Būtent tango ir būtent Argentinos muzika pradėjo Baltijos gitarų festivalį vasario 3 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Italijos muzikantų Giampaolo Bandini (gitara) ir Cesare Chiacchiaretta (bandonija) duetas atliko penkių XIX-XX a. Buenos Airėse gimusių kompozitorių kūrinius. Programoje, pavadintoje „Buenos Airių debesys“, skambėjo žinomos Angelo Villoldo, Fernando Carlos Tavolaro, Astoro Piazzollos ir kt. kompozicijos, o originalios G. Bandiniir C. Chiacchiarettos atlikimo interpretacijos pasirodė įdomios ir visiškai naujos. Tie patys, jau daugelį kartų girdėti kūriniai atsiskleidė neįprastais atspalviais ir nuotaikomis, kuriose netrūko žaismės ir aistros, bet visa tai buvo perteikta jautriai ir subtiliai. Klasikinis A. Villoldo tango „Ugnies bučinys“, žinomi A. Piazzollos kūriniai „Užmarštis“ ar ciklas „Buenos Airių metų laikai“ atsiskleidė subtiliausiais niuansais, kurie dažnai pametami bendroje energingoje tango kūrinių aistroje.

Muzikantams pavyko perteikti tyliausias ir intymiausias kūrinių akimirkas bei nemažiau subtilius forte prasiveržimus. Akivaizdu, kad abu atlikėjai kone tobulai įvaldę savo instrumentus, puikiai jaučia tiek kūrinį, tiek vienas kitą. Kartu muzikuodami nuo 2002-ųjų ir turėdami bendrą tikslą - skleisti Argentinos muziką, šie atlikėjai surado puikų balansą ir pasirodyti kaip solistai, ir kartu vienas kitą papildyti. Nors koncerto metu retkarčiais jie leido sau papokštauti ir pažaisti su auditorija švelniai šaržuodami įprastus tango ar pasišaipydami vienas iš kito, muzikantai nebandė pataikauti publikai ar kaip nors kitaip ją pavergti; jie paprastai, smarkiai užsidegę ir su meile atliko kūrinius, tarsi gyveno jais, ir tai tikriausiai buvo pagrindinė jų žavesio paslaptis ir stiprybė.

Bene subtiliausiai ir su didžiausia šiluma atlikta A. Piazzollos „Ave Maria“. Dar nebuvo tekę girdėti tokios švelnios ir intymios šio kūrinio traktuotės! Čia vienodai įtaigiai susipynė ramybė, liūdesys, gedulingumas ir šviesumas - visa tai užbūrė, pakylėjo, įtraukė į itin atviro ir nuoširdaus šokio tikrumą.

Klausydama vakaro metu skambėjusių tango, svarsčiau, kokį stiprų energetinį užtaisą turi turėti muzikantas, kad perteiktų šio žanro dvasią ir emocijas, pulsuojančias tarsi atviras nervas nuo jautrių, vos juntamų prisilietimų iki ryškiaspalvių ekstravertiškų ir deklaratyvių štrichų. Abu muzikantai scenoje tarsi susitapatino su savo instrumentais, o virtuoziška grojimo technika padėjo atskleisti nepaprastai gražią emocinę spalvų paletę.

„7 meno dienos“ Nr.6 (882), 2010-02-12