Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Kompaktiškų spektaklių metas

Rasa Vasinauskaitė
Po truputį keičiasi mūsų teatro pavidalai. Su didžiaisiais valstybinių scenų reginiais ima konkuruoti kameriniai, vieno ar dviejų aktorių spektakliai.

Galima tokius minimalistinius vaidinimus sieti su ne itin džiugia finansine teatrų ar trupių (projektų) situacija, bet įžvelgčiau čia ir kitas priežastis. Žiūrovams kameriniai spektakliai sugrąžina intymumo, tiesioginio ryšio su teatru jausmą, o menininkams - sutelktumo, atsakomybės, pagaliau individualios kūrybos skonį. Žiūrovai kviečiami iš naujo mokytis žiūrėti („skaityti“) teatrą, kaip kažkada savo knygose dėstė žymioji teoretikė Anne Ubersfeld, atlikėjai - iš naujo mokytis kurti teatrą: pradedant dramaturginio teksto ir baigiant sceninės egzistencijos paieškomis. Tad kamerinių spektaklių daugėjimas reiškia, kad jie darosi reikalingi abiem pusėms.


Nenorėčiau paskutinėmis savaitėmis matytų spektaklių sieti su artėjančia Teatro diena. Vasaris visad būdavo mėnuo, asocijavęsis su karštligišku premjerų žiūrėjimu, kurias teatrai suskubdavo parodyti, siūlydami potencialius apdovanojimų laureatus. Šįkart įdomesni ir vertingesni pasirodė nepriklausomai nuo jokios datos realizuoti kūrėjų sumanymai, vienaip ar kitaip susiję su aktorių, dalyvaujančių spektakliuose, pasirinkimais. Pastarieji iškart nukreipė link „monologinės“ dramaturgijos, kurios formų šiandien irgi ypač gausu.


Pirma - tai prancūzų dramaturgė Yasmina Reza, kurios pjesę „Atsitiktinis žmogus“ (1995) Rusų dramos teatro mažojoje salėje pristatė teatras „Mens Publica“ (eilės laukia Valentino Masalskio LNDT repetuojama garsioji Reza pjesė „Menas“). Reza pjesės ypač populiarios tarp aktorių: draminis veiksmas, grindžiamas monologų ir dialogų sankirtomis, savotiškų „subjektyvaus“ ir „objektyvaus“ požiūrių montažu, siūlo neribotas „mikrovaidybos“ galimybes, gyvenimo bei kūrybos reiškinius sublimuojantys tekstai gyvi ir taiklūs, o iš pirmo žvilgsnio naudojamas „gerai padarytos pjesės“ principas suveržia draminę situaciją į smagią intrigą. Tad, atrodytų, režisieriaus intervencija čia gali būti minimali, o dėmesys koncentruojamas į išvaidinamus teksto niuansus. Bet Reza tuo ir įdomi, kad jos tekstuose riba tarp atpažįstamos situacijos, veikėjų tikroviškumo ir meninės išmonės labai plona: monologai čia neatlieka pagalbinės funkcijos, o yra svarbiausias draminio pasakojimo elementas, kuris per kalbėjimo ir tylos pauzes sukuria antrinę tikrovę, ir veikėjai regisi gyvenantys dviejuose skirtinguose pasauliuose. Vienas jų - objektyvus, jį scenoje mato žiūrovai, kitas - virtualus, subjektyvus, čia garsiai mąsto veikėjai. Mąstymas tampa tikruoju dialogu, kurio taip stinga ar kuris neįmanomas tikrovėje, o jo ir objektyvios tikrovės montažas įskelia naujas, net dramatines prasmes.


„Atsitiktiniame žmoguje“ traukinio iš Paryžiaus į Frankfurtą kupė Reza suveda vyrą ir moterį. Vyras - garsus rašytojas, moteris - jo romanų skaitytoja. Nebylios veikėjų kelionės metu be paliovos skamba abiejų monologai, įvedantys į jų kasdienybę ir kartu įsukantys į šio atsitiktinio susitikimo sūkurį. Moteris, vardu Marta, nepraleido nė vienos rašytojo knygos - sau pritaikė jų herojų išgyvenimus, pati pradėjo mąstyti jų mintimis, gal net elgtis kaip jie. Rašytojas, vardu Polis Parskis, atvirkščiai, su romanine tikrove neturi nieko bendra, yra paskendęs buityje ir kasdienybėje. Šią gražią metaforą, gimstančią iš amžino kūrinio ir jo „suvokėjo“ susidūrimo, juolab kūrėjo ir jo kūrinio skirtybės, Reza išrutulioja kaip komišką situaciją: Martai knieti užkalbinti rašytoją, pasakyti, kad jį pažino, šis tol nekreipia į ją dėmesio, kol staiga pamato jos rankose naujausią savo romaną „Atsitiktinis žmogus“.


„Mens Publica“ kraitėje Reza pjesė - trečias spektaklis, kuriuo į šį teatrą susibūrę Kauno dramos teatro aktoriai tęsia žiūrovų pažintį su ryškiausiais XX a. autoriais ir kūriniais. Pirmi du darbai gimė ir rodomi Kaune, naujausio kūrybinėje grupėje - vilniečiai: aktorius Arvydas Dapšys, režisierius Jonas Vaitkus, scenografė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, kostiumų dailininkė Diana Lozoraitienė, juos subūrė kaunietė aktorė Goda Piktytė. Nepaisant skirtingų kūrėjų, spektaklis gimė, ir to, kas būdinga greitam, „atsitiktiniam projektui“, jam tikrai neprikiši. Priešingai - nuo pradžios iki pabaigos išlaikoma subtili komiškumo ir melancholijos nuotaika, kuri, kaip tas įsivaizduojamas horizontas už traukinio lango, tai išskiria, tai sujungia du vienišius.


Scenografė išskleidžia kupė kaip sulankstomą paveikslėlį: atsuka keleivių suolus ir įkurdina veikėjus priešais žiūrovus. Visą spektaklį jie išlieka prikaustyti prie savo „vietos“, perskirti lango ir iš pradžių neįveikiamo svetimumo. Režisierius ir aktoriai tarsi eksponuoja personažus ir nuo pat šių pasirodymo sodrina jų skirtybes. Pukšintis, tuštinimusi ir maistu, nemiga ir būsimu žentu susirūpinęs Dapšio Parskis regisi persunktas „kartėlio“ - jausmo, nuspalvinančio kiekvieną jo repliką, judesį ar žvilgsnį. Parskis nuolat kuičiasi, jo dėmesys klaidžioja, minčių srautas padrikas ir trūkčioja. Aktorius nešaržuoja Parskio, bet gyvos ir spalvingos jo intonacijos, pabrėžtas „kūniškumas“ ir materialumas sukelia šypsnį - kūrėjai griauna didžio rašytojo įvaizdį, be skrupulų jį nužemindami ir „sužmogindami“. Kitokia yra Piktytės Marta - santūri, pasitempusi, tarsi tam ją įpareigotų perskaitytos Parskio knygos; elegantiška, net manieringa ir pedantiška, vizualiai ji tikra Parskio priešybė, bet „prabilusi“ būtent jam atskleidžia visas slapčiausias savo gyvenimo akimirkas, nuoskaudas ir praradimus. Čia ir susikerta povandeninės spektaklio srovės, po truputį pripildančios jį tikro sceninio veiksmo, įtraukiančio ir žiūrovus - kuo ryškesnes veikėjų skirtybes jie mato, tuo labiau yra intriguojami abiejų traukos. Kažkurią akimirką Marta nebeiškenčia ir ryžtasi atkreipti į save dėmesį, o Parskis, susidomėjęs, kodėl ši įdomių bruožų moteris traukinyje nieko neskaito, pagaliau pamato savo knygos viršelį. Kai abiejų mintys įgyja konkrečius tikslus ir objektą, keičiasi spektaklio intonacija - prasideda flirto ir domesio etapas, vaidyba įgyja grakštaus žaismingumo: Martai tenka nemažai pavargti ieškant geriausios pozos su atversta knyga rankoje, kad Parskis viršelį atpažintų; Parskiui, bandant sutramdyti smalsumą, tenka apsimetinėti neprisipažįstant, kas jis yra. Sakytum, tuo pačiu metu abu grįžta į situacijos pradžią, tapdami tuo, kuo buvo prieš įlipdami į vagoną: Marta - supratinga ir mąsli skaitytoja, perpratusi rašytojo pasaulį, o Parskis - pasitempęs ir rimtas rašytojas; monologai virsta dialogais, rašytojas ir gerbėja susipažįsta ir susikabinę išlipa iš vagono, tik kažin, ar kada nors vienas kitą pažins taip, kaip juos ką tik pažino žiūrovai.


Abu aktoriai pasendinti, ypač į akis krinta pagilintos Martos raukšlės. Iš pirmo žvilgsnio netikėta detalė vėliau tampa savaime suprantama: Marta ir Parskis susilygina amžiumi, bet fizinės jų savybės išduoda kiekvieno aistras ir ydas. Gyvenimą skanaujantis, į kasdienybės rutiną įsisukęs rašytojas turbūt tik savo romanuose realizuoja kitokios tikrovės trauką, tuo tarpu smulkutė, net padžiūvusi Marta (kaip išraiškingai ji kremta miniatiūrinius imbiero saldainiukus!) savo pasaulį kuria iš romanų puslapių. Tikrai nesuprasi, ar jos prisiminimai yra tikri, ar tik dalis skaitytų istorijų. Be to, grimas Piktytei yra savotiška „kaukė“, leidžianti aktorei išlaikyti distanciją ir apsisaugoti nuo perdėtų sentimentų. Kitaip nei Dapšiui, meistriškai išlaviruojančiam tarp rašytojo charakteristikų, Piktytei yra pavojus tapatintis su heroje, tad tik tuomet, kai ji iš tikrųjų pradeda „veikti“, atsiskleidžia ir aktorės humoras, ir ironija. Antra vertus, ne Parskis, o santūrioji Piktytės Marta išplėtoja dramatišką „Atsitiktinio žmogaus“ liniją - už gražaus jos kostiumėlio ir išpuoselėtos laikysenos, sukaupiančių ar prajuokinančių prisiminimų atsiveria vienatvės tuštuma ir suprantančio žmogaus laukimas. Toks jai ir yra Parskis, idealizuotas vyras, sėdintis priešais ir kaustantis jos judesius, verčiantis kontroliuoti menkiausią gestą ar žvilgsnį. Ji nežino ir neįsivaizduoja, kokios banalios, pilnos kartėlio mintys rausiasi jo galvoje. Man regis, aktorius ir režisierius kiek sutirštino Parskio spalvas, pamiršdami, kad Marta nenuleidžia nuo jo akių ir kiekvienas pernelyg buitiškas, demaskuojantis idealą Parskio judesys galėtų sugriauti jos iliuzijas.


Visai kitaip su pasirinktos autorės Emos Ashley tekstu elgiasi LNDT aktorius Marius Jampolskis ir jo monologą režisavęs Jurijus Smoriginas. Sunkiai identifikuojama dramaturgė šiek tiek sumaišo kortas, tad klausantis aktoriaus gali tik spėlioti, kaip šis tekstas pateko į kūrėjų rankas, kuo intrigavo ir kodėl jis apskritai buvo inscenizuotas. Nes „Gaidukas“ - tai berniuko, augusio vaikų namuose, istorija ir išpažintis, kurioje į paviršių išplaukia svarbiausi jo vyrišką savivoką suformavę įvykiai. Kiekvienas epizodas - vis kita situacija, mokanti jį, nuolat alkaną ir vienišą, elgtis su moterimis ir vyrais, stiprėti, bręsti ir rinktis tokią „poziciją“, kaip kartą zoologijos sode matytas kovinis gaidukas. Kaip jis, gindamas savo teritoriją ir vištytes, gąsdindamas ir teigdamas savo galią, išsitiesia, išpučia sparnus ir visu balsu sugieda. Klausantis aktoriaus, kurio mažytė figūrėlė tik retsykiais pakyla nuo didžiulės kėdės, o blankūs sportiniai drabužėliai išduoda jį taip ir likus vaikų namų auklėtiniu, „benkartu“, jauti teksto nesuvaldomumą, „žalumą“, kuris vietomis sukrečia pernelyg intymiais atviravimais, vietomis erzina ištęstumu ir tuštybe. Įveikti tekstą aktoriui nėra sunku, sunkiau sudėlioti iš jo dramaturgiją ir pasakojimą paversti spektakliu. Ne iliustruoti ir taip sodrios kalbos kūno raiška, bet atrinkti ir sukomponuoti tuos minimalius aktoriaus judesius, muzikos ir šviesų intarpus, kad jie neatrodytų atsitiktiniai, atkeliavę iš visai kitos aplinkos, arba sukurti tokį žodžio ir garsų, žodžio ir judesių kontrapunktą, kuris skatintų naujai pažvelgti ir į berniuką, ir į aktorių. Kol kas labiau ryškinamos draminės ir lyrinės monologo nuotaikos, bet jos tik gramzdina į monotoniją, nes Jampolskis, regis, dar ieško tinkamos kalbėjimo intonacijos ir, vietomis tramdydamas įniršį, vietomis tapdamas jautrus ir sentimentalus, imasi žodžius iliustruoti.


Galima tik spėlioti apie režisieriaus pagalbą aktoriui. Matyti ištiestos rankos mostas - savotiškas šaukimas, prašymas, bandymas pasiekti kad ir praeitin tolstančius vaikystės šešėlius; šis mostas choreografiškas, plastiškas ir net savaip poetiškas. O štai prie kėdės prikaustyto aktoriaus sėdėjimas, kurį irgi gali priimti kaip svarbiausią spektaklio vaizdinį, ilgainiui ima varginti tiek patį Jampolskį, tiek žiūrovus. Kai potyriai įgyja „anekdoto“ pavidalą, dėmesys atgyja, o kai leidžiamasi į refleksijas, matai aktoriaus ir teksto bejėgystę. Kūrėjų sumanymo negali suprasti iki pat finalinės scenos: mįslingas erdvę kirtęs siūlas, pasirodo, buvo reikalingas baltai užuolaidai, kurią Jampolskis išeidamas pagaliau užtraukia. Joje projektuojamas vaizdas rodo, kaip aktorius leidžiasi teatro koridoriais, užsuka į grimo kambarį, apsirengia ir išeina į gatvę. Ji tuščia ir tolstančios figūros ilgai nepameti iš akių, bet turbūt vos po valandėlės užtvinusi žmonėmis gatvė prisipildys tokių pat „gaidukų“ - su panašiomis, galbūt net dramatiškesnėmis istorijomis, apie kurias, žvelgdamas pirmam pasitaikiusiam į veidą, nė nenumanytum. Tačiau kad Jampolskio suvaidinta „Gaiduko“ istorija išties taptų visuotine ar bent jau kviestų apie ją mąstyti, aktoriui ir režisieriui dar teks nemažai padirbėti. Jei, žinoma, visas šis sumanymas nebuvo tik trumpalaikė kūrėjų užgaida.


Jevgenijaus Griškoveco, praėjusį dešimtmetį tapusio kultine rusų teatro figūra, 2001 m. sukurtas tekstas ir spektaklis „Planeta“, kuriame jis pirmą kartą į pagalbą pasikvietė dar ir tikrą aktorę, tuoj po premjeros susilaukė įvairių vertinimų. Filologas, įžengęs į teatrą kaip mėgėjas ir savo tarsi primityviais, bet užtat su jokia kita literatūra nesupainiojamais tekstais iškart pakylėtas į teatro olimpą, išbuvo jame tol, kol savo įvaizdžiu ir pasakojimais jungė dvi epochas. Griškovecas atėjo iš senosios, sovietinės epochos, ir jo nesumeluoto nuoširdumo lyrinis herojus su savo vaikystės, paauglystės ar kariuomenės potyriais, vertinamais iš naujo laiko, kėlė pribloškiantį atpažinimo įspūdį. Šis herojus buvo unikalus - didelis vaikas, žvelgiantis į pasaulį nuostabos kupinu žvilgsniu, kuriantis jį iš kasdienių smulkmenų bei paprasčiausių dalykų ir pataikantis kiekvienam tiesiai į širdį. Po 1999 m. Maskvoje suvaidinto monologo-spektaklio „Kaip aš suvalgiau šunį“ Griškovecas iš tikrųjų atsibudo garsus, nors išlaikyti vardą iki šiandien jam padėjo ir kiti spektakliai, pjesės, romanai, apysakos, net kinas. Šiandien Griškovecas regisi pasikeitęs - ne, per dešimtmetį jis anaiptol neprarado savo skvarbaus žvilgsnio, tiesiog ėmė žiūrėti iš toliau, galvoti apie didesnius ir platesnius reiškinius, o kartu ėmė smelktis liūdesys ir tai, kas atėjo su nauja epocha: visko gausa, visko, net pasaulio ir kosmoso, aprėpiamumas, deja, nebeliko mažų atradimų džiaugsmo. Iš dalies teisūs rusų kritikai, po naujausio Griškoveco spektaklio „+1“ (2009) rašę, kad pasikeitė ne tik jis, bet ir mes: herojaus nuoširdumas nebėra jo stiprybė, nes nebeveikia ten, kur tiesiog trūksta kokybės.


„Planetą“ LNDT Mažojoje salėje ką tik pristatė kaip režisierius debiutavęs aktorius Algirdas Dainavičius. Jis vaidina ir spektaklio herojų - vyrą, pasakojantį apie save, savo miestą ir ilgesingą laukimą savo moters, kurios įsivaizduojamą viziją mato viename vakare degančių miesto langų. Čia pat yra ir moteris - su savo gyvenimu, telefoniniais pokalbiais, susitikimais ir tokiu pat ilgesingu laukimu. Yra mažytis palydovas, skriejantis aplink planetą, žibančios žvaigždės nakties skliaute... Griškoveco spektaklį galima pasižiūrėti internete. Galima perskaityti ir „Planetos“ tekstą. Griškoveco tekstai nėra vien autoriaus nuosavybė, juos gali statyti ir noriai stato kiti. Jo pjesę „Miestas“ 2005 m. buvo pastatęs ir pats vaidino Saulius Mykolaitis. Tačiau tarp Griškoveco pjesių ir tekstų-monologų yra didelis skirtumas - pastarųjų sakiniai, jų konstrukcija ir paradoksalūs minties vingiai alsuoja autoriumi, jo kalbėjimo maniera, net kvėpavimu. Tad pasirinkus vieną tokių tekstų nevalingai atsiduri dviprasmiškoje padėtyje - tenka įveikti ne tik žinojimą apie autorių, bet ir jo individualybę. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai, apie ką kalba Griškovecas, yra sava ir būdinga visiems. Anaiptol - tai asmeniška, nes grįsta labai individualia patirtimi ir santykiu. Jei šios patirties/santykio „temperatūros“ skirtingos, galima prigalvoti pačių gražiausių sceninių ir vaizdinių sprendimų, sukurti visiškai naują herojų, tačiau vis tiek tarp spektaklio ir teksto jausis šaltukas.


Žiūrint Dainavičiaus spektaklį galima prisiversti Griškovecą pamiršti. Ir ne tik klausytis, bet ir žiūrėti, kaip aktorius, padedamas scenografės Martos Vosyliūtės, iš mažų, lemputėmis šviečiančių paveikslų, kartoninių važinėjančių ir bet kurią akimirką į daugiabučių kvartalą išsidėliojančių skydelių, lempučių-žvaigždžių ir vyro bei moters „žvaigždynų“, net iš didžiulės lempos moters silueto gaubtu dėlioja miesto, baro, važiuojančio automobilio, tiesiog tamsios ir tuščios gatvės „vaizdus“. Vaizdų labai daug, nes herojaus mintis šokčioja nuo objekto prie objekto, vieną situaciją, kurioje jis atsiduria pats ar tiesiog apie kurią pasakoja, keičia kita. Tiesa, Dainavičiaus Vyras visur atsiduria pats, jam netgi malonu pačiam visur dalyvauti ir viską atvaizduoti, nes pasakoti - o tai ir yra Griškoveco teksto stiprybė - aktoriui nesiseka. Todėl matai Vyrą, mojuojantį dirbtiniu drugeliu priešais Moterį, flirtuojantį bare ir girtą šliaužiantį į tualetą, važiuojantį taksi ir dainuojantį popsine estrada virtusius vaikiškus ketureilius, net sekantį akimis skriejančią raketą, bet taip ir nesužinai, kodėl jis visa tai daro, kas apskritai jį laiko šiame mieste. Be abejo, Moteris, kurią vaidina Vitalija Mockevičiūtė, asistuoja Dainavičiaus Vyrui. Ir jos šokanti figūrėlė yra dalis to pasaulio, į kurį jis norėtų, bet negali patekti - tiesiog nelemta. Net tada, kai kartu važiuoja automobiliu, kartu sėdi ant vieno suoliuko, jie vis tiek yra skyrium. Žinoma, taip užrašyta tekste, bet Dainavičius, kad ir kaip būtų norėjęs sukurti spektaklį apie meilės laukimą, pastatė ir suvaidino spektaklį apie Vyrą. Suvaidino visokį Vyrą - liūdną ir linksmą, blaivų ir išgėrusį, šiek tiek senamadišką ir net labai šiuolaikišką, bet jis niekada, kaip tas palydovas, nesisuks apie moterį - planetą. Štai todėl ir pabyra į atskirus aktoriaus suvaidintus epizodus „Planeta“, todėl tų epizodų daug ir visi jie Dainavičiui svarbūs, o kartu atsiranda gausa gražių priemonių, su kuriomis aktoriai „veikia“, turbūt manydami, kad jei nieko scenoje nevyks, žiūrovams bus nuobodu. Įvyksta atvirkščiai. Ir todėl tas trumputis, ne visai raiškiai per premjerinį spektaklį pasakytas Mockevičiūtės monologas atsveria visą ligšiolinį reginį.


Po lietuviškos „Planetos“ dar kartą pažiūrėjau Griškoveco. Čia viskas taip, kaip užrašyta remarkose: „Scenoje - kambarys, avanscenoje - langas. Kambaryje yra jauna moteris. Avanscenoje - vyras. Viso spektaklio metu, kai moteris prieis prie lango, vyras mojuos šakomis.“ Todėl jis dieną naktį niekur nesitraukia iš savo vietos, mintimis leisdamasis į save ir aplink pasaulį.



© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.