Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Trapus virtuoziškumas


Philippe'as Giusiano Fryderyko Chopino gimimo 200-osioms metinėms skirtame koncerte


Aldona Eleonora Radvilaitė

Share |
Philippe Giusiano. Nuotrauka iš Filharmonijos archyvo
Vasario 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyko Fryderyko Chopino gimimo 200-osioms metinėms skirtas orkestro muzikos koncertas, kurio traukos centras buvo Lietuvos klausytojų mėgstamas pianistas iš Prancūzijos, 1990 m. tarptautinio XII F. Chopino pianistų konkurso Varšuvoje jauniausias dalyvis (jam tada buvo 17 metų), pelnęs Lenkijos spaudos bei publikos simpatijas, o po penkerių metų ten pat laimėjęs II premiją, ne kartą sėkmingai koncertavęs Vilniuje Philippe'as Giusiano.

Šį vakarą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas), kuriam dirigavo 2005 m. už intensyvią kūrybinę veiklą Nacionaline premija apdovanotas Robertas Šervenikas, pianistas paskambino net tris sudėtingus F. Chopino kūrinius fortepijonui ir orkestrui - ankstyvoje jaunystėje (1828) sukomponuotą, galbūt Lietuvos scenose dar neskambėjusią „Lenkišką fantaziją“, op. 13 („Grande Fantasie sur des aires nationaux polonais“), klausytojams gerai žinomą, atliekamą solo fortepijonu „Andante spianato e Grand Polonaise“ Es-dur, op. 22 (variante su orkestru pastarasis lydi pianisto virtuozinę partiją tik nuo Polonezo); o antroje koncerto dalyje - tobulą Koncertą Nr. 2, f-moll, op. 21. Tai - didžiulis krūvis, reikalaujantis nemažos atsakomybės, sceninės ištvermės, dėmesio koncentracijos, sugebėjimo tinkamai paskirstyti savo energiją.


Vakaro programą pradėjo orkestras Aleksandro Glazunovo siuita simfoniniam orkestrui „Šopeniana“, op. 46, kurioje skambėjo šio kompozitoriaus orkestruoti keturi F. Chopino kūriniai: Polonezas A-dur, op. 40 („Kariškasis“); Noktiurnas F-dur, op. 12, Nr. 1; Mazurka cis-moll, op. 50, Nr. 3, ir Tarantela As-dur, op. 43. Nuostabą kelia tai, kad siuita priskiriama A. Glazunovui: tokiu atveju M. Musorgskio „Parodos paveikslėlius“, M. Ravelio meistriškai orkestruotus, reiktų pavadinti Ravelio „Musorgskiana“.


Pastaruoju metu Filharmonijoje koncertų programėlės parengiamos pasigėrėtinai išsamiai ir informatyviai. Prie šio koncerto žinių apie kompozitorius, kūrinius, atlikėjus pridėta ištrauka iš 1923 m. Karolio Szymanowskio straipsnio, išspausdinto mėnraštyje „Skamander“. Įdomu, kad šio žymaus kompozitoriaus išsakytos mintys tarsi atsispindėjo atlikėjų traktuotėse. Kadangi tarp publikos buvo daug jaunimo, užsienio šalių ambasadų atstovų, muzikos mėgėjų, o profesionalių pianistų kiek mažiau, norisi pateikti keletą straipsnyje sudominusių originalių samprotavimų apie F. Chopino kūrybą.


Tai kūryba, gyvenanti savarankišką gyvenimą, tiesiogiai nesusijusi su audringais ir išorinių pokyčių veikiamais menininko vidiniais išgyvenimais. [...] Chopino kūriniuose turbūt nė su žiburiu nerastume to tiesioginio dalyvavimo gyvenimo vyksme; atrodo, lyg jo vidinis „aš“, jo kūrybinės valios spiritus movens, čia pasitraukia į šešėlį, anapus nuostabių jo kūrinių kibirkščiuojančio žėrėjimo. Juose esama kažin kokios keistos magijos, sukuriančios vien pagal savo vidinius dėsnius gyvenančius grožio pasaulius. Ši kūryba mums atsiskleidžia kaip neturinti jokio tiesioginio ryšio su emocinius potyriu (kuris ją pagimdė) - tai viso labo grynų ir tobulų formų žaismas - formų, kurios pasireiškia visų pirma kaip tvari ir harmoninga atskirų elementų vienovė. [...] ...manau, kad išties didžio muzikos kūrėjo „gelmė“ įmanoma tik tuomet, kai į slėpinį, žinomą kaip darbas iš pašaukimo, žvelgiama iš pačių pozityviausių paskatų. [...] Šis pozityvizmas, į aukščiausių meno kategorijų sritį įvedant „amato“ sąvoką, tėra sveikas instinktas, nedviprasmiškas pripažinimas fakto, jog tikroji meno kūrinių vertė gali būti matuojama tik remiantis absoliučiu medžiagos įvaldymu.“


Koncertą pradėjęs orkestras A. Glazunovui priskiriamą siuitą traktavo paprastai, sklandžiai, stengėsi perteikti skirtingų pagal nuotaikas ir tempus kūrinių charakteristikas.


Pianisto Ph. Giusano interpretacijos pasižymėjo aukštu profesiniu lygiu, ramiu susikaupimu, trapiu skambesiu, dėmesiu tekstui. „Lenkiškos fantazijos“ pirmoje pusėje vyravo tylios, grakščios, paprastos mazurkos ar dainelės „Jau mėnulis patekėjo“ melodijos, jos buvo atliktos šviesiu, lengvu garsu. Panašiai - labai trapiai ir tyliai, bet virtuoziškai, tarsi visai be pastangų - pianistas vikriai, švariai ir tiksliai skambino sudėtingus greitus pasažus, aukštame registre žibančius tarsi nuo šerkšno atšokančiomis šviesos kibirkštėlėmis. Žavėjo Ph. Giusiano sugebėjimas groti labai kokybiškai ir grakščiai.


Ta pačia dvasine būsena pasižymėjo ir „Andante spianato e Grand Polonaise“ atlikimas - tylutėliai, ramūs, meistriški Andante muzikos skambesiai ir veržlus, virtuoziškas, bet dvelkiantis trapumu Polonezas.


Antroje koncerto dalyje F. Chopino Koncerto f-moll traktuotėje galima buvo užčiuopti kitokių pianisto išraiškos priemonių. Maestoso ir Larghetto (ypač pastarojoje!) muzika suskambo giliau, išraiškingiau, atsirado „sultingesnio“, „šilto“ tembro epizodų, tarsi ši puiki muzika įtraukė pianistą į savo garsų verpetą, privertė emociškai aktyviau įsijungti į kūrybinį procesą. Finalas Allegro vivace, panašiai kaip koncerto pirmos dalies kūrinių virtuoziniai epizodai, buvo atliktas tiksliai, lengvai, labai greitai ir kokybiškai.


Prisiminė Ph. Giusiano anksčiau pokalbyje su Živile Ramoškaite išsakyta mintis, kad jo tikslas - kuo tiksliau vykdyti teksto reikalavimus, savo interpretacija neįsiterpti į kompozitoriaus norus. Ne paslaptis, kad atsiranda atlikėjų, kurie mėgina „patobulinti“ kūrėjo nurodytą ritmiką (be saiko perlaikyti ilgas natas, tuo iškreipiant ritmiką, naudoti nepagrįstai daug rubato ir pan.), savo nuožiūra keisti tempus ir kt.


Bisui Ph. Giusiano trapiai, grakščiai paskambino F. Chopino koncerto pradžioje orkestro traktuotėje skambėjusį Noktiurną F-dur ir Fantaziją-ekspromtą cis-moll, op. 66.


Norisi pagirti dirigentą R. Šerveniką ir orkestrą, kad jie sugebėjo delikačiai bendradarbiauti su pianistu, niekur neužgožė itin trapių ir tylių skambesių, kūrė analogišką traktuotę, taip įrodydami savo profesionalumą.



„7 meno dienos“ Nr.8 (884), 2010-02-26

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti