Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 2 (878), 2010 sausio 15 d. > Teatras > Laimingi mirę
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Laimingi mirę


Friedricho Schillerio „Klasta ir meilė“ Kauno dramos teatre


Sigita Ivaškaitė

Share |
Ričardas Vitkaitis (Vurmas) ir Toma Vaškevičiūtė (Luizė)
Nuotrauka iš Kauno dramos teatro archyvo



Kauno dramos teatras vieną po kitos atidaro naujas sales naujais spektakliais. Šį kartą Artūro Areimos premjera „Laimingi“ pagal Friedricho Schillerio pjesę „Klasta ir meilė“ duris atvėrė Penktoji scena. Režisierius kartu su scenografe ir kostiumų dailininke Kotryna Daujotaite pristatė jausmingą ir tamsų kūrinį.

Nedidelės scenos gilumoje - penkios tamsios ornamentuotos dvivėrės durys, centre - masyvus juodas stalas, pora tamsiu gobelenu aptrauktų kėdžių. Scenovaizdis iš esmės nekinta - skirtingas veiksmo vietas sukuria šviesos (pagirtinas Vladimiro Šerstabojevo darbas) ir aktoriai, į kuriuos ir sutelktas visas dėmesys.


Ankstesniame Areimos darbe „Sugrįžimas į dykumą“ pagal Bernard'ą Marie Koltêsą buvo matyti daug ryškių skirtumų tarp skirtingų aktorių asmenybių, tarp jų mokyklų, amžiaus. Visa tai trukdė išsikristalizuoti spektaklio visumai. Šį kartą tiksliai parinkti aktoriai ir jų ansamblis tampa varomąja veiksmo jėga. Šalia patyrusių Kauno dramos teatro artistų jaunų įsimylėjėlių vaidmenis Areima patikėjo Rimo Tumino auklėtiniams, savo bendrakursiams Tomui Rinkūnui (majoras Ferdinandas) ir Tomai Vaškevičiūtei (Luizė).


Režisierius užtikrintai kuria stilistiškai nepriekaištingą aktorių spektaklį. Dramos veiksmo laikas nepakeistas, bet personažai iš jo tarsi išlaisvinti, kalbama apie visados aktualius dalykus: herojai regisi atėję iš „ten“ ir „tada“, o kalba mums ir apie mus. „Laiminguose“ akcentuojama atsakomybė, kurią kiekvienas turime prisiimti, siekdami savo laimės.


Spektaklis pradedamas scena-paveikslu: skambant lyriškai muzikai, tamsoje apšviečiamos ant stalo sėdinčios nuogų aktorių figūros, panašios į skulptūras. Lėtai pakyla ir Luizę vieną palieka Ferdinandas. Režisierius iškart įleidžia žiūrovą į itin asmeniškų, jausmingų santykių erdvę, leisdamas pajusti meilės grožį ir trapumą lyg tą žėrintį krištolinį sietyną virš juodojo stalo. Tokie „virš visų“ yra ir pagrindiniai personažai, ypač Luizė. Vaškevičiūtės kuriama Luizė dažnai atsiduria tarp konkretaus personažo ir įvaizdžio, tarytum įkūnija nuoširdumą, nekaltumą. Jos balta suknelė kartais lyg plaukia per sceną.


Tokios herojės neretai atrodo netikros, saldžios, erzinančios savo naivumu. Iš pradžių Vaškevičiūtės Luizė primena būtent tokią merginą, bet su kiekviena scena, su kiekvienu jos sutiktu personažu režisierius ir aktorė įtikina, kad tai tik pirmas įspūdis. Spektaklio metu atsiveria ir kiti ženklai, dauguma kurių sukurti fizine raiška. Pavyzdžiui, Luizės kartojamas judesys: ji vis iškelia į viršų ranką ir po kelių sekundžių krinta ant stalo. Antrame veiksme žiūrovams viskas paaiškinama: iš pakeltos rankos išplėšiamas laiškas - meilė, galimybė būti laimingiems.


Luizės ir Ferdinando susitikimai išsiskiria, sakytum, žvėriška aistra. Vos išvydę, jie stveria kits kitą už atlapų, bet ne iš įniršio, o iš didžiulės meilės, kuri taip stipriai juos sieja, kad gali net nužudyti. Vis dėlto agresija kyla iš Ferdinando. Luizė jai pasiduoda, prisitaiko, bet jos prisitaikymas tik iškelia ją dar aukščiau. Ne veltui Rinkūno herojus nenusipelnė baltų drabužių - jo šiurkštūs, kapoti judesiai kontrastuoja su romantiška išvaizda ir aksominiu balsu, atskleisdami prigimtį, kurios majoras nesugeba įveikti, nors viso spektaklio metu stengiasi ją paneigti - atsiplėšti nuo tėvo įtakos.


Iš esmės juk Ferdinandui tenka rinktis: klasta ar meilė. Jis mylėjo ir atnešė nelaimę - sekretorių Vurmą - į Milerių namus. „Wurm“ vokiškai reiškia kirminą, šliužą - toks ir yra Ričardo Vitkaičio kuriamas personažas, kurio kūnas aptemptas juodais drabužiais tarsi antra oda, virš jų - bejausmis, griežtas veidas. Pasitikintis savimi, logiškai mintis dėstantis sekretorius lyg dėlė įsisiurbia į savo aukas, nepalikdamas pasirinkimo.


Vurmas ir surezga planą su laišku, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme uždaro duris meilei - pasuka veiksmo kryptį. Scena, kurioje parašomas melagingasis laiškas, tampa riba, kurią peržengusios Vaškevičiūtės herojės tvirtumas tampa lygus Vurmo šaltumui. Luizė perdegė: nebėra ko gailėtis, verkti ar ką nujausti - viskas jau nuspręsta. Iki tol Luizę lydėjusi melancholija virsta savotiška apatija, kuri apgauna karštligiškai besiblaškantį Ferdinandą ir sutrikdo Ledi Milford.


„Tai, kas veidrodyje tau atrodo tvirta ir amžina, tėra tik plonas aukso apnašas, kuris anksčiau ar vėliau liks ant tavo garbintojo rankų. Ir ką mes tada darysim?“ - sako trečia tarp dviejų stojusi Ledi Milford. Daivos Stubraitės vaidinama Ledi Milford - savo pačios likučių atspindys veidrodžiuose, kuriuos į sceną atveža aikštinga tarnaitė Zofi (Daiva Rudokaitė). Pavargusi, nelaiminga, po namus vien juodais naktiniais slankiojanti Ledi - visiška Luizės priešingybė. Jos gili iškirptė iliustruoja aplinkinių nuomonę ir pačios baimę pasenti, prarasti galingiausią savo ginklą - dar lankstų kūną.


Vis dėlto ne jam pasiduoda Ferdinandas, atėjęs atsisakyti tėvo suruoštų vedybų su Ledi Milford. Netikėtas jos atvirumas, gyvenimo išpažintis, neslepiamas geismas sutrikdo. Atėjęs pas priešą, jis pamato moterį, pardavusią save už prabangą. Susitikusi su Luize Ledi Milford elgiasi kitaip - išsipuošia bijodama pralaimėti. Kovai su jaunyste ir nuoširdumu ji renkasi patikimą ginklą - brangiausius briliantus.


Į miestelėnų Milerių šeimą spektaklyje žvelgiama su draugiška šypsena. Kęstučio Povilaičio suvaidintas Tėvas - ryškiausias pavyzdys. Jis jaučia atsakomybę, nori ginti ir apsaugoti savo atžalą, bet tėviškų pastangų nepakanka. Pradžioje nervingai lakstantis po kambarį, pykstantis dėl netinkamų Luizės ir Ferdinando santykių, o kartu ir ant savo žmonos (Vilija Grigaitytė), kuriai svarbiausia - ištekinti dukrą, Mileris, atrodo, kovoja su vėjo malūnais. Jis tarsi laviruoja tarp skirtingų personažų. Nervingumą keičia nuolaidumas Vurmui, iš paskutiniųjų stengdamasis apginti dukrą, jis galų gale priverstas pasitraukti. Aktorius keičia tiek savo išorę, tiek balsą, intonacijas, bet jis anaiptol ne toks pataikūnas kaip Hofmaršalas, vaidinamas Henriko Savickio. Povilaičio Milerio bejėgystė nuoširdi.


Milerio priešingybė - Egidijaus Stanciko Prezidentas, nuo kurio įtakos Ferdinandas stengiasi bėgti. Vis dėlto jaunasis panašus į lengvai paveikiamą, greitai užsiplieskiantį savo tėvą. Todėl taip nesunkiai tikslą pasiekia sekretoriaus Vurmo klasta. Jaunajam majorui perskaičius laišką, jo gyvenimas apsiverčia. Viskas, ką iki šiol troško pakeisti Ferdinandas, atsimuša į melą, kuriuo tikėti jis nenori, bet įveikti irgi negali.


Pradžioje Rinkūno herojus Luizę ant stalo paliko vieną, o pabaigoje, nušovęs mylimąją, jis atsigula šalia. Tarp jaunuolių lieka pistoletas - šaltas ir juodas, kaip dauguma šio spektaklio įvaizdžių. Tik Luizė iki paskutinės minutės nepraranda savo šviesos - ji prašo atleidimo Ferdinandui, nes žino, kad susitiks po mirties ir tada galės būti laimingi.


Aiškiai ir logiškai grįsdamas personažų charakterius, išvalydamas sceną nuo nereikalingo rekvizito ir neapkraudamas aktorių smulkmeniška fizika, režisierius išlieka dramos, net tragedijos erdvėje. Dažna scena imponuoja plastiniu skulptūriškumu, motyvuotu, tiksliu veiksmu. Išoriškai paprastas, spektaklis „Laimingi“ veikia savo turiniu. Areima kalbasi su publika, ir atrodo, kad jam tai pavyksta.

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.2 (878), 2010-01-15

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti