„Jausmų tektonika“ - nauja Erico Emmanuelio Schmitto pjesė. Matyti, kad autoriaus puikiai išmano teatrines subtilybes: visi iki vieno vaidmenys - benefisiniai; vienintelį vyrą pjesėse supa keturios skirtingo amžiaus moterys - nuo žavingosios senosios ponios Pomerė, Dianos mamos, penkiasdešimtmetės „paprastuolės“ - rumunės Danielos, Balzako amžiaus pagrindinės herojės Dianos iki jaunutės egzotiškos gražuolės, puslaukinės rumunaitės Ankos. Puikūs pjesės dialogai - Schmitto „firminis ženklas“: meistriški, šmaikštūs ir subtilūs.

E.E. Schmittas, dedikuodamas ir šią pjesę savo numylėtiniui filosofui Diderot, lieka ištikimas klasikiniam teatriniam modeliui - pjesėje galima nesunkiai aptikti sąskambių su prancūzų dramaturgijos klasiko Alfredo de Musset kūryba. Pagrindinė herojė Diana, pamiršusi klasiko perspėjimus, kad su meile nejuokaujama, imasi rizikingo žaidimo.

Protinga, graži, aistringa ir įtakinga, atrodytų, ko daugiau reikia moteriai? Juolab kad ir jos mylimasis Rišaras ne iš kelmo spirtas - jautrus ir mylintis, patikimas ir ištikimas. Tačiau Diana nusprendžia, kad ir didelės meilės gali būti per mažai - ji nerimsta, nes, anot kito garsaus prancūzo, meilė tetrunka trejus metus. Diana bijo, kad jausmai nėra amžini, viskas keičiasi, kad ir ji pati rytoj gal jau nebemylės taip aistringai, kaip myli šiandien. Ir Diana sugalvoja grandiozinę provokaciją: nieko nelaukdama, pati ima ir pareiškia savo mylimajam, kad jos jausmai vėsta, tikėdamasi audringos reakcijos ir pasipriešinimo. Tačiau reakcija, jos didžiausiam siaubui, visiškai ne tokia, kokios tikėtasi: Rišaras staiga prisipažįsta, kad jaučia lygiai tą patį - jų meilė silpsta. Štai čia ir prasideda didysis žaidimas - jau net nebe žaidimas, o tiesiog negailestingas ambicijų karas, kuriame leistinos visos priemonės ir išdidumo vardan aukojama tai, kas svarbiausia, - tikrieji jausmai. Įžeistas Dianos išdidumas perauga į atvirą kerštą ir neapykantą, Diana sukuria šėtonišką planą. Jos vidinis pasaulis suskilęs ir palaidotas po nepasitikėjimo ir įsivaizduojamos nemeilės griuvėsiais. Abu herojai per daug tiesmuki ir pernelyg išdidūs. Ir pasekmės pernelyg rimtos. Meilės santykių tyrinėjimas, atsparumo išbandymai - šitą vis žiaurėjantį ir nebevaldomą žaidimą sustabdyti gali tik vienintelė jėga - dviejų žmonių meilė, kupina ne vien geismo, bet ir žmogiškos užuojautos bei švelnumo vienas kitam.

Tektonika - (gr. „statybinis“) geologijos mokslo skyrius, nagrinėjantis Žemės kietąjį apvalkalą: žemės plutą, jos sandarą ir požeminius judesius, keičiančius šią struktūrą. Žodį „tektonika“ girdime, kai kalbama apie žemės plutos deformacijas, žemės drebėjimus ir katastrofas. Panašūs procesai kartais vyksta ir žmogiškų jausmų sferoje - neretai taip pat katastrofiški, prilygstantys stipriausiam žemės drebėjimui, griaunantys ir naikinantys visa, kas gyva žmogaus sieloje, tik šį kataklizmą išmatuoti Richterio skale vargu ar įmanoma.

Kas lieka po tos katastrofos, ko išmoksta ir ką sužino pjesės herojai? Tiesiog patiria - ne iš knygų ar kino filmų, o savo kailiu - seną kaip pasaulis tiesą: gyvenimas be meilės tėra begalinė dykra, kur absoliučioje tuštumoje grėsmingai gaudžia varis ir sarkastiškai žvanga cimbolai. Klajūnų karavanai, ieškantys meilės, keliauja dykumomis, nerasdami šešėlio atokvėpiui nuo plieskiančios saulės, iki kaulų baltumo apnuoginančios varganus kūnus ir nukankintas sielas. Vienintelis išsigelbėjimas - kažkur dykumoje tebesanti trapi meilės oazė. Net ir slapčiomis įtariant, kad ji viso labo tėra tolimas ir nepasiekiamas miražas.

Klaipėdos dramos teatro inf.

„7 meno dienos“ Nr.5 (881), 2010-02-05