Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 2 (878), 2010 sausio 15 d. > Dailė > Senos istorijos, jauna dvasia
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Senos istorijos, jauna dvasia


Menotyrininką Viktorą Liutkų kalbina Monika Krikštopaitytė


Monika Krikštopaitytė

Share |
Emilija Marija Liobytė-Vilutienė. „Mičiurininkė“. 1949 m. Diplominis darbas, vadovas P. Aleksandravičius
Prie Vilniaus dailės akademijos atsidarė naujas padalinys - Dizaino inovacijų centras, įsikūręs rekonstruotose buvusios „Tiesos“ spaustuvės patalpose. Ilgokai vegetavęs pastatas, dabar vadinamas „Titaniku“ (pavadinimą išrinko studentai) turi nemažas (700 kv. m) ekspozicines erdves, išsidėsčiusias dviejuose aukštuose. Parodinėms salėms vadovauja VDA muziejaus direktorius, žinomas ir patyręs menotyrininkas Viktoras Liutkus. Kalbiname jį apie naujų erdvių ateitį ir atidarymo proga parengtą parodą „Nuo 1793 iki 2009“.

 

Pirmiausia sveikinu su naujų ekspozicinių erdvių atsiradimu. Mažučiam Lietuvos meno laukui naujas žaidėjas tik į naudą. Ar „Titaniko“ ekspozicines sales galima vadinti galerija? Ir kokia šių erdvių panaudojimo vizija dabar?

 

Tai ne galerija ir ne muziejus. Po penkerių metų galėsime erdves pavadinti VDA muziejaus dalimi. Kol kas šios erdvės bus naudojamos parodoms ir edukacijai, įvairiems kultūros ir meno renginiams, pedagoginiams tikslams, pavyzdžiui, akademijos bakalaurų ir magistrantų diplominių darbų gynimams. Tačiau didelis laimėjimas muziejui yra tai, kad šalia ekspozicinių salių yra įrengtos šiuolaikiškos akademijos auklėtinių kūrinių saugyklos. Iki šiol muziejaus sukauptiems kūriniams saugoti sąlygos buvo apgailėtinos. Rinkinyje yra daugiau kaip 19 tūkst. įvairiausių saugojimo vienetų - nuo videomeno ir fotomeno laikmenų iki tapybos, grafikos, tekstilės ir kt. sričių darbų, architektūros brėžinių ir pan.


Iš esmės saugyklos veiks kaip didelė edukacinė knyga su tikromis iliustracijomis kūrinių, kurių nei geros kokybės reprodukcijų neįmanoma rasti, nei kur kitur apžiūrėti.

 

Būtent. Tai labai svarbu, nes parodyti yra ką. Dėstytojai per paskaitas galės atsivesti į saugyklas studentus ir demonstruoti originalus. Ir ateityje neplanuojame daryti nuolatinės ekspozicijos. Ji greitai „išsisemtų“, taptų nebeįdomi lankytojams. Norisi gyvo parodinio vyksmo, naujų meno kampų.


Dabar veikiančia paroda „Nuo 1793 iki 2009“, kaip galima numanyti, siekėte pristatyti Vilniaus dailės akademijos muziejaus rinkinio dalį. Matyt, ilgai užtruko parengti tokią parodą?


Ne. Kai tik pradėjau raustis po VDA muziejaus kartoteką ir darbus, greitai susiformavo būsimos parodos idėja, atitinkama ekspozicinė struktūra. Viską pasisekė įvykdyti per labai trumpą laiką, nepaisant trikdžių - iki pat atidarymo dienos dar vyko pastato rekonstrukcijos darbai. Lakstėme ir dirbome su man talkinusiu prorektoriumi Arvydu Šalteniu kaip pasiutę. Inauguracinės parodos idėja - nuo rinkinio ištakų, seniausių dailės pavyzdžių iki šių dienų meno, absolventų kūrybos, taip po truputį segmentais atspindint muziejaus rinkinio pobūdį. Ekspozicija dar papildyta menininkų ar jų šeimų dovanotais kūriniais, keliolika darbų teko skolintis.


Parodoje nėra nė vieno šiuo metu VDA dėstančio autoriaus kūrinio - kad nebūtų bereikalingų priekaištų.


Kuo ypatingas akademijos muziejaus rinkinys ir kaip formavosi ekspozicijos visuma?

 

Rinkinys formavosi labai įvairiomis aplinkybėmis. Ekspozicijoje yra nemažai buvusių svarbių akademijai dėstytojų darbų, jų mokinių kūrinių, dovanotų darbų, mokomosios medžiagos, pasakojančios apie pedagoginius principus, ir kitų unikalių eksponatų. Kaip žinoma, rinkinys kasmet tradiciškai papildomas geriausiais diplominiais studentų darbais. Turime daug dabar labai žymių menininkų diplominių darbų. Dalį darbų parodai reikėjo ir pasiskolinti, nes yra „kiaurymių“ rinkinyje, mat jis kauptas ne nuosekliai. Pavyzdžiui, eksponuojame labai įdomų Vlado Drėmos tapybos darbą „Kunigo Pranciškaus Bieliausko portretas“ (1936), jį skolinomės iš Valkininkų klebonijos. Drėma ekspozicijoje patenka į „lenkišką“ segmentą, lenkų laikais jis baigė grafikos specialybę Vilniaus Stepono Batoro universiteto dailės skyriuje, taip pat eksponuojame iš muziejaus rinkinio ir vieną jo grafikos kūrinį. Šalia pastarojo kabo V. Kairiūkščio, Drėmos piešimo mokytojo Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje, kubistinis tapybos darbas. Jį skolinomės iš privačios kolekcijos. Keliolika darbų, atspindinčių Kauno meno mokyklos auklėtinių ir pedagogų - S. Ušinsko, V. Petravičiaus, V. Kasiulio, P. Kalpoko, J. Mackevičiaus ir kt. - kūrybą, maloniai paskolino kaunietis dailininkas Z. Varnauskas. Muziejus turi mūsų tapybos klasikų V. Vizgirdos ir A. Gudaičio darbų, greta jų kabo jų mokytojo, Kauno meno mokyklos įkūrėjo J. Vienožinskio paveikslas, pasiskolintas iš Lietuvos dailės muziejaus. Taip ekspozicijos segmentai ir susiderino.


Ekspozicijoje galima atskirti svarbiausius etapus, regis, rinkinys gana nuosekliai atspindi istoriją.

Muziejaus rinkinyje istorinių tarpų natūraliai atsirasdavo. Buvo laikų, kai niekam per daug ir nerūpėjo rinkinį kaupti, formuoti pagal tam tikras kryptis ir principus. Suprantama, dominuoja pokario dailė, sovietinio atšilimo metų auklėtinių kūriniai, yra ką vertinga pasirinkti ir iš pastarųjų dviejų dešimtmečių Nepriklausomybės laikotarpio. Svarbia ekspozicijos dalimi yra muziejui dovanoti jos buvusių auklėtinių kūriniai. Muziejus turi tikrai neeilinį A. Švėgždos darbų rinkinį, puikią kolekciją galima sudaryti iš A. Puipos grafikos darbų. O koks šiuolaikiškas kūrinys yra jau mirusios išeivijos dailininkės Elenos Gaputytės dovanota instaliacija! Ekspozicijoje rodome ir tai, ką akademija savo laiku yra įsigijusi pedagoginiams tikslams, kaip mokomąją medžiagą. Turime Rembrandto graviūrų atspaudų nuo autorinių klišių rinkinį (jais itin domėjosi A. Švėgžda), jį įsigijo Kauno meno mokykla. Mokymo tikslams mokykla buvo įsigijusi ir kitų vertingų kūrinių: japoniškų graviūrų rinkinį ant rankų darbo popieriaus, Giovanni Battistos Piranessi raižinių albumą.


Tokie eksponatai pasakoja apie mokymo ir mokymosi metodikas.

 

Taip. Turime sąlyginai nemažą tarpukario lenkų Stepono Batoro universiteto dailės skyriaus kolekciją. Išeksponavome, mano galva, tikrai vertingų, nematytų tapybos darbų, kurie gerai parodo akademinę mokymo kryptį. Konkrečiai - tai L. Slendziñskio tapybos mokykla, kurioje vyravo neoklasikos dvasia, akivaizdžiai besiskirianti nuo tuometinio tapybos dėstymo Kauno meno mokykloje. O garsaus fotomenininko Jano Bułhako darbų kolekcijos akademijai gali pavydėti kiekvienas stambus valstybinis Lietuvos ar užsienio muziejus: akademija turi per 600 fotografijų ir apie 1100 diapozityvų. Tarpukario Vilniaus dailė, esanti muziejaus rinkinyje, tiesiog prašosi platesnės atskiros ekspozicijos. Kas imsis?


Geriau patyrinėjus galima pastebėti, kad ne viename eksponate užfiksuotos VDA apylinkės, pastato vidus ir tai, kas yra aplink. Ar sąmoningai taip rinkotės kūrinius, kad atsirastų dar vienas sluoksnis pasakojime apie akademiją ir jos istoriją?

 

Ne visi tokio pobūdžio eksponatai atsidūrė parodoje būtent dėl to. Svarbu buvo kūrinio kokybė, o ne koks lokalizacijos pavyzdys. Bet kai kuriuos darbus parinkau sąmoningai. Pavyzdžiui, minėto J. Bułhako, ilgus metus vadovavusio fotografijos katedrai, nuotraukas parodai parinkau būtent tas, kuriose jis fiksuoja Akademijos pastatų išorę ir vidų, Bernardinų bažnyčios interjerą. Parodoje rodoma ir karo metais tapyta V. Vizgirdos drobė, kurioje pavaizduota Šv. Mykolo bažnyčia, tapyta pro dabartinio (ir tuometinio) rektoriaus langą. Ekspozicijoje kabo ir ne taip seniai tapybos studijas baigusios R. Brazauskaitės vienas iš diplominio darbo paveikslų „Apleistos teritorijos“, kuriame vaizduojamos šaltos, gigantiškos „Titaniko“ vidaus erdvės dar prieš rekonstrukciją.


Apatinėje salėje ekspozicija daugiau istorinė, čia bandoma apčiuopti akademijos ištakas, antrame aukšte ekspozicija įvairesnė. Kūriniai gana skirtingo svorio.

 

Manau, kad tai prideda įdomumo visai ekspozicijai. Visada naudinga lyginti įvairių menininko etapų darbus, gretinti su mokytojais, bendrakursiais. Minėjau, kad šalia Drėmos grafikos darbo kabo jo mokytojo Kairiūkščio drobė, iš kito šono - Drėmos bendramokslio K. Idczako plakato projektas. Greta Vienožinskio - jo mokinių Gudaičio, Vizgirdos paveikslai. Antrojo aukšto salėje tokių sąšaukų ir sugretinimo pavyzdžių dar daugiau. Natūralu, kad antrojo aukšto ekspozicijoje užsimezga dialogas tarp garsių pedagogų A. Savicko, A. Gudaičio, V. Karatajaus, G. Jokūbonio, V. Vildžiūno, V. Gečo, L. Strolio ir gausaus kiekio jų auklėtinių. Visų parodinių segmentų subtilybių neišpasakosi. Diplominiai darbai, tegu dar jaunų žmonių sukurti, yra sudėtinė meninio proceso dalis. Kasmetinės diplomantų parodos tą įrodo.


Man jau teko girdėti iš menininkų, kad čia labai patrauklios ekspozicinės erdvės. Tiesiog aukso vertės, dėl ko, matyt, bus pešamasi.

 

Kur gi ne... Mane jau atakuoja. Puikios salės, apšvietimas, nemokamas ekspozicinis plotas ir lankymas, jauki vidaus infrastruktūra, pats miesto centras - čia juk tikras komunizmas! Aš bent jau įsivaizduoju, kad „Titanikas“ su tokiomis erdvėmis atsiduria tarp arba yra greta to, ką daro Nacionalinė dailės galerija ir Šiuolaikinio meno centras. Kartoti ar skverbtis į jų specifiką nėra nei galimybių, nei reikalo. Reikia surasti savo veidą. Iš darbo patirties „Maldžio“, „O11“ galerijose žinau, kad jis susiformuoja tik po dvejų trejų įtempto darbo metų.


Mano supratimu, Jūs laisvesni nei minėtos institucijos, nes jos turi atstovauti, o Jūs galite leistis į didesnius nuotykius.

 

Rizikuoti ir eksperimentuoti, ko gero, galime labiau. Kryptį koreguoja ir noras, kad čia būtų pakabintos ne šiaip parodos, o turinčios edukacinį užtaisą. Svarbu, kad parodos vyksmas neapsiribotų jos atidarymu, ji turi būti svarbi, įdomi, naudinga ir specialistams, ir visuomenei, ypač jaunajai kartai.


Kitaip tariant, asmenį, gavusį progą pasirodyti puikiose patalpose, lydi ir organizatorių pareigos.

Tikrai taip. Yra parengtos parodų rengimo taisyklės, kurių laikysimės. Man svarbu, kokia parodos koncepcija, jos turinys, kokį meninį aspektą ji atskleidžia, kokia vyks edukacija. Tuomet atranka. Tai, kad esame įsikūrę didelės meno mokymo įstaigos patalpose, verčia į parodų rengimą žiūrėti labai atsakingai. Kokybė būtina, bet ir tradicija, ir rizika gali būti kokybiškos.


Kaip vyks parodų atranka?

 

Pagal pateiktas paraiškas. Jas svarstys šiuo metu formuojama meno taryba - taip, kaip yra visose bent kiek stambesnes parodas rengiančiose institucijose. Tarybos funkcija yra patarti, konsultuoti, padėti atrinkti parodas, spręsti iškilusius problemiškus klausimus, teikti siūlymus dėl perspektyvų. Taryba gali suveikti ir kaip saugiklis, ir kaip atrama. Geriau, kad parodų strategijos formavimą, tokios politikos sudėtingumą patirtų ne vienas žmogus. Tuomet bus mažiau nereikalingų klausimų. O atsakomybę, kad ir kaip žiūrėsi, teks prisiimti man.


Man žodis „taryba“ kelia šiokią tokią baimę... Ar nebus kaip Lietuvos dailininkų sąjungos parodinėse erdvėse - atsakingų nėra.

 

Kaip ten yra - nežinau. Lazda su dviem galais: lyg ir demokratiška, vieša, bet už galutinį rezultatą kolektyviai neatsakoma. Viskas priklauso nuo turimo sveiko proto, dailės konteksto supratimo, parodų vertės ir prasmės pajautos.


O koks santykis su jaunąja karta, avangardu? Kiek jie čia gali įkelti koją?

 

Jau vien tai, kad čia vyks bakalaurų ir magistrantų diplominių darbų gynimai, vėliau - stipriausių darbų parodos, daug ką pasako. Galimybių ir variantų yra daug, tereikia juos gerai paruošti. Dirbdamas Tapybos katedroje patyriau, kad studentus ir dėstytojus užvesti bendriems projektams nėra sunku. Studentas kažin ar įkeltų koją į NDG. Daug erdvės matau būsimiems dailėtyrininkams. Jų teorinių darbų gynimą galėtų lydėti kuruota paroda. Puiku, kad apsilankę poparto parodoje Estijoje mūsų dailėtyrininkai studentai sumanė parengti analogišką Lietuvos ekspoziciją, kurią numato išdėstyti šiose salėse.


O kokių šansų turi kuratoriai iš išorės?

 

Kaip minėjau, atskaitos taškas - gera parodos koncepcija, jos turinys, aktualumas, kuratoriaus pasirengimas. Durys tuomet atviros.


Ar galima teigti, kad parodų kryptį bent iš dalies padiktuos menotyrininkų domėjimosi sritys, kaip laikraščio struktūrą kažkiek lemia rašančiųjų domėjimosi objektai. Na, kai kurių temų aptarimą galima ir suorganizuoti.

 

Iš dalies taip. Panašu ir su parodų profiliu, nes dailėtyrininkų domėjimosi objektų „profiliai“ taip pat žinomi. Tik muziejus užsakovu nelabai gali būti, nes tam reikia pinigų.


Kaip manote, koks galėtų būti šiuolaikinės dailės ir istorinės ekspozicijos santykis? Nors jei paroda rengiama remiantis teminiu ar stilistiniu skerspjūviu, sukūrimo laikas nebesvarbus.


Sunku pasakyti, tai priklauso nuo pasiūlymų, nuo parodos idėjos. Kartais galima jungti, eksponuoti erdvėse tris skirtingas parodas. Norisi neužstrigti, neįpulti į monotoniją, rasti balansą ir pristatyti visą dailės, dizaino, medijų reiškinių spektrą. O teminiai ar stilistiniai dailės skerspjūviai man yra įdomiausi. Smagu, kad su tokio tipo tarptautinėmis parodomis startavo NDG. Bet ir iki tol LDM matėme ne vieną parodą (pvz., „Eksperimentas“). Atliekant dailės tematinius, stilistinius ar kitokius pjūvius pajudinama daug dar nematytos ir netyrinėtos medžiagos.


Sutinku. Man tik truputi kliūna tai, kad norint pristatyti labai daug, gaunamas fragmentiškas vaizdas. Kas iš to, kad yra po vieną ar du menininko kūrinius? Kartais norėtųsi gal mažesnio, bet labiau išplėtoto pjūvio. Pavyzdžiui, NDG rinkinio ekspozicijoje fizinės galimybės to neleidžia, bet dažniau keičiamose parodose gal tai labiau įmanoma padaryti?

 

Daug kas priklauso nuo pačios ekspozicijos sumanymo ir jos struktūros. Sutinku, kad didesnėmis dalimis rodant atitinkamus laikotarpius galima labiau išplėtoti to laikotarpio ir menininko kūrybos spektrą.


Kai atsivėrė tokios parodinės salės, ar planuojami parodiniai ryšiai su užsienio institucijomis, menininkais?

 

VDA muziejus vienintelis turi tokį dailės rinkinį Baltijos šalyse. Latvijos dailės akademijoje veikia nedidelis metodinis kabinetas, estai po nepriklausomybės paskelbimo išvis nustojo kaupti dėstytojų ir mokinių kūrinius. Baltijos šalyse kol kas tik mes turime tokias ekspozicines erdves, ir tuo galime būti patrauklūs. Manau, kad tikslinga vėl atgaivinti ryšius su Torūnės universitetu, jis turi muziejų, į kurį nukeliavo didžioji dalis Stepono Batoro dailės skyriaus dėstytojų ir studentų darbų. Akademija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su daugelio Europos šalių meno akademijomis. Tad atsiveria plati erdvė ryšiams, bendriems projektams. Bet tuo nereikia apsiriboti. Dideles viltis dedu į bendradarbiavimą su užsienio valstybių kultūros institutais Lietuvoje. Tarptautinės parodos labai padeda ugdyti parodinio gyvenimo jausmą, skatina įvairovę.


Idėjų tikrai daug. Lauksime naujų parodų, ačiū už pokalbį ir sėkmės.

 

Parengė Monika Krikštopaitytė

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.2 (878), 2010-01-15

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

ljBMgXEmbHSD, 2013-06-10 23:20

Gal nereikia taip jau dtmaariškai, viskas priklauso nuo to, kaip tai bus realizuota. Rūmų "autentiškumas" nuo to nenukentės, o užsienio turistai ir vietiniai istorijos mėgėjai bus patenkinti ir sotūs (bus kur "geriausio ką turime" po bokaliuką išlenkti). Pvz.: Vokietijoje, Hohencolernų pilyje (kas nežino, ši dinastija valdė Prūsiją)irgi veikia restoranas. Taigi, užlipai į pilį, pavargai - išalkai, tai gali paragauti tipiškų vokiškų viduramžių patiekalų ir taurelę Jegermeister apšilimui išlenkti. Žinoma, pas mus tai gali nutikti taip, kad ten gausi kokią picą ir coca-colos (o siaube...). Turime būti budrūs.

cyEktHWihP, 2012-01-09 07:12

Woot, I will cetranily put this to good use!

profesorius, 2010-01-16 15:59

mums pagyvenusiems profesionalams butu aktualu kad akademija isigytu dar ir savo kapines kur butu galima pasilaidoti su nuolaida.memorialiniu lentu aleja jau yra ja reiktu testi,,,

ir, 2010-01-16 10:26

pavirs,amziams begant,''titanikas'' muziejum,saugykla ar tupykla.............ir prie ko cia dirbtuves.....

hudoznik, 2010-01-15 14:12

tai del tos jaunos akademijos dvasios labai drisciau Monikai papriestarauti. neziurint i pavadinima ir negatyvias istorizmo potekstes jaunimo uzfiksuotas pavadinime, noretusi pasidziaugt kartu su ponu Liutkum, ir patiket jo sviesiom perspektyvom. labai gera Monikos izvalga del VDA supanasejimo su LDS! butent, pradedant nuo idejines "Titaniko" rekonstrukcijos buvo imanoma sukurti galimybe akademijai prisikelti ir ivykdyti desimtmeti zadamus strukturinius pasikeitimus. taciau, senato vadovybe neperzenge stagnatorisko mastymo pragmatikos ir nepasistenge laikytis pagarbiu demokratiniu nuostatu. nes butent, rekonstrukcija prasidejo nuo to, kad nebuvo paskelbtas konkursas architekturiniam projektui, nebuvo net minties organizuoti kurybines dirbtuves akademijoje, tam, kad atsinaujinimas ivyktu ne tik retoriskai. taciau provinciali tradicija jaunima "laikyti uzpeciaus" buvo islaikyta. akivaizdu, kad toks VDA vadovybes sprendimas daug ka pasako apie poziuri i pacia kuryba, nekalbant jau apie metu metus maskuojama, grotesku pavirtusia rektoriaus-prorektoriaus "liberalistine figura". todel nekeista, kad sis, sakykim, vienas svarbesniu kulturiniu ivykiu salyje yra taip mazai svieciamas ir tarp populiariojo piaro- matyt, zurnalistai dar neitaria, kad salia Gudaicio galima aptikti ir Bzesko originala... ka gi, palinkekime "Titanikui" sekmes naviguojant tarp bananiniu ledkalniu ir makaroniniu horizontu!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti