojantys vaizdai yra reakcija į Jūsų patirtį?

 

Kai kurie kritikai bando atlikti tokią psichoanalizę. Bet turiu jus nuvilti. Mano vaikystė buvo visai normali ir gana laiminga. Išskyrus tėvo išėjimą pas kitą moterį, kai man sukako treji, didesnių problemų nekilo. Mes palaikėme ryšį. Pamenu tėvo humoro jausmą. Jis buvo panašus į mane, tik neturėjo barzdos. Priminė išpuoselėtą, elegantišką anglų džentelmeną. Manimi pakaitomis rūpinosi moterys - motina, senelė ir teta. Niekas manęs neskriaudė.


Neabejoju, kad esate pavyzdingas tėvas.

 

Tikrai ne toks geras, koks norėčiau būti. Kad pateisinčiau lūkesčius, turėčiau skirti vaikams daugiau laiko, o aš jo neturiu daug. Geriau apie tai paklauskite mano žmonos. Ji greičiausiai atsakys, kad turiu daug trūkumų ir esu užsispyręs kaip asilas. Bet kitaip nebūčiau tapęs režisieriumi.


Pagal Januszo Wróblewskio pokalbį žurnale „Polityka“ parengė K. R.



„7 meno dienos“ Nr.11 (887), 2010-03-19

Versija spausdinimui

Komentarai

Rasa, 2010-03-20 09:35

Labai aciu K.R. uz si vertima.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti