Kitaip tariant, Fassi su mūsų meno pasaulėliu jau yra susidūręs ir iš pasiūlytų kūrinių sprendžiant puikiai pajutęs vietinio mentaliteto pulsą. Fassi nepagailėjo nei dramatiškumo (argi mes juo nepersisunkę?), nei mistifikavimo (juk net vieno iš Lietuvos (nebe)prezidento inauguracijoje dalyvavo būrėja), nei mirties tvaiko (ką čia įrodinėti - įsijunkite televizorių).

Parodoje itališkų kūrinių skleidžiamas krūvis yra tarsi atsiliepimas, paantrinimas tai daliai Lietuvos šiuolaikinės dailės, kuri delnuose desperatiškai gniaužo taukus, plaukus, imituoja nudegimus, vaikosi valkatų ir dokumentuoja sueitį, laksto nuogi po peizažus ar ieško fotogeniškų fiziologinių skysčių. Tačiau šio kuratoriaus skonis kur kas geresnis, jam imitacijų nepakiši. Matyt, šį sykį klišė apie italams įgimtą gebėjimą atskirti originalą pasiteisino. (Originalu vadinu kūrinius, kurie gimsta ne iš rinkos paklausos, o iš kūrėjo sanklodos, pažiūrų, išsilavinimo, įžvalgos savo laiku ir savo vietoje. Imitacijomis vadinu tuos, kurie kartoja sėkmingų kūrinių struktūras, apsimesdami originaliais, be atviro ir sąmoningo santykio). Skirtumą galima pajusti tik per kūrinių poveikį ir jo stiprumą.

Įžengusi į pritemdytas galerijos sales iškart pasijunti spąstuose. Beveik kaip tikrose laidotuvėse, nes ir čia esminių klausimų grakščiai neapeisi šaltu protu aptarinėdama kūrinio struktūras, elementus. Gianluca ir Massimiliano de Serio filmai iškart panardina į gryniausio pavidalo gaivalo ir negaivalo koncentratą. Nepakeliamai artimi filmuojamų žmonių planai, kai turi tverti žiūrėjimą į odos poras, iškilius apgamus, gyvaplaukius, šuns liežuvį žmogaus burnoje - atjungia artikuliavimo aparatą, atima galimybę gintis intelektu. Tai užpuolimas. Meno kūrinys kaip ginklas prie smilkinio. Nejudi. Nežinai, kas tau bus. Atiduotum visus pinigus, bet kūrinys nori daug daugiau. Jis verčia išgyventi vienatvę, mirties siaubą, klausimą, ar sugebi mylėti. Visus tuos sunkius taškus, kuriuos kaip įmanydami pramirksime ir apveliame išvedžiojimais. Niekas nepasiūlo jokio aštraus siužeto ir už kadro nepasakoja to, kuo, žinome, turėtume baisėtis. Jokio kraujo, jokių ginklų, tik veidai iš per daug arti, kad turėtų bruožus, ir atsidavimas nenorminėms fantazijoms. Detalūs apibūdinimai, ką veikėjai veikia ekrane, nutrintų realų įspūdį. Perkeltine prasme jie kaunasi ar mylisi su mirtimi. Šį kartą bandydama aprašyti matytus vaizdus jaučiuosi kaip niekad neįgali. Nesinori skaityti anotacijų. Tik ištinka absurdiškas dėkingumas už prislėgtumo jausmą, kurį tik ką gavai, nes šis tave išblaivino. Mirties realumas įjungia gyvastį.

Marumas visuomet ateina per kūną, galbūt todėl toks stiprus efektas pasiektas palyginti visiškai nesudėtingu būdu (jei panagrinėtum šaltakraujiškai). Nuo protinės negalios kenčiančių žmonių - Salvatorės ir Rosarijo - pasakojimai (filmų objektai) apie meilės absoliutą ir praradimo skausmą išsilydo už sąmonės lauko ribų veikiančiuose kadruose, taip tik prisotindami bendrą turinį. Smagu tik todėl, kad kūrinio patyrimas sutapo su jo aprašymu. Reta. Todėl ir leidau sau tvirtinti, jog tai originalas, o ne imitacija su bandančiu įtikinti aprašymu.

Teoriškai paradoksalu, bet akivaizdžiai daug mažiau mirties ir goslumo yra menininkės Rã di Martino nuotraukų serijoje, kur kasmet fiksuotas Marilyn Monroe antkapis (2004-2009 m.). Nors ir antkapis, mirtis čia tik pasakoma žodžiais. Nors ir Monroe, goslumas - tik žinomas, išimtis - nebent tie rožiniai kapo lankytojų bučinių atspaudai ant akmens plokštės. Kūrinys yra labiau apie žmonių (Monroe suvokėjų) aistrą savo fantazijos objektui.

Šių italų menininkų darbų sukuriamas kontrastas tobulai iliustruoja skirtumą tarp atrodymo (kažkuo, kažkaip) ir buvimo. Jei Monroe mūsų smegenyse suformuluota kaip gaivališka, atrodo gosli, mes visi gerai žinome, kad tai, kaip ji atrodo, vadinama gaivališkumu. Tačiau jokia forma šio įspūdžio (konstrukcijos) tikrumo negalime nustatyti. Nei paneigti, nei patvirtinti. Tuo tarpu Salvatorė ir Rosarijo yra sukrečiamai gaivališki, nors žinios (prietarai) mus tikina, kad sergančiais vadinami žmonės turėtų būti suvokiami kaip atgrasūs. Man čia visai nerūpi įrodyti kokių nors socialinių dalykų ir išmokyti rūšiuoti, o tik sugauti tą skirtumą tarp atrodyti ir būti, nes tai keičia viską iš esmės ir lemia svarbius sprendimus gyvenime.

Atrodymo ir buvimo skirties rituale organiškai dalyvauja ir Ugniaus Gelgudos filmas, rodomas per du ekranus, - „308-tas metras“. Menininkas, naudodamasis kino filmų klišėmis, kuria įspūdį, kad netrukus kažkas įvyks. Mums atrodo, kad, sprendžiant iš personažų elgesio (padūmavę žvilgsniai, kantrus tylėjimas, dūsavimai po dušu, vaikščiojimas po peizažą), kadrų ilgumo (tįstantys ir apvedami ratu), veiksmas turėtų būti labai prasmingas. Tačiau prasmės nėra. Regis, brandinama kulminacija. Bet jos nėra. „308-tas metras“ atrodo kaip filmo ištraukų montažas, turintis pakurstyti intrigą. Tačiau ilgesnio filmo nėra, iš tiesų nėra ir intrigos. Lieka tik apgaulingas laukimas ir prasmės imitacija. Argi ne puiki Lietuvos kultūros politikos metafora?

Tai pirmas mano matytas Ugniaus Gelgudos filmas, prieš tai jis parodose rodydavo fotografijas ar jų serijas. Tačiau menininkas išlieka nuoseklus, nes vaizdo nesutapimo su tikrove ar suvokimo „tinklelio“ draskymo tikrovės įsibrovimais jis užsiėmė ir anksčiau. Audiovizualinėje instaliacijoje „Trintis“ (2007) nuotraukose pozuojančius žmones išbalina blykstė. Fizikinė realybė suardo pasirodymo veiksmą. Nuotraukų serijoje „Gravitacija“ (2007) fiksuojama ištisa atrodymo (šaunių, linksmų, stilingų) kultūra diskotekose, tik įspūdis kažkoks atvirkščias. „Tamsoraščiuose“ (2008) menininkas ieško tikro/savo santykio su kibernetinėje erdvėje simuliuojamu seksualiniu intymumu. Galima imti beveik bet kurį Gelgudos kūrinį ir nebus sunku atrasti šio nesutapimo fiksavimą. Filme „308-tas metras“ menininkas atsitraukia nuo socialinių atrodymo/buvimo aspektų ir dėmesį sutelkia grynai į poveikį žiūrovui. Čia forma už kontekstą svarbesnė.

Šį kartą „Artscape“ projekte lietuvio ir užsienio menininkų gretinimas ypač organiškas, įtikinamas. Net turėjau pasitikslinti, kuris darbas kurio. Galerijos salės, spausdamos žiūrovą kaip laikrodžio mechanizmo smagračiai, perkelia iš vienos į kitos glėbį. Sumaitoja ir išspjauna. Sprunki jausdamasi nuvargusi, bet gyvesnė. Imiesi pervertinimo užduoties tarp to, kaip atrodai, ir kuo esi. Daugelis straipsnyje pavartotų žodžių ir posakių gali pasirodyti patetiški, pernelyg sureikšminti, tikėtina - pretenzingi, bet viliuosi, kad už jų bus justi sudėtingas kapanojimasis norint išsakyti kažką labai paprasta.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.4 (880), 2010-01-29