„Daktaro Parnaso fantazariumas“
Po šiuolaikinį Londoną tarsi praeities šmėkla klaidžioja keistas arkliais pakinkytas vežimas. Jame telpa daktaro Parnaso teatro „Imaginarium“ rekvizitas ir keisti jo aktoriai.
Taip prasideda Terry Gilliamo filmas „Daktaro Parnaso fantazariumas“ („The Imaginarium of Doctor Parnassus“, D. Britanija, Kanada, Prancūzija, 2009). Gilliamas yra linkęs susitapatinti su jais visais, ypač su Parnasu (Christopher Plummer). Šis stebuklų meistras tiki begaline žmogaus fantazija. Tačiau dabar - ne patys geriausi laikai Parnaso teatrui. Šiuolaikinius žmones sunku prikalbinti pasinerti į fantazijos pasaulį. Reklama ir žiniasklaida jiems siūlo daug paprastesnius, didesnių intelektualinių ar dvasinių pastangų nereikalaujančius būdus. Todėl Parnaso teatras egzistuoja kažkur puošnios Londono tikrovės paraštėse, šiukšlynuose. Jo personažų ir rekvizito simboliškos prasmės pamirštos ir tokios pat nereikalingos kaip viduramžių bestiariumai. Kiekvienas Parnaso teatro aktorius yra savitas - ar tai būtų Antonas (Andrew Garfield), ar nykštukas Persis (Verner Troyer). Bet kaip tik tokie jie nebereikalingi, nes neatitinka šiuolaikinių standartų.
Gilliamo filmų erdvė beveik nepasikeitė nuo ankstyvųjų „Jabberwocky“ ar „Barono Miunchauzeno nuotykių“. Ir savo garsiausiuose filmuose „Brazilija“, „Karalius žvejys“, skelbusiuose postmodernistinio kino įsigalėjimą, ir vėlesniuose „Broliuose Grimuose“ Gilliamas įkurdina herojus tarp tikrovės ir fantazijos. Šioje tarpinėje erdvėje susilieja personažų sapnai ir fantazijos, baimės ir troškimai, slapčiausios viltys ir pamiršti džiaugsmai. Gilliamas nuolat tyrinėja trapų ryšį tarp tikrovės ir fantazijos. Didžiausią grėsmę pastarajai kelia reklama. Juk neatsitiktinai Parnaso dukra Valentina (iš reklaminių nuotraukų atpažįstama Lily Cole) slapta nuo tėvo grožisi spalvoto žurnalo paveikslėliu, kuriame pavaizduota laiminga šeima tarp gražių baldų ir daiktų. Paveikslėlis, deja, atstoja fantaziją.
Gilliamas neslepia, kad Parnasas - tai menininkas, kuris nebereikalingas šiuolaikinei kultūrai. Jai reikia projektų ir viešųjų ryšių. Tą gerai išmano pakaruoklis Tonis, kurį Valentina išgelbsti iš po tilto vieną lietingą vakarą. Tonis - sukčius, reklamos, viešųjų ryšių ir labdaros specialistas - slapstosi nuo rusų mafiozų. Jis žino, kaip patraukti publiką, kaip ja manipuliuoti, todėl Parnaso teatras ima kilti lyg ant mielių.
Tonis - paskutinis ir nebaigtas Heatho Ledgerio vaidmuo. Bet net ir nebaigtas, jis atskleidžia aktoriaus meistriškumą. Cinikas Tonis žaidžia žmonių jausmais, kartais jis atrodo net baisesnis už kitą filmo žaidėją - smagiai Tomo Waitso suvaidintą poną Niką. Šis bent laikosi tam tikrų taisyklių. Toniui jos neegzistuoja. Jis trokšta šlovės, nes tai jam - aukščiausia viršūnė. Neatsitiktinai Tonio fantazijoje jis kopia vis aukštyn ir aukštyn, o kopėčių viršūnėje jo laukia pirmasis bulvarinio dienraščio puslapis, kuriame didžiulė Tonio ir Tibeto Dalai Lamos nuotrauka. Mirus Ledgeriui, jo personažo gyvavimą filme „pratęsė“ aktoriaus draugai Johnny Deppas, Jude'as Law, Colinas Farrellas.
„Daktaro Parnaso fantazariumas“ iš daugumos naujų filmų išsiskiria tuo, kad Gilliamas rutulioja iškart kelias temas, kelis siužetus. Dėl to, man regis, nuolat stringa filmo dramaturgija. Barokiški epizodai, ypač tie, kai personažai patenka anapus stebuklingo Parnaso veidrodžio ir mes atsiduriame jų troškimų pasaulyje tarp milžiniškų batelių, papuošalų ar pas rusų mafiozų „babušką“, savaime yra tarsi filmai filme, bet kartu jie stabdo veiksmą.
Vis dėlto pagrindinis siužetas sukasi aplink Parnaso ir pono Niko lošimą. Jis prasidėjo seniai, kai Parnasas pardavė ponui Nikui savo sielą už amžiną jaunystę. Vėliau sandorių sąlygos nuolat keitėsi. Dabar Parnasui reikia išgelbėti dukrą, mat pažadėjo atiduoti, kai jai sukaks šešiolika. Gilliamas rodo, kad iš tikrųjų abiem lošėjams daug svarbesnis yra pats lošimas, o ne jo rezultatas. Tiesiog ir menininkas Parnasas, ir velnias negalėtų egzistuoti vienas be kito. Jie palaiko pasaulio (jei norite, gėrio ir blogio) pusiausvyrą. Kita vertus, sąvoka „parduoti sielą“ vis dažniau siejama ne su velnio siūlomu nemirtingumo ar amžinos jaunystės pažadais. Šiais „produktais“, man regis, prekiauja nebe ponas Nikas.
Man svarbiausia pasirodė kita filmo tema. Prisiminęs savo praeitį, kurioje jis buvo Tibeto vienuolis, Parnasas atskleidžia pasaulio tvarumo esmę. Jis egzistuoja tol, kol nenutrūksta pasakojimas. Esame tol, kol kas nors pasakoja kokią nors istoriją. Kaip sau norite, bet aš manau, kad magiškų istorijų pasakotojas Gilliamas yra velniškai teisus.
* * *
„7 meno dienos“ Nr.2 (878), 2010-01-15
|