Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 6 (882), 2010 vasario 12 d. > Teatras > Paskui Nepažįstamą
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Paskui Nepažįstamą


Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Kova“ Šiaulių dramos teatre


Andrius Jevsejevas

Share |
Aurimas Žvinys (Nepažįstamas)
Prisipažinsiu: Šiaulių dramos teatrą pamilau beveik prieš dešimtmetį, pamatęs Sigito Račkio režisuotą „Juozapą Šveiką“. Žaismingas, muzikalus, netikėtumų ir šelmiškos ironijos kupinas spektaklis buvo ir tebėra vienas iš ryškiausią įspūdį palikusių to meto pastatymų už sostinės ribų. Lig šiol puikiai pamenu daugelį spektaklio scenų ir darnumu sužavėjusią aktorių komandą: šmaikštųjį Sigito Jakubausko Šveiką, iš širdies plėšiantį „Kur mano gimtinė“, vos ant kojų besilaikantį Prano Piauloko karo kapelioną Katzą ir jo „atminkit, gyvuliai, kad esat žmonės!“, prie kartuvių stulpo striptizą šokantį Juozą Bindoką ir kitus. Jau gerokai vėliau buvo „Meistras ir Mangaryta“ ir „Princesė Turandot“...

Vis dėlto kasmetinės ŠDT gastrolės, pasirodymai dramaturgijos skaitymuose ir retsykiais, dažniausia atsitiktinai, vis pamatomi teatro spektakliai leidžia manyti, kad teatro kasdienybė kitokia. Daug niūresnė ir žemiškesnė. Ir jei galima lengvabūdiškai numoti ranka į faktą, kad rudenį vykusiems „Versmės“ skaitymams šiauliečiai paprasčiausiai nepasiruošė, tai po neseniai pasibaigusių teatro gastrolių LNDT nuotaikos gerokai liūdnesnės (tiesa, pamatyti Alberto Vidžiūno pastatymo pagal J. Fosse's pjesę nepavyko). Režisieriui Algimantui Pociūnui dar daugmaž pasisekė apčiuopti statomos medžiagos (Edmond'o Rostand'o „Sirano de Beržerakas“) žanrinius ir stilistinius ypatumus, kartu su aktoriais pakankamai raiškiai perskaityti sudėtingą eiliuotą tekstą ir sukurti gana tvarkingą, nors ir nuobodoką spektaklį: be nuoseklaus ritmo, ryškesnės autorinės interpretacijos, išmonės ir humoro (o erdvės fantazijai Rostand'as, regis, suteikia per akis). Šlubčiojantį vaidinimą gelbėjo Aurimo Žvinio (Sirano) ir Monikos Šaltytės (Roksana) aktoriniai darbai.


Ir visiškai neaišku, kas galėtų išgelbėti Gyčio Padegimo režisuotas Augusto Strindbergo „Velykas“. Nereikalingų, nieko reikšmingo spektakliui nesuteikiančių scenografijos elementų ir poetinių įvaizdžių prikimštas spektaklis pačiu žiauriausiu „Velykų“ kūrėjams būdu pademonstravo, kas nutinka, kai kiekvienas vaidinimo sandas veikia pavieniui. Sąlyginis, simbolizmo dvasia alsuojantis dramos tekstas, perskaitytas su seniai teatre beregėtu patosu, melodraminė aktorių vaidyba, statiškos po keliolika minučių trunkančios scenos, režisūrinių sprendimų tiesmukumas ir paviršutinis kuriamų personažų traktavimas be galo nuliūdino.


Abu matyti šiauliečių spektakliai veikiau priminė dulkinus muziejaus eksponatus (dargi ne pačios aukščiausios prabos), o ne gyvus šiandienos scenos meno kūrinius. Kita vertus, jei toks teatras vis dar gyvuoja, vadinasi, publikai jo reikia. O kaip kūrėjas? Ar prie laike pasiklydusių pastatymų pratusi trupė gali išlikti įdomi, kūrybinga ir konkurencinga? Aktoriui yra būtini meniniai iššūkiai, jis turi pažinti įvairias teatrines mokyklas ir, regis, ŠDT vadovas Antanas Venckus tai supranta. Jau keleri metai Šiauliuose įdomiai dirba Albertas Vidžiūnas, o visai neseniai čia savo darbą pristatė ir Paulius Ignatavičius, šįmet baigiantis magistratūros studijas Rimo Tumino vadovaujamame režisierių kurse.


Nors Ignatavičiaus spektaklį „Kova“ pagal Franco Kafkos kūrybą teko regėti dar prieš trejetą savaičių, nesinorėjo imtis vertinti jaunojo režisieriaus darbo be platesnio konteksto, prasivėrusio po ką tik įvykusių šiauliečių gastrolių. Turint omeny du straipsnio pradžioje paminėtus pastatymus (o ir pernykštės ŠDT viešnagės metu matytus spektaklius) geriausiai atsiskleidžia naujosios premjeros reikšmė.


O minėtasis kontekstas leidžia teigti, kad Pauliaus Ignatavičiaus „Kova“ - svetimkūnis šio teatro repertuare. Itin vizualus, kinematografiškas, pagrįstas sapno logika šis spektaklis reikalauja ne tik absoliučiai kitokio - kur kas sąlygiškesnio - aktorių „priėjimo“ prie kuriamų personažų, bet ir savitos žiūrovo recepcijos, atvirumo, netgi, sakyčiau, tam tikro pa(si)rengimo. Tai, be abejo, milžiniškas iššūkis jaunam režisieriui, kuris per gana trumpą laiką privalėjo prisijaukinti ne tik menkai pažįstamus aktorius ir kiek neįprastą scenos erdvę (itin aukšta rampa, nuožulni avanscena). Kūrėjui tai buvo ir pirmas susidūrimas su prie kitokio teatro (gink Dieve, ne prastesnio) pratusia Saulės miesto publika. Ką jau kalbėti apie pasirinktą dramaturginę medžiagą - Kafkos tekstus, pagal kuriuos pats režisierius ir sukūrė originalią inscenizaciją. Vargu ar buvo galima tikėtis, kad Ignatavičiui pavyks sklandžiai visus šiuos sunkumus įveikti.


Manau, jaunasis režisierius užlipo ant to paties grėblio, kaip ir jo kurso draugas Artūras Areima, statydamas B.M. Koltéso „Sugrįžimą į dykumą“ Kauno dramoje. Nuo pat pirmo kurso dirbti su iš pusės žodžio juos suprantančiais bendrakursiais pratę režisieriai įbrido į jiems dar menkai pažįstamus vandenis: susidūrė su įvairialypėmis ir, matyt, dar kiek nepatikliai į juos žvelgiančiomis trupėmis. Beveik identiškas ir rezultatas: Ignatavičiui taip pat neblogai pavyko tvarkytis savo stichijoje - suvaldyti formą ir sukurti spektaklio atmosferą. Ir lygiai taip pat sušlubavo spektaklio turinys - elementas, itin glaudžiai susijęs su režisieriaus keliamų aktorinių užduočių išpildymu, vientiso kūrybinio organizmo atsiradimu.


Mėginti išrašyti Ignatavičiaus „Kovos“ fabulą - toks pat bergždžias dalykas, kaip atpasakoti neseniai regėtą sapną. Čia vyrauja kiti loginiai dėsniai, savitos taisyklės, neįprasta vidinių ryšių sąranga, kurią įprasminti gali tik subjektyvus kiekvieno žiūrovo žvilgsnis ar nuojauta. Scenovaizdžio dailininkei Godai Palekaitei ir režisieriui pavyko sukurti įtraukiančią, net kiek hipnotizuojančią spektaklio atmosferą, kurią kol kas ir pavadinčiau didžiausia šio spektaklio vertybe. Vos įėjus salėn, į akis krenta grubi balta siena su langu (tampančiu ir erdve šešėlių vaidinimui, ir ekranu), durimis ir didžiuliu žiojėjančiu plyšiu. Tai gan tiksliai atspindi Kafkos prozoje įvairiais pavidalais pasireiškiantį įkalinimo (kambaryje, koridoriuose ar biurokratijos labirinte) leitmotyvą. Puikus apšvietimas, „pjaustantis“ baltą sceną į tiksliai apšviestas erdves, užliejantis ją ryškiai raudona ar žydra spalvomis, bei trankios elektronikos, apgaulingą ramybę kuriančių kabaretinių ar popso melodijų ir atmosferinės muzikos koliažas išduoda, kad režisieriui imponuoja siurrealistizmo dvasios kupini Davido Lyncho filmai.


Spektaklis prasideda. Baltame ekrane įsižiebia užrašas „Prieš 1 h 40 min. Nepažįstamas nužudė savo Pažįstamą“, kurį kaip mat keičia nuogos krūties nuotrauka ir pirštą žindantis Nepažįstamas, dar žinomas Pono K vardu (Aurimas Žvinys). Spektaklio pabaigoje jis išdidžiai iškėlęs galvą grįš į tą pačią vietą, bet dabar apšviestame stačiakampyje stovįs K panašesnis į gulintįjį karste. Metoniminiai gimimo ir mirties įvaizdžiai įrėmina spektaklį - visą veikėjo gyvenimą, tarsi sapnas prabėgantį per vieną sekmadienio vakarą. O pats sapnas - tai desperatiškas Nepažįstamo siekis prisiminti, kodėl jis nužudė Pažįstamą (Rolandas Dovydaitis), gulintį čia pat po kojomis. Tokia „Kovos“ užuomazga, kurią bandoma plėtoti per 9 epizodus, arba prisiminimus.


Aurimo Žvinio vaidinamas pagrindinis veikėjas - ir pasakotojas, lydintis mus savo vizijų pasauliu, ir aktyvus šio vaizduotės deformuoto pasaulio gyventojas. Bailus, naivus, kiek isteriškas, nuo pat pradžių kiek iliustratyviai primenantis, kad tėra peraugęs kūdikis. Visiška jo priešingybė tiek išoriškai, tiek vidine laikysena - Rolando Dovydaičio Pažįstamas. Elegantiškas, savimi pasitikintis, kelią besiskinantis plačiais, užtikrintais mostais. Susidaro įspūdis, kad šie du veikėjai ir yra dvi prasminės spektaklio ašys, oponuojančios, o kartu papildančios viena kitą. Tai du skirtingi pasauliai. Pilkas, tarsi iš rūkomojo popieriaus iškirptas, švelnių bruožų ir aksominio balso Žvinio veikėjas - tai, kas K yra; juodbruvas, baltu kostiumu pasipuošęs, žemo girgždančio balso Dovydaitis - tai, kuo K norėtų būti. Aplink šias dvi ašis sukasi ir kiti personažai: pseudorealybei atstovauja sutrikusi, kompleksų kaustoma, kiek atžagari ar net stačiokiška Panelė Biurstner (Inga Norkutė), ekrane ir invalido vežimėlyje įkalinta agresyvioji Šeimininkė (Vilija Paleckaitė) ir tiesiai iš Lyncho „Vidaus imperijos“ išniręs, dulkes lyg praėjusį laiką nuo savęs kratantis vaikystės draugo Vaiduoklis (Aurimas Pintulis) kiškio kostiumu; neįmanomos siekiamybės sferai priklauso pasileidėlė, gašli gundytoja, visų vyrų geidžiama ir pati visų geidžianti Leni (Monika Šaltytė) ir paslaugusis pedantas ponas Lancas (Juozas Bindokas), patarnautojo profesijos iškreipta sėdyne.


Deja, bet iš skirtingų kartų, mokyklų, plastinių galimybių ir psichofizinių savybių aktorių suburta komanda su jaunuoju režisieriumi priešakyje nesugebėjo susijungti į vientisą meninį ansamblį. Štai Juozo Bindoko personažas scenoje benuolatinio visų kampų šluostymo ir deformuotos sėdynės demonstravimo neturi ką veikti (šis akmuo - ne tiek į aktoriaus, kiek į režisieriaus daržą), o net ir atradus kokią veiklą aktoriui neretai pritrūksta tikslumo ir susitelkimo. Ingai Norkutei, atrodo, sunkiai sekasi atsikratyti ankstesnių teatre ir televizijoje sukurtų personažų šleifo, o ir sąlyginė vaidyba jos aktorinei prigimčiai atrodo svetima. Aurimui Pintuliui koją kiša elementarių profesinių įgūdžių (pirmiausia gebėjimo valdyti kūną ir balsą) stoka, o Vilijos Paleckaitės veikėja atrodo visai nereikalinga (dabartinėje situacijoje pakaktų vaizdo projekcijos), juolab kad tik spektakliui įpusėjus pavyko pastebėti, kad aktorė sėdi scenos gilumoje ir gyvai vaidina į kamerą. Žvinys ir Šaltytė savo aktorinį potencialą jau senokai įrodė ankstesniuose šiauliečių spektakliuose. Imlūs ir talentingi jaunieji gali ir turi tapti pagrindine kūrybine tolesnių Pauliaus Ignatavičiaus ar kitų atvažiuojančių režisierių spektaklių atrama. Tačiau bene labiausiai „Kovoje“ nustebino Rolandas Dovydaitis. Regis, būtent šiam aktoriui geriausiai pavyko rasti tikslią plastinę ir emocinę išraišką, išgryninti savo personažą iki sapno logiką atitinkančios abstrakcijos.


Režisieriaus santykis su statoma medžiaga atrodo labai intymus. Tačiau čia pat kyla klausimas: kam skirtas šis spektaklis? Jokiu būdu nedrįsiu teigti, kad šiuo spektakliu Ignatavičius siekia kalbėtis tik pats su savimi, kovoti tik su savo vidiniais demonais ir visiškai ignoruoja publiką. Rodos, šioje vietoje atsiskleidžia inscenizacijos problemos. Kitaip nei sąlygiška, bet itin skaidri Kafkos proza, fragmentiška „Kovos“ dramaturgija beveik nepalieka žiūrovui šiaudo, už kurio šis galėtų tvirčiau kabintis į spektaklį. Pačiam kūrėjui tai pajausti sunku, mat vien savęs pažinimas jam leidžia užkamšyti visas spragas ir vaizduotėje suformuluoti spektaklio temą. O kodėl priėjimo nerado šio teksto autorius? Gal dėl to paties, dėl ko vienas Kafkos romano personažas taip ir nepakliuvo į pilį? Gal tiesiog pati pilis nėra linkusi įsileisti? Be to, manyčiau, gimti artimesniam santykiui su sapniškais „Kovos“ vaizdiniais kiek trukdo ir fizinė distancija: aiškią ribą tarp aktorių ir publikos brėžianti rampa ir į scenos gilumą nustumta dekoracija.


Nepaisant įtrūkimų spektaklio dramaturginiame audinyje ir tam tikro nenuoseklumo, režisierių Ignatavičių, aktorius ir teatro vadovybę reikia pasveikinti. Itin svarbu yra jau vien tai, kad toks spektaklis apskritai atsirado ŠDT repertuare. Ir nors kol kas reikšmingesnis yra pats „Kovos“ atsiradimo faktas, o ne konkretūs meniniai rezultatai, reikia tikėtis, kad jaunojo Pauliaus Ignatavičiaus ir šiauliečių bendradarbiavimas šiuo bandymu nesibaigs.



„7 meno dienos“ Nr.6 (882), 2010-02-12

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

gtPidGzxFkS, 2011-10-23 21:09

Surprisingly well-written and informative for a free online airtcle.

Dora, 2010-02-13 22:19

Visai normali recenzija.Kas neaišku, tas neaišku - niekam.Apie tai ir pasakoma.O kas yra -tas yra.Irgi pasakoma.

kas yra kritika?, 2010-02-13 02:01

kiek žinau, kritika turėtų skatinti kūrėją tobulėti.skatinti objektyviai.mielas,Andriau,kada nusimesit savo kompleksus?:)

Eglė, 2010-02-13 00:50

Ir kodėl negalėjo šiauliečiai atvežti "Kovos". Matytos "Velykos" paliko slogaus ir tokio nepakeliamai "sunkaus" teatro, kuriame daug puikių aktorių, trokštančių įdomaus darbo su gerais režisieriais, bet tenkančiais kankintis su tuom, kas siūloma. "Velykas" išgelbėjo kaip visada puiki Monikos Šaltytės vaidyba, įsidėmėtina pasirodė ir Jūratė Budriūnaitė.

r2, 2010-02-12 19:17

viskas cia konkretu, pagyru iganataviciui tiek pat kiek ir kritikos, pakankamai objektyvu mano nuomuone, su autoriaus poziuriu galima gincytis, bet net neverta svarstyti ar tai atitinka recenzijos reikalavimus.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti