Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
PARAŠTĖS

Validolis


Įspūdžiai iš Vilniaus knygų mugės


Paulina Pukytė

Share |
Vilniaus knygų mugėje
Šiemet Vilniaus knygų mugė mus pasitiko nusiteikusi radikaliai: vos įžengus į pagrindinę - grožinių leidyklų - salę iš didelių nespalvotų fotografijų palubėje mums į akis įdėmiai žvelgė Marksas, Kernagis ir Stalinas (pastarasis jaunystėje).

Įtartinokai skambėjo ir kai kurių diskusijų temos, pavyzdžiui, „Politika ir velnias“. Smulkiau ši tema mugės renginių programėlėje buvo paaiškinta dar įtartiniau: „Krikščionių įsitikinimu, kai politinės vertybės tampa savarankiškos ir savitikslės, jos pradeda tarnauti velniui. Laisvė yra neatskiriama nuo žmogaus polinkio daryti blogį. Velnias nuolatos stengiasi demoralizuoti politiką. Lietuva nėra išimtis. Susidaro įspūdis, kad lietuviai vis stipriau praranda gėrio ir blogio skirties suvokimą.“ Nepaisant keistoko požiūrio į laisvę, renginys vis dėlto pasirodė ne toks jau blogas, kaip galima buvo tikėtis, nes kalbėta „ne apie egzorcizmą ar pan., o apie blogio problemą šiandien“. Buvo keliami klausimai apie tai, kur šiandien dėjosi blogis, nes jo kaip ir nėra, kodėl mes vengiame konceptualizuoti blogį, kodėl šiandien nebereikia velnio kaip moralės objektyvizacijos.


Taigi ši diskusija iš tiesų buvo daug mažesnis blogis (į salę užklydo tik vienas žmogus, panašus į satanistą, kiti šiaip - studentai ir pensininkai) nei iš anglų kalbos operatyviai išverstos knygos „Stalino jaunystė“ pristatymas. Į pokalbį su jos autoriumi, žinomu britų istoriku Simonu Sebagu Montefiore, paklausyti, ką jis gali mums paporinti apie mūsų visų tėvą ir draugą, susirinko gal trigubai daugiau žmonių nei į pokalbį apie blogio konceptualizaciją, ir keturgubai daugiau nei į, atrodytų, gerokai aktualesnę diskusiją apie tai, ar „sovietmečio klasikai šiandien paskaitomi“. Mums, pasirodo, daug įdomiau klausytis arogantiškų užsieniečio išvedžiojimų apie tai, ką ir taip žinome, nei mūsų pačių mokslininkų nuomonės apie tai, kas mums toli gražu nėra aišku ir paprasta. Turbūt dėl to „Stalino jaunystė“ buvo vienintelis Britų tarybos (įdomu, kas parinko?) finansuotas vertimas iš anglų kalbos (neskaitant gal ir visai naudingos, nors kiek primityvokos knygelės pradedantiems verslininkams - tokia, suprask, yra visa Lietuva - apie intelektualinės nuosavybės patentavimą ir pan.). Sebago Montefiore's, privilegijuoto dvipavardžio veikiausiai privačios mokyklos auklėtinio (rodos, kilimo iš Lietuvos?) susižavėjimas Stalinu liejosi per kraštus. Ir nors jis aiškino, kad ši knyga bando atrasti monstro šaknis, platesnis istorinis to monstro kontekstas jo, regis, visiškai nedomino. Tačiau su neblėstančiu entuziazmu autorius kalbėjo, pavyzdžiui, apie tai, kaip jaunystėje Stalinas suvedžiojo daugybę nepilnamečių mergaičių, o pagautas lovoje su viena ar kita vaikydavosi policininką su ginklu rankoje per visą kaimą (nors mirk iš juoko). Iš tokių agresijos ir pedofilijos apraiškų autorius darė išvadą, kad Stalinas, girdi, „toli gražu nebuvo vidutinybė, kaip sakė Trockis“. Tikroji herojaus pavardė Džiugašvilis bent jau pristatyme (nežinau, kaip knygoje) nenuskambėjo nė karto, nors kalbama juk buvo kaip tik apie jo jaunystę, kai jis gal dar net nebuvo Stalinu - ar ne dėl to, kad ši pavardė ne tokia žinoma ir todėl ne tokia įdomi egzotikos (o ne istorinių faktų ir tuo labiau ne išvadų) pageidaujančiam masiniam skaitytojui/pirkėjui? Itin arogantiškai ir patronizuojančiai nuskambėjo autoriaus pareiškimas susirinkusiems lietuviams, kad jo knyga „nustebins jus atskleisdama, jog Leninas iš tiesų nebuvo gerasis jūsų globėjas, kaip jus išmokė jūsų sovietinis išsilavinimas“ (niekas iš gausiai susirinkusių į tai net nepyptelėjo). Taigi, nors autorius gyrėsi, kad laužo stereotipus apie Leniną ir Staliną, stereotipų apie mus atsikratyti jis pats akivaizdžiai neįstengė (tiksliau, nepasivargino arba netgi nepageidavo). Kalbėjo jis užsidegęs ir ilgai, todėl klausytojų klausimams visiškai neliko laiko, nors klausimų tikrai norėjosi užduoti. Pavyzdžiui, labai norėjosi paklausti, ką prelegentas turėjo omenyje sakydamas, kad Stalinas šiuo metu yra labai aktualus, o ateityje taps dar aktualesnis.


Galbūt Stalinas, pavyzdžiui, padėtų sureguliuoti į mugę ateinančių lankytojų skaičių? Nes per kai kuriuos renginius jau atrodė, kad tuoj atsiras spūsties aukų, kaip tada, per caro karūnavimą, prieš pat Stalinui pradedant veikti iš peties. Vienu metu vien užlipti arba nusileisti laiptais, vedančiais į konferencijų sales, reikėjo kokių dešimties minučių, toks ant jų buvo susigrūdimas. Per Vlado Šimkaus eilėraščių rinktinės pristatymą, kurio metu aktorius Rolandas Kazlas rodė ištraukas iš savo monospektaklio pagal Šimkų, į didžiąją salę prisigrūdo tiek žmonių (turbūt labiau dėl Kazlo, nei dėl Šimkaus, bet tai ne taip svarbu), kad bet kokia žiūrovų salės koncepcija prarado prasmę: žmonės sustojo praėjimuose, visiškai užstodami sėdintiesiems vaizdą, ir nė kiek dėl to nesijaudino, tuomet sėdintieji pradėjo stotis iš savo kėdžių, taip užstodami vaizdą sėdintiems už jų, ir taip toliau, tuo tarpu viso spektaklio metu nauji žiūrovai vis plūdo pro duris, o kiti nebeapsikentę išeidavo. Pagalvojau, kad daugumoje atseit Vakarų Europos šalių toks chaosas nebūtų įmanomas, nes į salę nebūtų įleista nė vienu vieninteliu žmogumi daugiau, negu kad yra kėdžių, neva dėl priešgaisrinio ir kitokio saugumo. Ir nors beveik nieko nemačiau ir negirdėjau, buvo savotiškai miela, kad toks liberalus chaosas pas mus dar įmanomas. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad visiems tuo metu buvusiems toje salėje tikrai labai reikėjo ten būti. Ponia, sėdinti šalia, paklausė manęs, į kokį renginį ji čia atėjusi, o vyriškis eilėje už manęs tušinuku ant kažkokio lankstinuko stropiai piešė automobilį. Kai spektakliui įpusėjus dar kartą atsisukau pažiūrėti, kaip sekasi neatrastajam dailininkui, šis jau tobulino penktojo automobilio dureles.


Žodžiu, knygų buvo daug, žmonių daug, visokie dvyliktukų, penketukų, geriausiųjų rinkimai, balsavimai, panėšintys į talentų šou. Ir vis dėlto nėra geresnio knygos įvertinimo, nei kad priėjęs žmogus pasako: „Aš jūsų knygą laikau pasidėjęs prie lovos vietoj validolio, ir kai man negerai, vis paskaitau.“ Jokie geriausių apdovanojimai, jokie šimtai ar net tūkstančiai anoniminių balsų neatstoja vieno tokio skaitytojo.



„7 meno dienos“ Nr.9 (885), 2010-03-05

Versija spausdinimui

Komentarai

JJoaeYUndFUx, 2012-03-17 04:00

rašo:Kaip aš džiaugiuosi atradusi šį ridnoeaštį! Pati jau kelias savaites kankinuosi, bandydama sustyguoti savo naujus įpročius ir plakdama save už nusižengimus, kai suvalgau saldumynų saują. Esu absoliučiai priklausoma nuo saldumynų ir nežinau, kaip nuo jų atprasti..Jūsų ridnoeaštis mane labai įkvėpė ir bandysiu su nauja entuziazmo banga pradėti viską iš naujo.Beje, būtų labai smalsu sužinoti, kiek kainuoja toks sveikas gyvenimo būdas. Visi sporto klubai, konsultacijos pas dietologę ir naujų produktų pirkimas. Ar laisvi pasidarė ne tik džinsai, bet ir piniginė?Didelės jums sėkmės

jooo, 2010-03-16 23:36

Tik tiek?! Tik tiek apie renginį kur eilėje prie kasų stovėjo studentai, pensininkai ir vien moterys?! Tik tiek apie programą, kurios signaliniame variante kiekviename puslapyje mirguliavo vargšas V. Ažubalis?! Netelpa galvon... Rodos, solidus tinkliaraštis... Leisiu spėti, bet in UK, tokio lygio žiniatinklyje, TOKIO lygio rašymo-aistruolė seniai prašytų prasado pas krišnaistus. Harė harė.

L, 2010-03-09 16:39

Nors mirk is juoko :)))

o tai, 2010-03-08 00:33

ką ten kaži apie sovietmečio klasikus sakė?

7789, 2010-03-07 22:34

gerai, gerai, liuks

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti