Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 7 (883), 2010 vasario 19 d. > Kinas > Kam žiūrėti „Popiežę Joaną“?
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kam žiūrėti „Popiežę Joaną“?


Vokiečių režisieriaus Sönke’s Wortmanno filmas


Santa Lingevičiūtė

Share |
„Popiežė Joana“
Vokiečių režisieriaus Sönke's Wortmanno filmo „Popiežė Joana“ („Die Päpstin“, 2009) scenarijus parašytas pagal 1996 m. išleistą Donnos Woolfolk Cross romaną tuo pačiu pavadinimu.

Knyga iškart tapo bestseleriu, nors iki šiol abejojama, ar Joana buvo reali asmenybė, ar tik legenda. Kiek teko skaityti, filmas labai nuosekliai atpasakoja keturių šimtų puslapių romaną, nenuklysdamas į šoną. Nebent kai ką subanalina. O istorija tokia: tikėta, kad viduramžiais (tiksliau, IX a.) gyveno mergaitė, vardu Joana. Tuo metu, kaip žinome, moterims buvo draudžiama siekti išsilavinimo, nes manyta, kad tokias moteris apsėdęs šėtonas. Tačiau mergaitės užsispyrimas mokytis pasirodė daug stipresnis nei despotiško pastoriaus tėvo baimė. Kartą į jos kaimelį užklydo tiesiog gėrio simbolis: baltas senelis baltais rūbais - mokytojas iš Graikijos. Jis Joaną išmokė ne tik graikų kalbos, bet ir supažindino su antikos filosofais bei padovanojo Homero „Odisėją“. Aišku, tėvas skaudžiai nubaudė Joaną už šėtoniškos literatūros skaitymą. Tos bausmės palikti randai primenami ir filme. Po to, kai tėvas nesutiko mergaitės atiduoti į krikščionišką mokyklą, o vietoj jos pasiuntė brolį, Joana paliko namus ir prasidėjo jos ilga kelionė iki popiežės posto. Joanai nuolat reikėjo slėpti savo lytį, ji pasivadino Jonu Anglikus.


Wortmanno filmas - klasikinė istorinė drama, tad kam artimas šis žanras, dvi su puse valandos tikrai neprailgs. Jame yra visko, ko tokiam filmui reikia: herojė, kuri pasipriešina anuomet moteriai primestam vaidmeniui, gerų ir protingų dėdžių, palaikančių heroję jos sunkiam kelyje į tikslą, taip pat ir piktų dėdžių, kurių krikšionybės diegimo priemonės itin žiaurios. Daug viduramžių realijų, truputis intrigos, truputis karo ir mūšių scenų, romantiškos meilės istorijos bei nemažai kraujo - ne tik mūšių laukuose, bet ir menstruacinio bei persileidimo. Tad filmas atrodo kartais per daug prikimštas nereikalingų dalykų, o personažai labai vienspalviai. Joanos vaidmenį kūrė Johanna Wokalek, tikrai gerai suvaidinusi filme „Baaderio-Meinhof kompleksas“. Tačiau naujame filme jai nelabai sekėsi kurti charizmatišką asmenybę, ypač kai šalia zujo „mylimasis“ Geroldas, kurį suvaidino aktorius Davidas Wenhamas, matytas filmuose „Australija“, „Žiedų valdovas: karaliaus sugrįžimas“. Tiesiog jie skirtingų žanrų aktoriai. Beje, filme esama ir parodiškų personažų. Kad ir popiežių Sergijų suvaidinęs komikas Johnas Goodmanas („Didysis Lebovskis“), vaidmeniu tarsi pašiepiantis visą „dorovingą“ krikščionybės sistemą.


Žinoma, filmas įdomus tuo, kad paliečia lygybės temą. Kad ir paviršutiniškai, vis dėlto jis pasakoja apie moters kovą už lygias teises vyrų pasaulyje. Bet išsilavinusios Joanos argumentai kartais net pralinksmina. Pavyzdžiui, vienam savo mokytojų ji atsikerta, kad moterys jau nuo Ievos ir Adomo laikų buvo pranašesnės, nes Ieva pirmoji troško pažinimo ir todėl atsikando obuolio, o Adomas tik pasekė jos pėdomis. Kita tokia pat linksma diskusija užvirė jai jau tapus popieže. Joana nusprendė įkurti mergaičių mokyklą, bet jos pavaldiniai vyrai tam priešinosi, grįsdami savo teoriją tuo, kad moters gimdos susitraukimas atitinkamai proporcingas jos išsilavinimo lygiui. Anot Wokalek, šis filmas yra stiprios moters, kuri sugebėjo įveikti visas kliūtis ir užsispyrusiai siekti užsibrėžto tikslo, išaukštinimas. Galbūt tikslai ir įkvepiantys, bet žvelgiant giliau akivaizdu, kad Joana to galėjo pasiekti tik paklusdama patriarchatui. Beje, filmą vainikuoja scenos, gana banaliai rodančios, kad prie Joanos kapituliacijos prisidėjo mylimas vyras. Tai siūlo mintį, jog moteris be vyro egzistuoti negali.


Žiūrint filmą, peršasi ir kita liūdna mintis. Kad ir kiek kovota už moterų teises, ir dabar moterys ne visur gali tapti kunigėmis. Prisiminkime kad ir Inesos Kurklietytės filmą „Kristina Kristuje“, pasakojantį apie Oksforde teologijos studijas baigusią Kristiną, kuri ir dabar Vilniuje negali būti protestantų kunigė. Tad kam kalbėti ar svajoti apie realią „popiežę Joaną“. Rodos, krikščionybės patriarchų mąstysenos evoliucija liko ten, kur ir prasidėjo, o tamsiųjų amžių krikščionių mentalitetas ir neapykanta niekur nedingo. XXI a. Lietuvoje net neieškant galima rasti neapykanta trykštančių krikščionių. Ši neapykanta gal nukreipta jau nebe į moteris, o į „kitokius“, bet, kaip ir anksčiau, prisidengiama ir manipuliuojama religija.





„7 meno dienos“ Nr.7 (883), 2010-02-19

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

UPPUXuMcTo, 2011-05-03 15:41

Hahhaaha. I’m not too bright today. Great post!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti