Seniai kirbėjo nuojauta, kad Vilniaus „Akropolyje“ ar „Ermitaže“ potencialiai glūdi neaprėpiami (ir neatrasti) grožio klodai, juk ne veltui nuolat ten taip traukia (ir ne veltui Mindaugas Navakas yra sakęs: „Pavyzdžiui, Ermitaže man labai didelį įspūdį paliko baldai [...]“, Lietuvių dailė: 1975-1995, Vilnius, 1997, p. 241). Vis eini ir eini nesibaigiančiomis alėjomis ir galerijomis, vis suki ir suki ratus tarp gausybės artefaktų, gaminių ir kūrinių, kepinių ir reginių vis genamas nuojautos, kad tuoj tuoj atrasi ką nors nepaprasta, atversi dar neregėtą (sau ar kitiems) kultūrinį sluoksnį. Ir nors Atlantidos atrasti taip ir nepavyksta, išeini bent kuriam laikui lyg antikinė vaza, sklidinas kultūrinės pilnatvės jausmo, apsvaigęs nuo saldaus it midus atradimo pažado (ar padažo?).

Taip, pažadas šiuo atveju svarbus - tiek „Akropolyje“ su „Ermitažu“, tiek jų dvasią atkartojančioje Navako parodoje. Tai - Aukso amžiaus pažadas. Aukso amžiuje vyravo taika ir harmonija, niekas nesendavo ir visi mirdavo ramiai. Gyveno visko pertekę, tekėjo neišsenkantis šaltinis, medžiai linko nuo laukinių vaisių gausos ir dieviško saldumo medus sunkėsi iš jų (kaip teigia Wikipedia). Iš tiesų fajansinė santechnika (neišsenkančio šaltinio garantas) Navako dėka transformuojasi į antikinių formų turėklą ar net kolonadą, auksu tviskantys kalėdiniai „obuoliai“, įkalinti plastmasiniame medyje, atrodo, tuoj pratrūks gintarinėmis sultimis (juk visi žinome apie Dzeuso gebėjimą pavirsti auksu, prisiminkime, kaip jis apsireiškė Danajai garsiajame Rembrandto paveiksle...)

Vis dėlto atrodo, kad Navako aukso amžiaus versijoje, palyginti su „Akropoliu“ ar „Ermitažu“, yra šiokia tokia paklaida. Panašu, kad Navakas nusitaikė į ribinį (ar lūžio) mitinio laiko virsmo istoriniu tašką, kai titanas Prometėjas atidavė žmonėms šventą ugnį ir supykęs Dzeusas leido Pandorai atidaryti skrynią su visomis įmanomomis negandomis.

Štai ta mitinio aukso amžiaus laiko degradacijos į istorinį, prozišką „geležies amžių“ „akimirka“ ir tarpsta Navako parodoje. Apie tai signalizuoja šaižus skambutis iPode ir miniatiūriniame jo ekranėlyje iš raidžių susidėliojantis žodis „error“, pranešantis apie klaidą tobuloje mitinėje sistemoje. Toliau žiūrėdami į tą patį miniatiūrinį ekranėlį ir dėliodami iš įvairiausiais šriftais įsikūnijančių raidžių „žodį“, tarsi girdime tolimą griaustinio - įtūžusio Dzeuso ar prie olos prirakinto Prometėjo keiksmų - aidą (Navako gebėjimą skulptūriškai transformuoti ne tik tvarias medžiagas, bet ir erdvę, garsą, mintį, seniai pastebėjo Alfonsas Andriuškevičius (Lietuvių dailė 1996-2005. Vilnius, 2006, p. 141.), pavyzdžiui, kalbėdamas apie garso pavertimą skulptūriniu objektu, todėl nereikia stebėtis, jei skaitydami nebylų interaktyvų keiksmažodį mintyse jį girdime). Tas (pra)keiksmas ataidi ir šviestuvo (į kurį, matyt, pavirto šventoji ugnis) šviesoje, kuri sklinda pro šviestuvo dangčio, padaryto iš plastmasinio kibiro, skylutes, iš kurių vėl susidėlioja ką tik aptartas sovietmečio Atlantidos palikimas - iškalbingas keiksmažodis.

Auksiniai vaisiai-žaislai (sugestijuojantys ir vėlesnius istorinio laiko faktus, pvz., Kalėdas), trapūs ir dūžtantys, „antikinis“ turėklas, suręstas ant kartoninių dėžių, į kurias ir buvo supakuota fajansinė santechninė įranga (kojos praustuvui), nature morte, sudėliotas iš „aukštosios kultūros“ nuolaužų, „trijose kolonose“, geriau įsižiūrėję, atpažįstame banalius vazonus iš to paties „Ermitažo“ „Akropolyje“. O nedidukas monitorius lyg muziejuje transliuoja šiandienos kultūros nuolaužų, atskirtų nuo kasdienių funkcijų, - suglamžytų popieriukų ir įvairiausių dangtelių - skaitmeninius atvaizdus.

Taigi erdvėje ir laike Mindaugas Navakas sukoncentruoja dvi tarpusavyje kovojančias „stichijas“ - priverčia išgyventi mitinę aukso amžiaus griūties dramą ir kartu įkurdina mus sustingusioje muziejinėje (kapų) tyloje (erdvėje). Tačiau tai daro paradoksaliai, nes mitinė antikinė drama skleidžiasi čia ir dabar, o mes patys, mūsų buitis ir dabartis demonstruojama (virtualiose) vitrinose, tarsi sutrūniję prieš keletą tūkstančių metų išnykusių kultūrų mumijos ar kultūros šukės.

„7 meno dienos“ Nr.9 (885), 2010-03-05