Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 7 (883), 2010 vasario 19 d. > Kinas > Gyvenimo dugne ypatybės
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Gyvenimo dugne ypatybės


Berlinalė tęsiasi


Živilė Pipinytė

Share |
„Eurazijos čiabuvis“
Pirmoji Šarūno Barto filmo „Eurazijos čiabuvis“ peržiūra vyko ketvirtadienio vakare, per iškilmingą festivalio atidarymą.

Sausakimša „Cinemaxx“ salė - geriausias liudijimas, kad lietuvių režisierius visur turi ištikimų gerbėjų. Ar jų sumažėjo po naujojo filmo, kitas klausimas. Bent jau aš iš pradžių girdėjau tik neigiamus atsiliepimus. Vėliau, kai filmas buvo parodytas dar kelis kartus, išgirdau ir gerų vertinimų, bet jų akivaizdžiai mažiau. Kol kas teko skaityti tik vieną recenziją, kuri išspausdinta amerikiečių „Variety“.


Recenzentas, ko gero, su Barto kinu susidūrė pirmą kartą, bet jam viskas nepatiko. „Variety“ vertinimai perdėm amerikietiški ir gali gluminti komercinio kino taisykles nelabai perpratusius skaitytojus: recenzentus pirmiausia domina kasinės filmo galimybės, t.y. sugebėjimas patraukti kuo daugiau žiūrovų, dar - režisieriaus mokėjimas sklandžiai pasakoti istoriją, todėl bet kokie sudėtingesni filmai, ypač iš Rytų ir Vidurio Europos, dažniausiai „Variety“ vertinami neigiamai. Bet čia ir yra „Eurazijos čiabuvio“ paradoksas: naujame filme režisierius nutolo nuo įprasto savo stiliaus ir stengiasi nuosekliai pasakoti siužetą. Jis kaip ir daugumos Barto filmų - apie šiuolaikinius nomadus, naujus atstumtuosius, smulkius nusikaltėlius, efemeriškos laimės ieškotojus, kurie blaškosi po pasaulį ieškodami saugios užuovėjos ar bent jau šilumos ir supratimo. „Eurazijos čiabuvio“ personažai panašūs į „Trijų dienų“, „Laisvės“ ar „Septynių nematomų žmonių“, juos visus sieja praradimo būsena, kurią Bartas dažniausiai perteikia ne žodžiais, o meistriškais peizažais. Tai - išskirtinė Barto filmų savybė. „Eurazijos čiabuvyje“ staiga prabyla visi - paprastai bežodžiai ir bebalsiai Barto herojai ir pirmiausia jis pats, nes Bartas yra ne tik šio filmo režisierius, operatorius ir scenarijaus bendraautoris, jis vaidina ir pagrindinį herojų Geną. Bet žodžiai, užuot ką nors paaiškinę, atrodo negyvi, sugalvoti, nes susidaro įspūdis, kad Bartas tik kartoja tai, kas jau netiesiogiai buvo jo filmuose pasakyta ne kartą.


Gena yra nusikaltėlis, kurį išduoda jo verslo partneris. Likęs be pinigų, Gena grįžta iš Paryžiaus į Vilnių. Iš čia jis vyksta į Maskvą - Gena tikisi atsiimti į rusų nusikaltėlių verslą investuotus pinigus. Bet santykių aiškinimasis baigiasi susišaudymu. Nušovęs rusų mafiozą (Arūnas Storpirštis), Gena priverstas bėgti nuo jį persekiojančių žiaurių nužudytojo draugų. Kartu su juo bėga ir Saša (Klavdija Koršunova) - auksinės širdies prostitutė, su kuria Geną daug kas sieja. Kol Gena Maskvoje, Vilniuje jį išduoda gražuolė prancūzė (Elisa Sednaoui). Filmo moterys, regis, reikalingos tik tam, kad būtų galima sukurti įspūdingas ir atviras erotines scenas. Filmo erotika tokia pat niūri, kaip ir visas filmas. Gena juda iš vieno taško į kitą, bėgimas vis labiau tampa bėgimu į niekur, nors pats Gena, regis, nepraranda vilties gyventi su mylimąja ilgai ir laimingai kažkur Portugalijos pakraštyje. Niūrią filmo nuotaiką dar labiau paryškina tamsūs naktinės Maskvos peizažai. Apskritai peizažai bei miestų vaizdai ir šiame filme meistriški, netikėtas net Vilniaus senamiestis. Gena, regis, sąmoningai naikina viską, kas jį sieja su žmonėmis. Manau, neatsitiktinai pagrindiniai filmo koprodiuseriai yra prancūzai, jie mėgsta pasikartojančias liūdnas istorijas apie pražūties keliais žengiančius gangsterius ir jų gražuoles drauges.


Filmo silpnybė, man regis, ta, kad Bartas pernelyg įsijaučia į siužeto peripetijų atpasakojimą, todėl filmas „ištįsta“ erdvėje (Prancūzija, Lietuva, Rusija, Baltarusija, Lenkija, Portugalija), bet filmo ar personažų turinio tai erdvei užpildyti akivaizdžiai nepakanka. Iš čia - nuolatiniai pasikartojimai (išduodančios moterys, senas dėdė, gelbstintis giminaitį, schematiški nusikaltėliai). Kartojasi ne tik mintys, bet ir žodžiai, reakcijos, motyvai, jausmai, kol galiausiai, maždaug apie filmo vidurį, apima visagalės monotonijos pojūtis. Jį, beje, skatina ir bejėgiška Barto vaidyba. Žanras turi savo taisykles, šiuo atveju Bartas kuria atvirai žanrinį kiną - „žiaurią“ baladę apie naujųjų laikų atstumtuosius, beje, daug ką pasiskolindamas ne tik iš prancūzų, bet ir iš rusų filmų apie naujųjų laikų banditus. Tikiuosi, kad kai filmas bus rodomas Lietuvoje, atsiras progų „Eurazijos čiabuvį“ paanalizuoti išsamiau, nes jame akivaizdi ne viena šiuolaikinio lietuvių kino problema.

 

Kinematografiškas nusikaltėlių gyvenimas

 

Festivalio gyvenimas savaime neleidžia ilgam sustoti prie vieno filmo ar atskiro įvykio. Kai rašau šias eilutes, parodyta beveik pusė konkursinių filmų, bet, ko gero, net kasdieniame festivalio žurnale nė vienas filmas nesulaukė vieningų ir maksimalių kritikų „žvaigždučių“. Ne vieno iki šiol parodyto konkursinio filmo herojai - kalintys arba ką tik laisvėn išėję nusikaltėliai. Matyt, tai savotiška kino kūrėjų reakcija į pasaulį ištikusią ekonominę krizę. Dugno gyventojai gali pasiūlyti įtikinamą išeitį, nes jie įpratę kovoti su nepritekliais? Rumunų debiutanto Florino Serbano „Švilpiu, kai noriu švilpti“ („Eu cand vreau sa fluier, fluier“, „If I Want to Whistle, I Whistle“) herojui liko tik kelios savaitės kalėti jaunų nusikaltėlių kolonijoje. Bet jis sužino, kad po aštuonerių metų namo į Rumuniją grįžo motina ir nori išsivežti jaunėlį broliuką su savimi į Italiją. Filmo konfliktas konkretus - vaikinas mano, kad motina pražudys jaunėlį taip pat, kaip pražudė jį, ir nusprendžia tam pasipriešinti. Vienintelis prieinamas būdas - paimti įkaite socialinę darbuotoją ir priversti motiną atsisakyti planų. Filmo veiksmas apima kelias dienas, erdvė apribota kolonijos teritorija, bet režisieriui pavyko sukurti įtikinantį personažą ir priversti sekti jo veiksmus su vis didėjančia užuojauta. Filmas sukurtas pagal pjesę, bet paradokumentiškas operatoriaus stilius leido išvengti akivaizdaus teatrališkumo.


Thomaso Vinterbergo „Submarino“ herojai - du broliai, kurių vienas yra alkoholikas, kitas - narkomanas, finale jie taip pat susitinka kalėjime. Sėkmingai pirmuoju „Dogmos '95“ filmu „Šventė“ debiutavęs Vinterbergas, regis, vis dar ieško savo stiliaus. „Submarino“ realizmas primena rusišką „černuchą“, visi filmo herojai yra pažymėti akivaizdžios degradacijos, bet pasakojimas toks tiesmukas (jei iš vienišos alkoholikės atimtos motinystės teisės, ji būtinai pavogs savo sūnų, ir pan.), kad nenorom imi filme įžvelgti paslėptą režisieriaus ironiją. Vinterbergas akivaizdžiai nori parodyti atvirkščią idiliškosios sočios ir turtingos Danijos gyvenimo pusę, kur socialiniai mechanizmai gali garantuoti tik tolygų ritimąsi žemyn. Vienas brolių, išėjęs iš kalėjimo, leidžia dienas apgailėtiname socialiniame būste kartu su kitais į save panašiais. Jis neturi jokių perspektyvų pakilti iš gyvenimo dugno, nors ne vienas žiūrovas, manau, suabejos, ar personažas to nori. Darželio auklėtojas atiduoda vaiką akivaizdžiai svirduliuojančiam ir apsinešusiam tėtušiui narkomanui - kitam broliui. Panašios socialinės kritikos kupinas visas filmas, bet tragiškų įvykių tankis vis dėlto nesukelia katarsio. Greičiau atvirkščiai.


Norvegų režisieriui Hansui Petteriui Molandui, matyt, tai akivaizdu. Todėl savo filmą „Savaip garbingas žmogus“ („En ganske snill mann“, „A Somewhat Gentle Man“) jis prisodrina daugybe tragikomiškų detalių ir scenų. Pagrindinį filmo herojų Eriką, kurį meistriškai ir su dideliu humoro jausmu suvaidino švedų aktorius Stellanas Skarsgårdas, režisierius rodo nuo tos akimirkos, kai prieš jį atsiveria kalėjimo vartai. Erikas nušovė žmogų ir atliko bausmę. Per dvylika metų užaugo jo sūnus, pasikeitė pasaulis, bet gaujos, kuriai kažkada priklausė Erikas, vadeiva mano, kad reikia laikytis senų taisyklių, ypač naujų Norvegijoje įsigalinčių samių, pakistaniečių, albanų ir kitokių gaujų akivaizdoje. Todėl jis reikalauja, kad Erikas nužudytų savo nelaimių kaltininką. Erikas visai nenori žudyti. Jis įsidarbina Sveno automobilių taisykloje, turi stogą virš galvos, to stogo šeimininkė ne tik gamina maistą, bet dar ir gundo Eriką savo abejotinomis grožybėmis, jis pradeda megzti ryšius su sūnaus šeima. Paradoksaliai tiksliai tą normalumo, paprasto gyvenimo poreikį išreiškia scenos, kai Erikas žiūri per televizorių lenkų telekanalą, nesuprasdamas kalbos, bet stebėdamas savaip atpažįstamą televizinę realybę. Regis, vienintelė galimybė Erikui ramiai gyventi yra nužudyti žmogų, bet vyras pagaliau ras kitą išeitį... Molando filmas - ne apie smulkaus nusikaltėlio dilemas ar nepavydėtiną klestinčios visuomenes autsaiderių padėtį, nors visa tai filme skamba, ir tikrai ne optimistiškai. Filmas savaip optimistiškas todėl, kad režisierius rodo, jog net ir tie, kurie atsidūrė gyvenimo dugne, gali išsaugoti žmogiškąjį orumą ar bent jo liekanas.

 

Berlynas, vasario 15 d.



„7 meno dienos“ Nr.7 (883), 2010-02-19

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

YkVbvyWJsNvyXZMZ, 2012-06-06 02:56

Ho ho, who wlouda thunk it, right?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti