Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 3 (879), 2010 sausio 22 d. > Kinas > Šiek tiek stumtelėta realybė
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Šiek tiek stumtelėta realybė


Alaino Resnais retrospektyva


7 MD

Share |
„Praėjusiais metais Marienbade“
Šiandien atidaromų prancūzų „Žiemos ekranų“ puošmena - Alaino Resnais filmų retrospektyva.

1922 m. gimęs režisierius kuria iki šiol, naujausias jo filmas „Piktžolės“ (2009) bus parodytas pagrindinėje festivalio programoje. Resnais filmai stebina tuo, kad režisierius nuolat keičiasi, eksperimentuoja, ieško naujų kino formų. Retrospektyva išsamiau pristatys ankstyvojo Resnais kūrybos periodo filmus, jau senokai vadinamus kino klasika. Tačiau jie taip pat gali nustebinti su Resnais kinu iki tol nesusidūrusius žiūrovus eksperimento dvasia.


Fotografas, montuotojas, režisierius, gausybės pačių garbingiausių prizų laureatas Alainas Resnais iš pradžių mokėsi aktoriaus meno ir montažininko profesijos, dirbo montuotoju, asistentu. Eksperimentuoti būsimas režisierius pradėjo dar paauglystėje, kai kūrė mėgėjiškus filmus. Pirmieji profesionalūs Resnais filmai - dokumentiniai esė apie Van Goghą (1948 m. apdovanotas Venecijos prizu ir „Oskaru“), Gauguiną - taip pat stebino formos naujumu. Ankstyvoji Resnais kūryba (ją „Žiemos ekranuose“ pristatys penkių trumpo metražo filmų programa) pasižymi socialiniu bei politiniu kūrėjo angažuotumu: filmas „Gernika“ (1950) - primena ne tik Picasso paveikslą, bet ir vieną didžiausių Ispanijos pilietinio karo tragedijų, kartu su Chrisu Markeru kurtas „Statulos taip pat miršta“ (1953) - pasakojimas apie kolonizuotos Afrikos meną, „Visa pasaulio atmintis“ (1956) - tai ne tik pasakojimas apie Paryžiaus biblioteką, bet ir apmąstymas apie pasaulio atmintį, saugomą knygose. Ypatingą vietą kino istorijoje užima Resnais „Naktis ir rūkas“ (1955). Nuo jo prasideda Holokausto temos atkleidimo tradicija kine. Trumpametražė „Stireno giesmė“ (1958) - vienas unikaliausių reklaminių filmų: susižavėjimą nauja, tarsi iš utopinės ateities atplaukusia chemijos gamykla lydi specialiai Raymond'o Queneau filmui parašytos eilės.


Tačiau Resnais net prancūzų kine užima ypatingą vietą - tokių skirtingų filmų, ko gero, nekuria nė vienas režisierius. Pats Resnais ne kartą pabrėžė besilaikantis Franšois Truffaut principo: kiekvienas naujas filmas turi visiškai skirtis nuo prieš tai buvusio. „Funkcionuoju gana instinktyviai ir nemąstau evoliucijos terminais. Kuriu filmus nuolat galvodamas apie žiūrovą ir jo prašau pažaisti kartu. Džiaugiuosi, jei atsiranda daugybė tos pačios scenos interpretacijų ir jei filmas neverčia nuobodžiauti. Svarbiausia padaryti taip, kad žiūrovas, net jei jis suintriguotas, padirbėtų ir neišeitų iš salės. Nesakau, kad man tai pavyksta visad, bet stengiuosi. Noriu sudominti žiūrovą. Tai paprasta. Bet tai labiau instinktyvu, nei apgalvota“, - sako jis.


Ties 7-ojo dešimtmečio riba Resnais sukūrė tris filmus, kurie pakeitė kino raidą. Tai buvo „Hirosima, mano meilė“, „Praėjusiais metais Marienbade“ ir „Murielė, arba Sugrįžimo laikas“. Sakoma, kad „Cahiers du cinema“ redakcija, pasižiūrėjusi „Hirosimą...“, sukvietė specialų posėdį ir iškart paskelbė filmą klasikiniu.


1959 m. pasirodęs pirmasis pilno metražo vaidybinis Resnais filmas „Hirosima, mano meilė“ laikomas vienu prancūzų Naujosios bangos šedevrų. Sukurtas pagal Marguerite Duras romaną, jis prabilo ne tik apie atominės bombos padarinius, bet ir apie visų karų paliktas žymes likimuose ir atmintyje. Hirosimoje susitinka prancūzų aktorė (Emmanuelle Riva) ir japonas architektas. Meilės romanas atskleidžia abiejų neužgyjančias žaizdas, kurias kažkada paliko karas. Resnais siekė parodyti tai, kas neparodoma, - minčių, prisiminimų tėkmę vaizdais. Kaip sakė režisierius, ne parodyti tai, kas įvyko prieš keturiolika metų, bet tai, kas vyksta herojės viduje tada, kai ji prisimena savo pirmąją meilę Nevere. Todėl kino istorijose „Hirosima, mano meilė“ dažnai vadinamas pirmuoju filmu, kuriame atkurtas vidinis monologas.


Praėjusiais metais Marienbade“ (1961) atsiradimą paskatino kitas prancūzų Naujojo romano kūrėjas rašytojas Alainas Robbe-Grillet. Filmo herojus yra vyriškis, kuris fantazuoja apie mylimą moterį (nepamirštamoji Delphine Seyrig). Tačiau ši nenori pripažinti, kad jie buvo susitikę. „Praėjusiais metais Marienbade“ buvo novatoriškas jau ir tuo, kad režisierius perkėlė veiksmą į pasąmonę, sustingusį, labirintinį laiką, po kurį klaidžioja herojai. Tai ir psichoanalitinė drama, ir žingsnis į kino antimateriją, ir siurrealistinis sapnas. Sudėtingos asociacijos, žaidimas laiku ir erdve, temų polifoniškumas ir muzikalumas, poetiškumas sužadino begalinę sekimų bangą, „Praėjusiais metais Marienbade“ formos eksperimentus galima atpažinti iki šiol, kad ir Peterio Greenaway filmuose. „Praėjusiais metais Marienbade“ - tai ir oniriškas siurrealistinis pasakojimas apie meilę. Po šio filmo Resnais tęsė eksperimentus su laiku ir atmintimi dramoje „Murielė, arba Sugrįžimo laikas“ (1963). Jos herojai, kurie susitinka provincijos mieste, negali atsiplėšti nuo savo praeities, išgyvenimų ir traumų.


Nepelnytai amžininkų supeiktame filme „Staviskis...“ (1974) režisierių taip pat labiau domino ne vienas garsiausių tarpukario Prancūzijos nusikaltimų, kai 1934 m. buvo nužudytas sukčius Staviskis ir kilo politinis skandalas, bet intymus apgaviko, iš Rusijos kilusio žydo, kurį suvaidino ryškiausia 8-ojo dešimtmečio prancūzų kino žvaigždė Jeanas-Paulis Belmondo, portretas ir simboliška išnykusio laiko erdvė. Filme „Staviskis...“ režisierius atsikrato paviršutiniškumo, kuris persekioja tokio pobūdžio bandymus. Jis atkuria teatrališkos ir kartu žiaurios epochos dvasią, suteikia jai netikėtų spalvų ir kvapų.


Vėliau, 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais, Resnais eksperimentų centre atsidūrė kino pasakojimo galimybės, jo sąlygiškumo prigimtis, kino naracijos santykis su literatūra, teatru. Neseniai per LTV rodytuose filmuose „Apvaizda“, „Gyvenimas - tai romanas“, „Meilė iki ir dokumentiškai nufilmuoti eksperimentai. Šiame filme Resnais prisimena ir savo vaikystę, praleistą Bretanėje. Prisiminimai siejasi su salos vaizdais. Filmas baigiasi berniuko fraze: „Mama, ar galėsiu valgyti maltinukus, kai būsiu katinas?“ Resnais prisipažįsta: „Aš dievinu kates, nes tai vienintelis gyvūnas, kuris sugeba fantazuoti. Katė gali viena pati žaisti su vilnos kamuoliuku.“ Katės - dar vienas režisieriaus įkvėpimo šaltinis.


Filmas „Melodrama“ (1986) - tai penktoji vienos garsiausių 3-iojo dešimtmečio pjesių, kurią parašė tuometinis publikos numylėtinis Henry Bernsteinas, ekranizacija. Pasitelkęs meilės trikampį (vyras, žmona ir meilužis - geriausias vyro draugas), Resnais bando atskleisti melodramos žanro esmę, perteikti epochos dvasią ir jausmus, atskleisti teatrališką sąlygiškumą, kurį režisierius paverčia kino materija. Neseniai viename interviu Resnais prisipažino girdėjęs, kad jo filmuose aktoriai vaidina teatrališkai, bet jis to ir neslepiąs, nes nenorįs apgaudinėti žiūrovų: „Man patinka, kad jie suvokia, jog žiūri spektaklį. Visada stengiuosi filmuose išsaugoti teatro kalbą, dialogus, jie leidžia pareikalauti iš aktorių vengti kasdienybės realizmo. Man patinka, kai realybė šiek tiek pastūmėta.“


Pagrindinius vaidmenis sukūrę Sabine Azéma, André Dussollier ir Pierre'as Arditi jau kelis dešimtmečius vaidina beveik kiekviename Resnais filme. Juos pamatysime ir viename populiariausių Resnais filmų „Sena daina“ (1997), susiejusiame masinę kultūrą ir Resnais mėgstamas praeities, žmonių tarpusavio santykių temas. Kai filmo herojai atsiduria keblioje situacijoje, jie pradeda dainuoti, tačiau iš jų burnų skamba ne tik kadaise populiarios dainos, bet ir jų atlikėjų balsai. Resnais yra sakęs, kad nesitikėjo, jog šis filmas taps toks populiarus. Jis mano, kad tai - dokumentinis filmas, nes rodo tai, kas dažnai atsitinka gyvenime: „Bet kokioje situacijoje frazė, kuri jums natūraliai išsprūsta, yra populiarios dainos žodžiai.“


Vieno naujausių režisieriaus filmų „Širdys“ (2006) herojai ieško meilės, saugumo, pasitikėjimo savimi. Veiksmas nukelia į magišką sniego nuklotą Paryžių, kur susipina šešių savo antrosios pusės ieškančių žmonių likimai. Sukurtas pagal Resnais mėgstamo dramaturgo Alano Ayckbourno pjesę (režisierius yra ekranizavęs jo „Rūkyti/Nerūkyti“), filmas spinduliuoja išmintį.


„Le Monde“ kino apžvalgininko paklaustas, ar naujausias filmas „Piktžolės“ nėra pats siurrealistiškiausias, Resnais atsakė: „Kai man buvo keturiolika, aš, provincijos vaistininko sūnus, žirgliojau po Paryžių, po jo pasažus, Biut Šomono parką, ir man pavyko rasti rašytojų, kuriems patiko tos pačios vietos. Atradau „Siurrealizmo manifestą“, Soupault rašinius, Maxo Ernsto paveikslus ir tai buvo tikras šokas. Nuo tada nefilmuoju nė vieno plano, prieš tai nepaklausęs savęs, ką apie tai pagalvotų André Bretonas. Dažnai prisimenu Gastono Modot vaizdus. Bu¹uelio „Aukso amžius“ klajoja po mano pokalbius. Taip, esu persmelktas siurrealizmo. Panašiai kaip į šaldytuvą padėtas pienas sugeria visus kvapus.“


Kad ir kokie skirtingi būtų Resnais filmai, jie beveik visada prabyla apie laiko, fantazijos ir prisiminimų galią, apie kūrybos prasmę - kurti naują tikrovę, kurios iki tol nebuvo. Juk neatsitiktinai „Apvaizdos“ rašytojas, kurį suvaidino Johnas Gielgudas, klausė: „Dar niekas neparašyta, tiesa?“


Parengė Ž. P.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.3 (879), 2010-01-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

LfFDVSRtLz, 2011-06-24 18:32

AFAIC that's the best asnwer so far!

Atrodo, 2010-01-23 17:29

Pagal aprašymą turėtų būti įdomu...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti