Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Gyvos atminties teatras


Japoniškų ir sovietinių simbolių skaitymai


Rasa Vasinauskaitė

Share |
„Dionisas“.D. Matvejevo nuotr.
Japonų režisierius Tadashi Suzuki, gyva XX a. teatro legenda, tik dabar aplankė Vilnių. Režisierių su savo spektakliu „Dionisas“ pakvietė festivalis „Sirenos“, taip pradėdamas ir naują, jau 2010-ųjų teatrinių susitikimų ciklą.



Suzuki, 1966 m. įkūręs teatrą „Waseda Sho-Gekijo“ ir subūręs tarptautinę japonų bei amerikiečių trupę, ėmėsi eksperimentuoti - jungė tradicinio japonų no ir kabuki teatro formas su antikinių tragedijų tekstais ir ieškojo naujos vaidybos manieros. 7-ajame dešimtmetyje šis teatras tapo svarbiausiu japonų avangardinio meno centru, prilygusiu panašiems centrams Amerikoje ir Europoje - į vieną gretą galima rašyti lenką Jerzy Grotowski ir amerikietį Richardą Schechnerį, kurių eksperimentai pranoko lūkesčius ir davė impulsų naujam teatro meno raidos ciklui.


1984 m. Suzuki pakeitė savo teatro pavadinimą į SCOT („Suzuki Company of Toga“). Čia, į atokią kalnų vietovę Togą, ne vieną dešimtmetį renkasi teatro fanatikai ir profesionalai, siekdami pažinti ir išmokti režisieriaus metodą - vaidybą, grįstą ypatinga minties, valios ir fizine koncentracija, kai biologinė energija paverčiama menine raiška. Metodas keliauja iš šalies į šalį, yra taikomas tiek šokio, tiek dramos teatre (lietuvių scenoje ir darbe su aktoriais jį yra įvaldžiusi Vesta Grabštaitė; šį metodą pasitelkus kurtas Oskaro Koršunovo spektaklis „Vasarvidžio nakties sapnas“), bet ne tik jis apibūdina japonų teatro meistro išskirtinumą. Suzuki nuolat keliauja po pasaulį, veda užsiėmimus, stato spektaklius. O šie tik sustiprina jo kuriamo teatro reikšmę, nes jam teatras - tai ir jo sukūrimo, ir jo gyvavimo konkrečioje erdvėje visuma: jungdamas tradicinius japonų ir vakarietiško teatro elementus, režisierius jungia ir būdingas jiems tradicijas, istoriją, pasaulėžiūrą ir filosofiją. Ir daro tai ne vien siekdamas sukurti universalų, nacionalines ar kultūrines ribas peržengiantį meną, bet ir norėdamas suteikti jam aktyvaus kūrybinio bendruomeniškumo vertę, galinčią paveikti kultūrinę, socialinę, net politinę sistemas.


Kad Suzuki spektakliai pagrįsti nepaprasta energija ir išties įveikia visus kultūrinius skirtumus, parodė ir atvežtas spektaklis „Dionisas“. Šis mažas Suzuki šedevras, kuriame jauti derant intensyvią atlikimo įtampą ir minimalistinius vaizdus, buvo parodytas Juodojoje „Menų spaustuvės“ salėje, tiesa, gal kiek per ankštoje ir ne visai tinkamoje pamatyti visas režisūrines spektaklio subtilybes. Nepaisant tvankumo ir žiūrovų gausos, režisieriaus ir aktorių interpretuota Euripido „Bakchančių“ intriga suskambėjo kaip reta paveikiai ir įtikinamai.


Suzuki bene visus statomus draminius kūrinius adaptuoja „japoniškam“ teatro modeliui. Ar tai būtų Antono Čechovo „Trys seserys“, ar Edmond'o Rostand'o „Sirano de Beržerakas“, režisierius abstrahuoja draminį veiksmą ir personažus iki rytų mentalitetui artimų simbolių ir jų priešpriešų. „Bakchantes“, paties režisieriaus žodžiais tariant, jis išgrynina iki valdovo ir dievo, valdžios ir religijos konflikto, kuris pasmerktas išsispręsti nusikaltimu ir auka: „Žmogaus sąmonė - tai kalėjimas, o jo sienos - istorija, kurią rašo energingo visuomeninio gyvenimo dvasios ir susvetimėjimo jausmo apimto šiuolaikinio žmogaus individualybės konfliktas, tai dviejų skirtingų sielos būsenų susidūrimas.“ Uždrausdamas garbinti naująjį dievą Dionisą, karalius Pentėjas pats patiria jo rūstį, o atnašavimo naujam dievui ekstazėje nukovusi liūtą Pentėjo motina, pasirodo, nužudo vienintelį savo sūnų. Apie tokį dvasios pasimetimą rašė Euripidas, „Bakchantėmis“ užbaigęs antikinės tragedijos klestėjimą. Suzuki, pavadindamas spektaklį „Dioniso“ vardu, grįžta prie žmogaus tragedijos, kurioje tik jo sielos riksmas stipresnis už dievą.


Savo pasakojimą Suzuki skaido į kelias įspūdingas scenas. Septynios šviesios lengvos kėdės skirtos septyniems atlikėjams, kurių šviesūs kostiumai šiek tiek primena vyskupų su tiaromis apdarus: skulptūriškos, tik keičiančios pozas grimuotų veidų figūros netrukus pakils iš savo vietų, kad stotų į dvikovą su Pentėjumi. Pasirodo, tai Dionisas - jo keli besidauginantys pavidalai, kurie, suvilioję Pentėją pasižiūrėti bakchančių apeigų, pasmerkia jį mirčiai.


Šiuokart veiksmą perskrodžiantis menadžių-bakchančių, vilkinčių raudonų ir baltų dryžių apdarais, pasirodymas nutraukia „intrigą“ - dėmesys prilimpa prie trijų baltu grimu padengtų, tarsi suakmenėjusių moterų veidų ir kūnų, kurie nebyliai įšliaužia ir tarsi viską apraizgo savo šleifais. Šis stulbinantis bakchančių judėjimas, pasikartosiantis prieš pasirodant Agavei, šio judėjimo griežtumas ir taupumas, sudrumsčiamas staigių ir aštrių rankų gestų, kelia pačias įvairiausias asociacijas ir kartu įkūnija ekstazišką Dioniso gerbėjų šokį, jų mirtinai pavojingą transo būvį, kuris kelia grėsmingą aplinkos užvaldymo, užkerėjimo, proto ir akių šviesos aptemimo įspūdį. Tokia yra Dioniso galia - pavergianti, sustingdanti ir priverčianti elgtis pagal jo valią.


Todėl neabejotinai stiprus yra ir Agavės praregėjimas. Pasirodžiusi kaip viena bakchančių su manekeno galva rankoje, tik pagaliau įsižiūrėjusi į nukautojo veidą, Agavė staiga ima rėkti, o jos riksmas perveria ir išlenkia jos tokį pat sukaustytą kūną, šis po truputį leidžiasi prie gulinčio Pentėjaus ir paslepia jį už drabužio klosčių.


Iš pirmo žvilgsnio lėtas, statiškas Suzuki spektaklis dėl tikslių priemonių virsta įtampos kupinu ir dinamišku reginiu. Koncentruoti šviesos stulpai, sinchroniškas aktorių judėjimas ir aštrūs gestai, į judesių partitūrą įsiliejanti skirtingų tonacijų kalbėjimo ir rečitavimo ritmika daro spektaklį talpų ženklų ir prasmių. Režisierius naudojasi vakarietiško teatro priemonėmis, bet tik tuomet, kai, pavyzdžiui, keliais psichologiniai štrichais tapo Pentėjo paveikslą: Pentėjo monologą įformina griežtas intonavimas, bet dėl švelnios mimikos, nuotaikų kaitos pats veikėjas įgyja net komiškų bruožų. Arba kai tarsi į dalis išskaido Agavės kančios išraišką, auginamą per nuostabos kupiną žvilgsnį iki kurtaus riksmo, po kurio silpstantis kūnas įgyja nuolankumo ir susitaikymo pozą.


Išorinis rituališkumas, net sakralumas, gimstantis iš judesių, kalbos ir jausmų tikslumo bei darnos, yra persmelktas muzikos; muzika čia ne tik skamba, sukurdama kiekvieno paveikslo atmosferą ir nuotaiką - jos regisi pripildyti aktorių gestai, kalbėjimo ir tylos pauzės, figūrų kompozicijos ir net visas spektaklis, įgaunantis ciklišką formą. Bet užvis įdomiausia ir labiausiai pakeri tai, kaip sunkios kasdienės Suzuki metodo pratybos bei jo sukurta vaidybos technika tampa gyva menine išraiška. Turbūt dėl jos spektaklis virsta ir senojo japonų teatro, ir antikinės tragedijos neatsiejamu lydiniu, kuriame nuo atnašavimo dievams iki atgailos už žmogaus likimą yra tik vienas žingsnis.



Lietuviškas internetinis puslapis www.sovietbunker.com supažindina su beveik dvejus metus vykstančiu projektu „1984. Išgyvenimo drama“. Projektas gimė 2007-ųjų gruodį, paskui buvo įtrauktas į „Vilniaus - Europos kultūros sostinės 2009“ renginių, skirtų gyvajai istorijai, programą. Kaip „gyvi aktoriai“ jame jau sudalyvavo nemažas būrys lietuvių ir užsienio lankytojų, žinia apie projektą pasklido daugelyje šalių. Turbūt tai paskatino projekto iniciatorę Rūtą Vanagaitę sumanymą tęsti ir pristatyti naują jo versiją - „Tremties diena: gyva istorijos pamoka“. Dėmesys pastarajam taip pat tik didėja.


Į „1984. Išgyvenimo dramą“ galima patekti paprastai - įsigijus bilietą. Ko tikėtis trims valandoms grįžus į gūdžius sovietinius laikus - kiekvieno fantazijos vaisius. Tačiau „grįžimas“ fantazijas pranoksta. Apsirengus šimtasiūlę, užsimaukšlinus ausinę kepurę ir nusileidus į 25 km nuo Vilniaus, prie Nemenčinės, esantį 1983 m. pradėtą statyti bunkerį (kaip slaptą alternatyvią TV stotį atominio karo atveju), išties patenki į kitą pasaulį. Anuomet bunkeris turėjo savo pavadinimą - „Kūrybos namai“, į juos 1991 m. sausio 11 d. pirmiausia ir įsiveržė omonininkai, čia buvo net televizijos įranga. Dabar tai - koridorių-perėjų 4 m po žeme labirintas, tardymo rūsiai, politinio švietimo ir civilinės gynybos pratybų kabinetai, medicinos punktas, karceris, parduotuvė, valgykla. Būtent tiek erdvių skirta per tris valandas išgyventi 1984-uosius.


Projektui pradėjus gyvuoti, apie jį buvo suskubta parašyti įvairiai: ar jis tinkamas „parduoti“ kaip meninis renginys, ar dera tyčiotis iš istorijos, ar sumanymas (vyksmo bunkeryje režisierius - Jonas Vaitkus, jame vaidina keli profesionalūs aktoriai ir tikri kariškiai) nėra vien noras pasipinigauti, ar apskritai tokie dalykai gali būti rodomi. Būta ir keistų nuotykių paties vyksmo metu, kai kas nors „sugrįžimo“ neištverdavo. Prisipažinsiu, kad ir pati, pasirašydama sutikimą leistis į kelionę labirintais, paklusti karininkų valiai ir elgtis pagal čia galiojančias taisykles, viduje juokiausi - tai tik žaidimas, į kurį įsitrauki savo noru.


Nežinau, kokie žmonės į „1984. Išgyvenimo dramą“ paprastai susirenka. Tačiau tos vasario 16-osios vakarą, kai spaudė šaltukas ir bunkerį slėpė pusnyse paskendęs miškas, susirinko tokie, kurie besąlygiškai priėmė taisykles. Tik pirmomis akimirkomis viskas atrodė juokinga ir šiek tiek utriruota, tarsi būtum patekęs ne į 1984-uosius, o į 1944 ar 1954-uosius - riksmas, komandos, rusiški keiksmažodžiai ir siekis įteigti, kad esi anoniminis šlovingos Sovietų Sąjungos pilietis, kurį prieš išleisdami į gyvenimą „apdoroja“ sovietų kariškiai.


Keliaujant tamsiais koridoriais vorele, klausant kariškio muštro ir šuns lojimo, žinant, kad pernelyg garsiai kalbėdamas ar juokdamasis gali, kad ir kelioms minutėms, patekti į tamsų karcerį, išties pradedama klausyti ir elgtis taip, kaip liepia.


Bet čia ir slypi šio projekto dramaturgija, rutuliojama ne tiek per paskirų „scenų“ išdėliojimą - ilgą skandavimą rusiškai „raudonajame kampelyje“, dujokaukių užsidėjimą ir bėgiojimą su jomis koridoriais, mokymąsi slėptis nuo branduolinių dujų atakos ar pagaliau tardymą ir medicininę apžiūrą, kiek per kiekvieno asmenišką savivoką. Kariškis, privertęs įsisąmoninti, kad vadas visada teisus ir jam reikia atsakyti tik taip arba ne (o „ne“ čia tiesiog negali būti), skatina nevalingai jam pataikauti, daryti tai, kas liepiama, be jokios nuovokos. Ir štai tuomet jis iš tikrųjų tave sustabdo primindamas, kad esi sąmoningas ir gali turėti savo nuomonę. Net jei dėl jos tektų atsidurti karceryje. Šis nuolankumo, prisitaikymo, pagaliau bejėgystės momentas ypač pasijunta tardymo kabinete: pasirodo, kaip lengva - kad tik ant tavęs nerėktų, kad nenubaustų, - sutikti tapti išdaviku, apkaltinti kažką kitą, kažko išsižadėti.


Trys valandos prabėga nejučia. Per jas susigyveni su savo „būriu“, imi rūpintis ne tik savo, bet ir kito „kailiu“, nes žinai, kad kito kvailystė visiems atsirūgs. Kiek glumina sutirštintos ar „teatrališkos“ spalvos, pavyzdžiui, parduotuvės, bet ją, kaip ir pastangas išeiti į laisvę aklinoje tamsoje, priimi kaip savotišką simbolį. Ne tik buvusios, bet ir esamos tikrovės atkartoti neįmanoma, tačiau suvokti jos simbolius, jų reikšmę ir poveikį žmogaus protui, atminčiai, jausmams galima. Turbūt to ir siekia „1984. Išgyvenimo dramos“ sumanytojai ir tikrieji vykdytojai - Renata Vagnerytė, Michailas Jevdokimovas, Irmantas Jankaitis.


Kai pagaliau gauni „Karakumo“ saldainių, o valgykloje į aliuminio lėkštelę tau įdeda dešrelę, pagardintą garstyčiomis (tokią pat porciją ir tokią pat lėkštelę, kokių buvo pilni anuometiniai bufetai), kai užkandi juoda duona ir viską užgeri degtinės šlakeliu, išties jautiesi tarsi laisvėje. Tarsi. Nes apie tai, kad už bunkerio sienų, kažkur viršuje, yra kitas gyvenimas, epocha ir laikas, tiesiog pamiršti. Na o iš tikrųjų pagaliau išniręs į dienos šviesą ir persirengęs savais drabužiais gaudai kiekvieną tyro oro gurkšnį - koks jis, pasirodo, neapsakomai gaivus ir brangus.



„7 meno dienos“ Nr.9 (885), 2010-03-05

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

uOCDXckgjBdflPV, 2011-08-05 07:54

That's going to make things a lot esaeir from here on out.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti