Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Premiere league


Henriko Natalevičiaus tapybos retrospektyva „Pamėnkalnio“ galerijoje


Kęstutis Šapoka

Share |
Henrikas Natalevičius. „Valtis“. 2006 m.
Pirma mintis - nieko naujo. Antra - o ką reiškia „naujumas“ arba „originalumas“?

Bendresnis paaiškinimas būtų toks - tai vartotojų visuomenės sukurta sistema, kurioje dailininkas (kaip ir kitų paslaugų sferos atstovai) yra nuolat priverstas rinkai pateikti ką nors nauja, kas dažnai tapatinama su originalumu ir unikalumu. Būna šiokios tokios trinties. Kartais rinka paskui save tempia neatsilikti bandančius dailininkus. Kartais dailininkai, intuityviai nujausdami artėjančias permainas, pasiūlo naujų prekių, kurių rinka dar kurį laiką nesuvokia. Taip atsiranda nepripažinto, tragiško likimo genijaus (Vincent'o van Gogo, Paulo Gauguino etc.) mitas. Būna taip, kad pasiūla atitinka paklausą, dailininkas atranda nišą, kurioje vertinamos jo prekės ir tada turime sėkmingos finansinės ir simbolinės karjeros pavyzdžių (Andy Warholo, Gedimino Jokūbonio, Augustino Savicko, Jeffo Koonso, Damieno Hirsto etc.).


Kai šie rinkos dėsniai internalizuojami, „naujumo“ arba „originalumo“ ir „unikalumo“ (rinkos) sąvokomis nejučia ima mąstyti tiek dailininkai, tiek vertintojai, nepriklausomai nuo socialinės padėties, taigi net tie, kurie iš tiesų nieko nelemia. Tada susiformuoja „metafizinis“ originalumo arba genialumo mitas, t.y. nesąmoningos nuostatos. Kitaip tariant, tiek dailininkams, tiek žiūrovams, tiek dailės kritikams naujumas ir originalumas tampa vidiniais imperatyvais, formuojančiais atitinkamą elgseną, matymą ir vertinimą.


Tiesa, Lietuvoje toks mąstymas rečiau susijęs su tikra rinka ir dažniau suvokiamas kaip simbolinė rinka (garbė, išskirtinumo jausmas, sakinys dailės istorijos vadovėlyje etc.). Kita vertus, nors egzistuoja ryšys tarp rinkos ir simbolinės rinkos, jis nėra proporcingas ar tiesioginis. Rinkos ir simbolinės rinkos (sakykime, dailės kritikos, menotyros diskurso) vertė gali kardinaliai skirtis.


Taigi vertindami parodą „naujumo“ kategorijomis, iš tiesų vertiname vienos klišės atitikimą kitoms (arba parodą lygiuojame pagal savo mąstymo klišes), ne daugiau. Šiuo atveju reikėtų paieškoti kokio kito atspirties taško.

 

Yra vertinimo būdas, susijęs su rinka ir žaidimu pagal tam tikras taisykles. Pavyzdžiui, žinodami futbolo taisykles, galime žavėtis tais, kurie pagal tas taisykles sugeba žaisti meistriškai, o kai kurie ir kurti šedevrus. Jei futbolininkai staiga pradėtų žaisti pagal krepšinio taisykles arba tiesiog nepaisydami futbolo taisyklių, kiltų chaosas. Štai Diego Maradonos 1986 metų pasaulio futbolo ketvirtfinalyje prieš Anglijos rinktinę ranka įmuštas (ir įskaitytas) įvartis aptarinėjamas iki šiol kaip vienas prieštaringiausių nutikimų futbolo istorijoje...


Meno pasaulyje tokios taisyklių laužymo praktikos, galima sakyti, netgi paverstos norma. Tiesa, paradoksas tas, kad toks „anarchizmas“ kartais atima žaidimo intrigą ir grožį, ir tampa beprasme rutina. Kad ir kaip ten būtų, kalbėdami apie Henriką Natalevičių turime omenyje gana stabilias ir nusistovėjusias, tradicines žaidimo taisykles ir jų nulemtus vertės svertus.


Galime, pavyzdžiui, sakyti, kad Anglijos (ar kitų Vakarų Europos, Pietų Amerikos šalių) futbolo Premiere league yra tam tikrų taisyklių visuma, metafizinė erdvė, kurioje savo meną kuria daugybė talentingų asmenybių. Galime kalbėti apie dabar kuriančių Peterio Craucho, Wayne'o Rooney, Cristiano Ronaldo, Nicolaso Anelkos ir kitų genijų stilių. Pagaliau galime net kalbėti apie mūsiškių sovietmečio Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų-menininkų Valdo Ivanausko, Armino Narbekovo, Viačeslavo Sukristovo etc. stilių...


Šiuo atveju naujumo sąvoka pakeičiama efektyvumo ir stabilumo kategorijomis arba, kitaip sakant, ištirpinama jose. Žinoma, mūsų tautinės koloristinės tapybos (pradedant „Ars'u“) pasaulėlis (ar tradicija) kur kas mažesnis ir meniniu įtaigumu negali rungtis su kokia Premiere league, bet vis dėlto galioja panašūs dėsniai - tam tikrų žaidimo taisyklių (spalvinės klausos, spalvinės kalbos, stiliaus etc.) visuma ir žaidimas šios visumos ribose, kartu savo talentu sukuriant naujų, netikėtų tų taisyklių atspalvių.


Kalbant konkrečiai apie Henriką Natalevičių, kaip tik tinka efektyvumo ir stabilumo kriterijai (efektyvumo ir efektingumo dažniau tikimasi iš puolėjų, stabilumo - iš gynėjų), nes šis menininkas beveik nesikeičia, tačiau tai ir yra pagrindinė jo kūrybos vertė. Natalevičius nėra iš tų, kurie preke (dažniau - simboline) paverčia nuolatinės kaitos ir atsinaujinimo įvaizdį, nesiverčia per galvą, žūtbūt bandydamas iš spausti ką nors „nauja“. Kita vertus, jis nėra ir iš tų, kurie savo nekintantį stilių paverčia tik prekės ženklu ir nuvalkioja iki negyvumo. Jo, lyg tų geriausiųjų futbolininkų (sakykime, saugų arba gynėjų), „statistika“ yra stabili - ankstyvoji jo tapyba buvo puiki ir dabar tebėra tokia pat puiki, taigi jis, kalbant futbolo terminais, žaidžia vis taip pat efektingai ir stabiliai.


Žinoma, jei pradėtume maišyti futbolą su krepšiniu, ledo rituliu, motobolu ir dar velniai žino kuo (o tai jau vadinamojo „šiuolaikinio meno“ griežtų „taisyklių nebuvimo“ taisyklių erdvė), Natalevičiaus žaidimas taptų beprasmiškas. Tada galėtume pažerti daugybę priekaištų - nieko naujo, nešiuolaikiška, neaktualu, atgyvenę etc. Bet tai būtų kaltinimai futbolininkui, kad jis nemeta kamuolio į vartus rankomis...


Taigi Henrikas Natalevičius žaidžia aukščiausioje, arba premiere (mūsų tautinės koloristinės tapybos tradicijos), lygoje ir tebėra vienas stabiliausių šios lygos žaidėjų, nepaisant to, kad jau priskiriamas prie veteranų. Ko gero, Natalevičius priklauso vienai stabiliausių ir profesionaliausių mūsų „Ars'o lygos“ žaidėjų kartai, nes ir jo kolega Mindaugas Skudutis jau keletą dešimtmečių „žaidžia“ taip pat efektyviai ir profesionaliai. Toks pat stabilus profesionalumo ir kūrinių vertės prasme buvo ir a.a. Raimondas Sližys.


Čia įsivelia šiokia tokia painiava, nes Henriko Natalevičiaus kūrinių vertė (kainos) smarkiai atsilieka nuo simbolinės vertės mūsų koloristinės tapybos lygoje. Kita vertus, juk ir Narbekovas ar Ivanauskas, net žaisdami užsienio klubuose, uždirbdavo ne itin daug, jei lyginsime su Vakarų žvaigždėmis. Žinoma, ir mūsų vietinė aukščiausioji futbolo lyga neprilygsta kokios Anglijos ar Vokietijos lygiui...


Bet kokiu atveju, sunkmečiu ir dar vietiniame mūsų kontekste ir tokias kainas galime laikyti pakenčiamomis. Kitaip tariant, raginčiau nupirkti visus parodos kūrinius, nes už gana nedidelę kainą įsigysite aukštą lygį, aukštą statusą ir laiko patikrintą stilių, o ne kokį trečiarūšį šlamštą. Henriko Natalevičiaus tapyba - žaidimas, kuris iš tiesų vertas kelis kartus daugiau.



„7 meno dienos“ Nr.8 (884), 2010-02-26

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

RUiODzcwZjtSRXNKjME, 2011-12-01 09:10

That's not just the best anwser. It's the bestest answer!

EULiFbIzmMHGiwfZyl, 2011-08-05 21:39

My hat is off to your astute commnad over this topic-bravo!

banana, 2010-03-02 09:39

supratome, menas ne sportas, o menas galetu buti sulyginamas su su impotencija, fetingu, fetisizmu, sadomazochizmu. neblogai sulyginote, sportas siems sulyginimams ne is tolo neprilygsta

Anaba, 2010-02-28 16:44

Nu va. Buvo neblogas straipsnis parasytas pries keliolika savaiciu, o dabar vel i pievas. Menas ne sportas, greiciau galetu buti sulyginamas su impotencija, fetingu, fetisizmu, sadomazochizmu. Kas per nesamone: auksciausia liga, jeigu pinigas gaunamas geras ir vadyba gera tai jau auksciausia, o jeigu Lietuva tai 1 liga, nes nei vadybos, nei pinigu, nesamone, piemburnio paistalai.

kiskis p, 2010-02-27 14:59

supratom. sapoka atskirai, o visi kiti irgi atskirai.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti