Pasak režisierės Agnės Marcinkevičiūtės, filmo pavadinimas „Prie rugių ir prie ugnies“ simbolizuoja harmoningą žmogaus buvimą žemėje, tvirtas tradicijas ir vietą po saule. Rugiai – žmogaus kilmė, jo buvimas gamtos dalimi, ugnis – žmogus, kūryba, kultūra ir civilizacija.

„Aš iš tų žmonių, kurie nemėgsta kameros, bet visa komanda elgėsi taip atsargiai, kad manęs nenubaidė, – pasakodamas apie filmavimą juokėsi Just. Marcinkevičius. – Filme gal daugoka mano prisiminimų, bet kas gi yra tas žmogus, jeigu ne jo prisiminimai? Režisierė jautriai ir savitai „pagavo“ juos ir perkėlė į ekraną.“

A. Marcinkevičiūtė sako: „Mintis prakalbinti Justiną Marcinkevičių kilo 2005 metais po pokalbio su lituaniste Živile Bandoriene, kai drauge svarstėme, kokio filmo reikėtų jaunimui, mokykloms. Tokio, kuris kalbėtų apie užmirštas vertybes, apie „nemadingą“ tautiškumo idėją. Kūrybos kelias buvo sudėtingas ir kiek ilgokas, bet filmas, mano nuomone, pasirodo pačiu laiku. Jame daug kalbama apie gerumą, o tai ypač svarbu šiandien, kai mums visiems yra sunku.“

Ramus ir nuoseklus pasakojimas leis pažinti išskirtinę asmenybę, kūrėjo kelią ir brandą. Nemaža filmo dalis skirta ir Lietuvos valstybės idėjai, užimančiai svarbią vietą rašytojo kūryboje. Tačiau svarbiausia, kad filmas sukuria atvirumo ir artumo pojūtį, žiūrint jį lengva už didelių nuopelnų, už visų garbingų titulų pamatyti paprastą ir kuklų žmogų, su juo kartu aplankyti tėviškę, paglostyti šimtametę obelį ir pasidžiaugti gausiu Marcinkevičių būriu.

„Pasakos“ inf.

„7 meno dienos“ Nr.10 (886), 2010-03-12