|
Malonu susipažinti
Nors apie Beną Šarką esu girdėjusi kaip apie autorinio teatro kūrėją, tuo mano žinios apie jį ir baigiasi, jo kūrybos beveik nežinau - Vilnius sunkiai nusikasa iki Beno Klaipėdos (transporto problemos?).
Nepažįstu ir paties Beno Šarkos. Tiesa, kartą teko kokias 10 minučių sėdėti greta jo ant suolelio prie įėjimo į ŠMC (to suolelio jau nebėra), tačiau bendri pažįstami nepasivargino mūsų vienas kitam pristatyti, o ir pokalbis nesimezgė, tiksliau, užlūžo vos prasidėjęs (asmenybių konfliktas?). Tačiau į pagalbą atėjo dokumentinis kinas, būtent Mykolo Vildžiūno filmas apie Beną Šarką (operatorius Audrius Kemežys, montažas Valdo Misevičiaus). Iš tiesų...
|
Didingi ir tuščiaviduriai
Naujas Martino Scorsese filmas „Kuždesių sala“ („Shutter island“, JAV, 2010) - iš tų, kurių siužeto atpasakojimas sugriautų žiūrėjimo malonumą.
Nors filmo pagrindas - gotikinis Denniso Lehane'o trileris - jau išleistas ir Lietuvoje, bet gal dar ne visi spėjo jį perskaityti. Todėl atskleisiu tik filmo išeities tašką: į saloje įkurtą kalėjimą-ligoninę pavojingiems nusikaltėliams psichopatams atvyksta du policininkai - Tedis Denielsas (Leonardo DiCaprio) ir jo naujas partneris (Mark Ruffalo). Jie tiria serijinės žudikės dingimą iš aklinai uždarytos kameros. Tyrimas sutampa su audra, kuri nusiaubia salą. Denielsui...
|
Solidarus kinas
Paskutinėmis jubiliejinės Berlinalės dienomis pamačiau porą konkurso filmų, kurie nustebino paprastumu ir išmintimi.
Tai mažo (jei ne minimalaus) biudžeto, kameriški filmai, tokie, kokius būtų galima kurti ir Lietuvoje, jei mūsų kino kūrėjai turėtų daugiau idėjų ir mažiau pretenzijų nustebinti pasaulį. Argentinietės Natalios Smirnoff „Dėlionės“ („Rompecabezas“) herojė Marija - namų šeimininkė, vyro žmona ir dviejų suaugusių sūnų motina. Ją pamatome jau pirmuose filmo epizoduose, kai ji nešioja indus, siūlo svečiams maistą, renka šukes triukšmingame vakarėlyje....
|
Už šunis (ir kates taip pat)
„Tradiciškai aštrus matymas bûdingas asmenims, turintiems polinkį į depresiją. Jis apibūdinamas kaip radikalus atsisakymas angažuotis į tai, kas domina daugumą žmonių, ir pasireiškia pirmiausia nesidomėjimu klausimais, kurie, reikia pripažinti, iš tikrųjų nėra įdomūs.
Taigi galima įsivaizduoti žmogų, kuris yra įsimylėjęs, nors jį ir kankina depresija. Bet visiškai neįmanoma įsivaizduoti žmogaus, kuris apimtas depresijos ir kartu dar yra patriotas.“
Įsiklausęs į šį Michelio Houellebecqo teiginį, nusprendžiau pabëgti nuo visko – tautos šventės, kiekviename kampe šmėkščiojančių žiemos olimpiados vaizdų (sąrašą galėčiau tęsti) ir tiesiog pasimėgauti šviežiomis kvepiančiomis stintomis. Jūra gydo, o žiema...
|
|
Skaityti visus 
Rašyti
