Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Patriotizmo turgus


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Narkotikų prekeiviai“


Nuo televizijų dar galiu pabėgti, bet nuo žinių niekaip. Kelintą mėnesį didžiausia lietuviškų žinių žvaigždė yra Seimo narys Linas Karalius ir jo kelionės po Aziją.

Vodeviliškas gražuolis persekioja visur - ir televizijoje, ir internete, ir per radiją. Išgirdęs, kaip jis kalba, pagalvojau, kad būtų daug geriau, jei Karalius nuolat keliautų aplink pasaulį, o ne dirbtų Seime. Įsivaizduokite, kiek daug jis gali pagadinti, jei visąlaik sėdės darbo vietoje. Seimo komandiruotas į platų pasaulį, pakenktų tėvynei mažiau. Kai visą dieną tik ir girdžiu apie Karaliaus nuotykius, nusprendžiau pasidomėti seimūno biografija. Pasirodo, ir savo pavardę jis pakeitė į gražesnę, ir jokių mokslų nėra baigęs, ir spėjo iškeisti prisikėlėlių frakciją į krikščionių, nors, kaip supratau, yra budistas. Oficialioje Karaliaus biografijoje, kuri pateikiama Seimo tinklalapyje, radau nuostabią frazę: „Darbas reklamos srityje išlaisvino jo kūrybinį potencialą.“ Man regis, ji viską paaiškina. Ne tik apie Karalių.


Karaliaus ir į jį panašios istorijos - fonas, kuriame minėsime Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Pirmiausia LTV, bet ir kitų televizijų Kovo 11-osios programa mirga iškilmingais posėdžiais, eitynėmis, paradais, mišiomis, koncertais ir tautinių šokių rateliais Katedros aikštėje bei kitokiomis kolektyvinio patriotizmo apraiškomis. Perfrazuojant tokios brangios lietuvio širdžiai laidos pavadinimą, tiesiog patriotizmo turgus. BTV (11 d. 15 val.) parodys Vytauto V. Landsbergio filmą „Visa teisybė apie mano tėvą“ (2003), LTV (11 d.) žada kelias premjeras - Giedrės Žickytės dokumentinį filmą apie Vytautą Landsbergį „Laisvės džiazas“ (19 val.) ir Editos Mildažytės bei Ramunės Sakalauskaitės „Algirdas Brazauskas: liudijimai“ (18 val.).


Atvirai prisipažinsiu - pradedu įtarti, kad šiuolaikinio lietuvio asmenybės susidvejinimas gali pralenkti net šizofrenišką homo sovieticus. Kovotojų už laisvę ir nepriklausomybę tauta kažkodėl nori gyventi primityvaus nacionalizmo priplėkusioje uždaroje, homofobiškoje šalyje, bet kartu ir būti Europos piliečiai, tiksliau, mėgautis įvairių ES fondų teikiamais finansais. Būti krikščionimis, nacionalinėmis vertybėmis, sukčiais, nebaudžiami meluoti, garbinti ekonominio liberalizmo idėjas ir lieti krokodilo ašaras dėl skurdinamos tautos. Ir dar tikėti, kad visa tai galima natūraliai suderinti.


Tačiau už vieną nacionalinės televizijos idėją jai galima tik padėkoti. Turiu galvoje nuo pirmadienio (kovo 8-11 d. 20.40) keturis vakarus LTV2 rodomą Jono Meko kroniką „Lietuva ir SSSR žlugimas“. Gal žiūrėdami istorinius kadrus prisiminsime ir save bei anuometinius kilnius troškimus. Vis geriau, nei prisipažinti, kad ne marsiečiai ar rusai pasodino Seime karalius ir valinskus.


Visokie jubiliejai, metinės ir iškilmės man siejasi su klausimais, ar viskas galėjo būti kitaip. Ar žmogus gali radikaliai pakeisti savo gyvenimą? Paradoksaliai į šiuos klausimus nuolat sau atsakinėja Woody Allenas. Šiąnakt (5 d. 23.45) TV3 primins jo filmą „Melinda ir Melinda“ (2004), kuriame iškyla beveik visų režisieriaus filmų motyvai - tapatybės paieškos, svarstymai apie moralę, meilės peripetijos. Filmas prasideda keturių Niujorko intelektualų susitikimo lietingą vakarą scena. Du rašytojai pradeda kalbėtis apie žmogaus prigimties dualizmą, kurio simbolis - teatrinė kaukė, tiksliau, dramos ir komedijos konvencija. Taip gimsta pasakojimas apie skirtingus tos pačios moters Melindos likimus, kurie vis dėlto labai priklauso nuo atsitiktinumo. Matyt, esmė ta, kad viena Melinda žiūri į pasaulį dramatiškiau, kita labiau linkusi gyventi viltimi. LTV (11 d. 23 val.) parodys kitą, 1987 m. sukurtą Woody Alleno filmą „Rugsėjis“. Prisipažinsiu, jis man labiau prie širdies. Gal todėl, kad primena čechoviškas dramas, kurių motyvų taip pat gausu Alleno filmuose. Jis mėgsta garsiąją situaciją, kai herojai geria arbatą nesuvokdami, kad dūžta trapūs jų likimai. „Rugsėjis“ - vienas liūdniausių Alleno filmų. ...Savaitgaliais Lein (Mia Farrow) namuose susirenka draugai ir giminės. Kiekvienas jų įsimylėjęs, bet ne tą žmogų, su kuriuo yra artimas. Tikrieji jausmai lieka giliai paslėpti iki akimirkos, kai paaiškėja, kad namą reikia parduoti.


Apie tikras vertybes prabils ir vienas geriausių šios savaitės filmų. Tai amerikiečių nepriklausomųjų Jonathano Daytono ir Valerie Faris „Mažoji mis“ (TV3, 6 d. 22 val.), prieš kelerius metus sulaukusi ne vieno svarbaus apdovanojimo ir palankių vertinimų. Filmo herojai yra Huverių šeima. Vadinamieji vidutiniai amerikiečiai. Tėvas Ričardas (Greg Kinnear) sukūrė 9 žingsnių metodą. Pasinaudojęs juo, kiekvienas žmogus gali realizuoti save ir pasiekti sėkmę. Nors tėtis yra metodo fanatikas, akivaizdžių jo sėkmės įrodymų nematyti. Sūnus Dveinas yra tokio amžiaus, kai privaloma maištauti ir garbinti Nietzschę. Jis priėmė tylėjimo įžadus. Aštuonerių metų dukrelė Olivija (Abigail Breslin) svajoja tapti mažąja mis. Senelis (mėgstamas Alleno aktorius Alanas Arkinas) erotomanas gyvenimą paįvairina heroinu. Motina Šeril (Toni Colette) supranta ir guodžia visus. Kad būtų dar sunkiau, ji priglaudžia savo brolį Frenką, Prousto gerbėją, homoseksualistą, kuriam nepavyko nusižudyti. Štai tokia kompanija išsirengia išklypusiu geltonu autobusiuku į Kaliforniją - mažosios mis rinkimus. Kaip ir kiekviename kelio filme, juos ištiks daugybė nenumatytų atsitikimų, bet galiausiai triumfuos tikrosios šeimos vertybės, nors finalas bus visiškai netikėtas. Filmas šmaikščiai polemizuoja su amerikietiškų vertybių mitu. Seniai svajoju apie panašų lietuvišką filmą, kuris įtikinamai parodytų, kad verta padėti vieni kitiems, būti kartu ir priimti kitus tokius, kokie jie yra.


Mažų žmonių Ameriką, tik jau visaip kitaip, savo režisuotame filme „Dingusioji“ (TV3, 7 d. 21.30) rodo populiarus aktorius Benas Affleckas. Jis perkelia į vieną niūriausių Bostono kvartalų Dorčesterį, kurio gyventojai jau seniai nebeturi svajonių. Vieną naktį čia dingsta ketverių metų mergaitė Amanda. Privatūs detektyvai Patrikas (Cassey Affleck) ir Endžė (Michelle Monaghan) iš pradžių nenori imtis bylos. Juos įtikina mergaitės teta. Kur nuves Amandos paieškos? Kokios niūrios policijos paslaptys jiems atsivers? Filmas - ne iš geriausių, režisieriui būtų galima pareikšti daug priekaištų, bet „Dingusioji“ turi savotiškų sąsajų su pastarųjų mėnesių lietuviška atmosfera ir visaip žiniasklaidos interpretuojama „pedofilijos byla“, kuri, kad ir kaip būtų, daug pasako apie šiuolaikinę lietuvių visuomenę ir jos pasąmonėje glūdinčias baimes bei troškimus. Šitai bylai analizuoti reikėtų tokio rašytojo, koks yra Dennisas Lehane'as (g. 1966). Jo knyga tapo „Dingusiosios“ pagrindu. Ir ne tik jos, bet ir kitų garsių filmų - Clinto Eastwoodo „Mistinės upės“ ir jau Lietuvoje rodomos Martino Scorsese „Kuždesių salos“.


Pabaigai - trys jau klasika laikytini filmai, kurių taip pat siūlyčiau nepražiopsoti. 1984 m. sukurta Algimanto Puipos drama „Moteris ir keturi jos vyrai“ (LTV, 6 d. 23 val., 7 d. 11 val.) beveik iškart tapo savotišku lietuviško kino stiliaus etalonu. Neringos smėlynuose besirutuliojanti meilės ir išlikimo drama pasižymi minimalistišku, bet metaforų prisodrintu vaizdu, o vyrų ir moterų santykiai filme iškalbingai apibūdina lietuvių požiūrį į seksą, erotiką ir giminės pratęsimą.


Briano de Palmos „Žmogus su randu“ (TV3, 6 d. 00.05) dabar jau yra kultinis, vienas svarbiausių gangsterių filmo žanro istorijoje, dažniausiai minimas kartu su Franciso Fordo Coppolos „Krikštatėviu“. Nors jie ir skirtingi - Coppola mafiją mitologizuoja, De Palma - demitologizuoja. Taip buvo ne visada. Rašytojai Kurtas Vonnegutas ir Johnas Irwingas išėjo iš filmo per premjerą Niujorke, nesulaukę pabaigos, cenzūra filmą iškarpė (režisieriui teko triskart permontuoti filmą), o kritikai suko nosį. Iš pradžių tai turėjo būti 1932 m. Howardo Hawkso filmo - fiktyvios Al Capone's biografijos - perdirbinys. Bet kūrėjai veiksmą perkėlė į 9-ojo dešimtmečio Majamį, herojumi pasirinko gangsterį, kurio šaknys kubietiškos. Tonis Montana patenka JAV kartu su kitais Fidelio Castro režimo išleistais iš „Laisvės salos“ išeiviais. Jis nori valdyti kokaino rinką. Vienas scenarijaus bendraautorių buvo tada dar tik scenaristas Oliveris Stone'as. Jis ištyrinėjo policijos archyvus, susitiko su FTB agentais, kontrabandininkais, prekeiviais, narkomanais. Scenarijus buvo toks tikroviškas, kad kubiečių bendruomenė jo išsigando. Todėl filmavimą iš Floridos reikėjo perkelti į Kaliforniją. Pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas Alui Pacino, nors labiausiai jo siekė Johnas Travolta. Michelle's Pfeiffer, ji vaidina Tonio mylimąją, nenorėjo nei režisierius, nei Pacino, todėl filmavimo aikštelėje jai buvo nelengva. Filme 207 (arba 218 kartų, gerbėjai nesutaria) skamba žodelis fuck. (Taigi Emiliui Vėlyviui dar yra ko siekti.)


Po dvylikos metų (1995) pasirodę Spike'o Lee „Narkotikų prekeiviai“ (TV3, 11 d. 00.30) - dar vienas žvilgsnis į narkotikų mafiją, tiksliau, žvilgsnis į žmones, kurie prekiauja narkotikais gatvėse, yra žemiausia jos grandis. Būtent toks devyniolikmetis filmo herojus Straikas. Jis mėgsta šokoladinį pieną ir žaidžia traukinių modeliais. Jam pažadamas „aukštesnis postas“ organizacijoje, bet Straikas už tai turi nužudyti kitą platintoją. Po šio mirties Straikas iškart tampa įtariamuoju. Tik policininkas Rokas (Harvey Keitelis) įžvelgia šį tą daugiau. Lee žengia panašiu keliu kaip De Palma - atima iš savo personažų gangsterių bet kokią charizmą, nors kartu su Keitelio personažu ir bando juos suprasti.


Jūsų -

Jonas Ūbis



„7 meno dienos“ Nr.9 (885), 2010-03-05

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti