Simboliška, kad didysis mūsų tapybos spalvininkas išėjo palikęs atvertą savo kūrybos ekspoziciją, sudarytą daugiausia iš paskutiniais metais nutapytų paveikslų, kupinų skaidrios petruliškos dvasios. Tas ženklas atliepia dailininko asmenybę - dažnai atrodydavo, kad nei jo gyvenimo, nei kūrybos nepaliečia negandos, pro jį praeina krizės, nuosmukiai, sunkmečiai.

Iš tiesų, 1915 m. prasidėjęs Algirdo Petrulio gyvenimas vedė per visus XX a. Lietuvos istorijos lūžius, kurie palietė dailininko asmenį ir jo šeimą ne mažiau skaudžiai negu kitus. Savo autobiografiją maestro pradeda sakiniais: „Aš našlaitis. Mama mirė šiltine per I pasaulinį karą, kai dar nė vienerių metų neturėjau.“ Taigi pirmasis likimo smūgis nelaukė. Pasirinkti tapytojo profesiją taip pat nebuvo paprasta - gabaus, gimnaziją baigusio ir universitete Kaune germanistiką pradėjusio studijuoti jaunuolio tėvas nenorėjo pritarti naujam sūnaus pasirinkimui: „Matai, tu gudrus, o specialybę pasirinkai nei šiokią, nei tokią.“

1939 m. A. Petrulis baigė Kauno meno mokyklą, bet pasinerti į kūrybą neteko - prasidėjęs karas, vokiečių ir sovietų okupacijos sumaišė gyvenimo kortas. Sovietmečiu dailininkui teko patirti psichologinį spaudimą, KGB grasinimus, nepriteklių. Didžiausios kūrybinės krizės metus ženklina saldainių dėžučių projektai. Šiandien tai - vieni iš ankstyviausių sovietinio Lietuvos grafinio dizaino pavyzdžių, o šeštajame dešimtmetyje - desperatiški tapytojo bandymai išlikti. Kažkada dailininkas yra sakęs, kad sovietmečiu nuo privalomo kūrybos ideologizavimo jį gelbėjo tai, kad buvo prastas piešėjas. Tačiau šiandien atrodo, kad labiausiai A. Petrulio ištikimybė sau ir gebėjimas nepasiduoti priklauso nuo visur pozityvo krislą įžvelgiančio jo būdo. Tas atsispindi ir kūryboje. Šiandien mūsų akiai įprastų abstrakcijų ištakos - 7-ojo dešimtmečio natiurmortai. Tuomet, kai abstrakcija sovietinės dailės kontekste buvo vienas iš griežčiausiai atmetamų principų, A. Petrulis atrado skiautinius - geometrinės jų struktūros ir spalvinė įvairovė padėjo realizuoti norą gilintis į paveikslo spalvines struktūras. Po truputį dailininkas atrado vis daugiau būdų aktualioms muzikalios spalvinės tapybos problemoms formuluoti ir spręsti. Jų kulminacija - skaidraus kolorito vėlyvojo periodo kūriniai.

Gyvenimą ir kūrybą persmelkiantis pozityvus A. Petrulio požiūris į pasaulį lydi ir jo išėjimą. „Lietuvos aido“ galerijoje eksponuojami paveikslai pratęsia dailininko buvimą su mumis. Jie byloja ir bylos apie iškilią dailininko asmenybę ir paliktą ryškų pėdsaką XX ir XXI a. Lietuvos tapyboje.

Ieva Pleikienė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.4 (880), 2010-01-29