Nors jei galėčiau, daug dažniau važinėčiau į miestus ir miestelius, į parodas, plenerus ir projektų pristatymus. Gal tuomet būčiau mažiau ŽIV - t.y. persisotinusi centrelyje vykstančiais renginiais ir tarpuose tarp jų norinti poilsio: gamtos, jūros - ne meno.

Tačiau derindama darbą su gyvenimu patraukiau į apledėjusį, todėl itin ramų pajūrį. Ketinau aplankyti Klaipėdos parodų rūmuose vykstančią „Jaunųjų Europos kūrėjų bienalę“, kuri žadėjo drąsius debiutus. Renginys buvo stipriai reklamuotas. Vilniuje net pasirodė nemokamų atvirukų su keliais reprodukuotais kūriniais. Šie panėšėjo į jau matytą ir išpopuliarintą (7-ojo deš.) meną - tai pirmoji persigalvojimo priežastis. Prisiminus Klaipėdos meno lauko (aktyviausiųjų grandžių) kryptingumą meno populiarinimo link - kai norima meną padaryti suprantamesnį ir siekiama įtraukti miestelėnus, pavyzdžiui, tapant didelę skerdieną drauge, - mano entuziazmas dar labiau atlėgo. Juk tuomet jau susidomėjusi aš nebepatenku į tokios ir panašios veiklos tikslinę grupę... Būdama ŽIV - turėdama išankstinę nuomonę (mačiau praėjusią bienalę ir iš jos nieko neprisimenu), ko gero, padariau klaidą (tai išaiškės vėliau) ir bandžiau apeiti šį triukšmingą renginį. Todėl pirmiau užsukau į A. Mončio namus-muziejų. Ten žuvo paskutiniai ketinimai vykti kur nors toliau. Čia mintims medžiagos radau daugiau, nei tikėjausi.

Kaip žinia, A. Mončio namuose-muziejuje viršutinis, antrasis, aukštas yra skirtas pastoviajai Antano Mončio dovanotų kūrinių ir kitokio palikimo ekspozicijai, o apatinis, pirmasis, - keičiamoms parodoms. Apatiniajame pastaruoju metu daugiausiai rodomos fotografijos parodos. Viršutinė ir apatinė salės skiriasi kaip žemė ir dangus. Viršutinioji gerai apšviesta pro stoglangius sklindančios šviesos, ekspozicija gerai apgalvota - palyginti mažoje erdvėje įvairiapusiškai pristatyta menininko kūryba (piešiniai, molinės švilpiai, kaukės iš perdirbtų daiktų, skulptūros, koliažai) ir asmeniniai artefaktai (dokumentų, užrašų knygutės puslapių kopijos, kelios nuotraukos, menininko marškiniai ir sandalai).

Neperkraunant instaliuoti objektai turi savo erdvę, juos galima apžvelgti judant iš kelių pusių. Švarios šviesios ekspozicijos atmosferą papildo garsai - muzika atliekama autentiškais A. Mončio moliniais švilpiais, sukurta Donato Bielkausko (Donio, įrašyta Klaipėdoje 2002-2007 m.). Formų žaismas, spalvų dermė, iš susidomėjimo pirmykštėmis kultūromis kylantis kūniškumas, sumišęs su prancūziškojo modernizmo instinktų tyrinėjimu, vilioja įsiklausyti, pasinerti. Muzika - medituoti. Regis, nuo 1999 metų, kai buvo atidarytas muziejus, viskas surado savo vietą taip tiksliai, kad būtų nebeįmanoma ką nors pajudinti. Vien dėl tos tobulos atstumų harmonijos į šiuos namus norisi užsukti dar ne kartą.

Pirmasis aukštas, priešingai - kiek „nukankintas“ dažnai keičiamų parodų, akivaizdžiai trūksta šviesos. Čia tvyro laikinumas. Šia prasme fotografija čia tinka. Šiuo metu rodoma Arūno Kulikausko ir Giedriaus Liago fotografijų paroda. Abu viduriniosios kartos fotografai labai skirtingi, bendroje centinėje salėje juos sieja tik nuotraukų žanras - kelionės. Kulikauskas Meksikoje, Liagas - Indijoje. O šoninėse - kiekvienas savo. Kulikauskas pinholo technika fiksuoja Niujorke paliktus stoviniuoti dviračius. Liagas užsiima fotopoezija serijoje „Ražienos“ (2009 m.) - brūkšniuoja nuotraukos pakraščius tokiu pat ritmu, koks užfiksuotas tarp apsnigtų ražienų.

Apskritai visi trys Liago fotografijų ciklai perdėm skirtingi, kad kitą kartą jį atpažinčiau, o jiems bendras akivaizdus ritmo pojūtis. Indijoje darytose nuotraukose į menamą penklinę (laiptai be pradžios ir pabaigos) muzikaliai išsirikiuoja tai žingsniuojantys žmonės, tai ant virvės sukabinti džiūti skalbiniai. Tokia pat ritmiška jo serija „Tautiniai portretai“ (2010 m.) turi ir įžvalgą - tvoros lentelės panašios į apibendrintą žmogaus pavidalą (beveik portretas) ir į krikštą. Eksponuojant tai po vieną, tai po kelias įvyksta suvokimo pakitimas, atsiranda intriga. Jautiesi smagiai „apmauta“.

Arūno Kulikausko nuotraukas gana sudėtinga vertinti, nes susiduriu su keliais keblumais. Pirmiausia pernelyg daug raktažodžių, sutampančių su Gintauto Trimako kūryba: pinhole technika, dviračiai, paliktas matomas nuotraukoje skaidrės rėmelis. Niekas atskirai Trimakui kaip ir nepriklauso, bet trys sutapimai jau kelia šiokią tokią abejonę. Į tai užsimerkus, dviračiai Palangai tinka, net kai jie ramsto Niujorko sienas ir stulpus. Tai apie laukimą ir menamas judėjimo trajektorijas. Argi visas pajūris ne apie tai? Bent jau žiemą.

Kita Kulikausko rodoma serija „Meksika“ (2007- 2009) įdomesnė jau vien tuo, kad čia „išradinėjamas dviratis“ verčia iš naujo susimastyti apie tai, ką veikia fotografija. Menininkas fiksuoja šventyklas ar ritualines vietas - t.y., galima sakyti, turistinius objektus. Komponuoja irgi primityviai - į centrą. Tačiau tos vietos fiksuojamos tuščios, be turistų ir ilgai eksponuojant. Veiksmas gaunamas rituališkas, nors jei sektume fotografijos ištakas, būtent taip ir buvo elgiamasi pradžioje - tik svarbi vieta (ar asmuo) nusipelno dėmesio ir ją reikia pristatyti pagarbiai. Gaunamas keistas efektas - toks jausmas, lyg jis perfotografuotų visai ne Meksiką, o kokio nors seno albumo reprodukcijas. (Kas mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, būtinai prisimintų Alfredo Širmulio rodytas stiklines skaidres). Vaizdas lyg ir senas, objektas taip pat, būdas irgi, tik viskas vyksta kažkodėl dabar. Akimirką pasimeti laike ir tas krytis tampa pagrindiniu efektu, išlaikančiu žiūrėtojo dėmesį. Tik nežinau, ar tai grynai mano išvedžiojimai, ar toks ir buvo menininko sumanymas.

Bet kokiu atveju, Palangoje atradusi dvi parodas: vieną itin kokybišką ir elegantišką, kitą – keliančią daugybę pamąstymų fotografijos temomis - likau labai patenkinta ir nustebusi, kad mažas miestukas gali „laikyti lygį“, ypač kai Vilniuje nemažai parodų ar projektų su bet kokiu lygiu stipriai prasilenkia. Galvoje turiu, pavyzdžiui, Romualdo Požerskio neseniai išleistą albumą „Miražų dosjė“, kur kraupus ne tik pačios fotografijos supratimo, bet ir vyriškos savivokos regresas - moteris vaizduojama deformuota, fragmentuota (be veido, tik lyties bruožai), ir man net nepatogu būtų gilintis, kokią fotografo būseną tai atspindi. Kyla klausimas, ar menininkas nieko neskaitė pastaruosius dešimt metų? Dėl tokio leidinio gaila net vienos eilutės spaudoje, bet kodėl šis albumas publikuotas už mokesčių mokėtojų (ir mano) pinigus? Ar tai nerodo bendros sistemos impotencijos?

Sniegas tirpsta, su pavasariu daugėja nesusipratimų, įstaigas ir redakcijas pasiekia vis daugiau pakrikusių pranešimų. Virsmo metas... Po jo vėl ateina ramybė. Bent jau iki kito virsmo.

„7 meno dienos“ Nr.9 (885), 2010-03-05