Tolesni M. Pitrėno operiniai angažementai susiję su LNOBT scena. Čia 2006-2007 m. sezoną jis dirbo antruoju dirigentu, statant Richardo Strausso „Salomėją“ ir Richardo Wagnerio „Valkiriją“ (vėliau šiuos spektaklius dirigavo), o sezono pabaigoje buvo pakviestas pastatyti Rachel Portman „Mažąjį princą“.

2008 m. lapkritį dirigentas dalyvavo statant Peterio Eötvöso operą „Meilė ir kiti demonai“ ISCM pasaulio muzikos dienose Vilniuje. Vėliau dirigavo šią operą LNOBT scenoje.

2009-ųjų išvakarėse M. Pitrėnas jau savarankiškai parengė Gaetano Donizetti „Meilės eliksyro“ premjerą, tapusia energinga uvertiūra tolesnei operinei karjerai, kurios pirmasis veiksmas neužtruko - pavasarį dirigentas sulaukė kvietimo eiti Latvijos nacionalinės operos vyriausiojo dirigento pareigas. Kaimyninėje scenoje jis debiutavo 2008 m. pavasarį, dirigavo Richardo Wagnerio „Skrajojantį olandą“, sulaukusį palankių atsiliepimų.

Tad šį sezoną M. Pitrėno kūrybos laukas įgijo geografines ribas ir didžiulį pagreitį (tiesiogine to žodžio prasme) greitkeliuose: Vilnius - Ryga - Kaunas. Pramaišiui su LTV „Triumfo arkos“ filmavimais, spektakliais ir koncertais Vilniuje ir Kaune, dirigentas repetavo pirmąją savo premjerą Rygos scenoje - Jules'o Massenet „Verterį“, kurio premjera įvyko lapkričio 6-ąją. Man teko matyti vėlesnį - gruodžio 17 d. spektaklį, o porą savaičių anksčiau Vilniaus kongresų rūmuose dar sykį išklausiau „bohemiečių“ „Verterį“, diriguojamą Gintaro Rinkevičiaus. Tad šiame rašinyje nevalingai juos norėsis lyginti.

Vilnietiškas „Verteris“ šįsyk dovanojo nuostabų duetą - Asmik Grigorian (Šarlotė) ir amerikiečių tenorą Andrew Richardsą (Verteris). Tai buvo tobulas (jei toks išvis egzistuoja) šių vokalinių partijų atlikimas ir jųdviejų balsų derinys. Gražaus tembro, plastiškas Richardso balsas ir skoningas vokalinės partijos niuansavimas buvo maloni staigmena, o Grigorian Šarlotė pranoko lūkesčius ir tapo tikru atradimu. Iki šiol turėjome galimybę matyti jos lyrinio soprano vaidmenis, kurie, nepaisant didžiulio dainininkės talento, stokojo išbaigtumo, būtent įtikinamos lyrikos prasme. Tačiau išvydęs jos efektingą ponią Lavet Stepheno Sondheimo miuzikle „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ galėjai aiktelti - artistės energetika, grubaus, gerklinio dainavimo maniera, puiki anglų kalbos tartis ir ugninga vaidyba pavergė publiką. Ir štai antra tvirta jos pergalė - Šarlotė, tradiciškai atliekama mecosopranų. Asmik Grigorian yra temperamentinga, ryškiaspalvė ir ekspresyvi artistė ir, jei būtų mano valia, mielai palinkėčiau jai tolti nuo jautrių lyrinių herojų, kitaip tariant, nuo savęs slopinimo, ir eiti dramatiškesnio vokalo, charakteringesnių personažų link, kur įvairiau išsiskleistų jos prigimtis.

Šis tekstas skirtas latvių „Verteriui“, tad Grigorian Šarlotei tiek komplimentų skirta neatsitiktinai, nes būtent ji šį vaidmenį parengė premjerai Latvijos nacionalinėje operoje. Ir nors jos Šarlotės kaimyninėje scenoje man neteko išvysti, vilnietiškus savo įspūdžius nesunkiai galiu implikuoti į latvių pastatymą ir patikėti puikiais tenykštės publikos ir kritikos vertinimais. Užtat Rygoje turėjau galimybę išgirsti debiutuojančią latvių solistę Olgą Jakovlevą. Jauna dainininkė, iki šiol dainavusi operos chore, pastebėta kaip perspektyvi solistė ir imta lavinti individualiai. Gražaus, sodraus tembro O. Jakovlevos balsas maloniai stebino lygumu skirtinguose registruose, kas pradedantiems dainininkams nėra dažnas laimėjimas. Tačiau didelė ir sudėtinga Šarlotės partija bei kylanti herojės emocinė temperatūra išvargino nepatyrusią solistę ir antroje spektaklio pusėje ji ėmė forsuoti vokalą, tad nublanko tembrinės spalvos. Čia dalį kaltės turėtų prisiimti ir režisierius, Latvijos nacionalinės operos direktorius Andrejus Žagaras, užkrovęs atsakomybę artistams patiems „ištempti“ ilgą Verterio mirties sceną, tad neišvengta nenatūralaus patoso ir trafaretiškumo bei žiūrovų nuobodulio. Tenka pripažinti Dalios Ibelhauptaitės meistriškumą - „bohemiečių“ spektaklyje (nors ir nesu didelė jo gerbėja, plg. „Bohemiečių „Verteris“, 7md, Nr. 47 (829), 2008 12 26) ši scena neprailgo nei premjeriniuose 2008-ųjų spektakliuose, nei jau minėtame su Asmik Grigorian.

Verterio vaidmenį Rygos scenoje sukūrė ispanų tenoras Xavieras Moreno. Šviesus, stiprus ir lakus jo vokalas primena tikruosius itališkus balsus - tenore spinto, nepaaiškinamą trapumo ir jėgos derinį. Jo Verteris labiau susitelkęs į savo emocijas, nei jausmus Šarlotei, bet įtariu, kad tai - viena iš režisieriaus idėjų.

Svilinančiu raudoniu liepsnojo Ingos Šlubovskos sukurta Sofi - ryškiai raudona suknelė (kostiumų dailininkė Kristîne Pasternaka) ir juslingumas nutolino heroję nuo įprasto jos gaivaus jaunatviškumo. Puikus vokalas! Imanto Erdmanio Alberas - tipiškas nūdienos valdininkas.

Nors ekonomiškai žvelgiant „Verteris“ yra gana pigus veikalas (buitiški scenovaizdžiai, nėra masinių scenų, choro, vos keli personažai) ir tikras išsigelbėjimas nepriteklių krečiamiems Baltijos kraštų teatrams, vis dėlto reikalauja statytojus būti ypač atidžius ir jautrius, idant nenuslystų perdėto jausmingumo ir dirbtinumo link. Netikra emocija ne tik nepaliečia publikos, bet ir kelia nuobodulį bei pasidygėjimą. Goethe's laikais savižudybė iš meilės buvo drąsus iššūkis to laiko moralei ir estetikai, o XX amžiaus priešaušryje, kai Massenet kūrė operą pagal „Jaunojo Verterio kančias“, su tokia patetika nuodėmingąjį Paryžių galėjai tik prajuokinti, užuot sujaudinęs.

Taigi statytojų užduotis - aktualizuoti senamadišką istoriją, priartinti ją prie mūsų laiko pasaulėjautos ir dar nesukiršinti su vagneriškai plėtojama ir prancūziškai koloristiška Massenet muzika.

D. Ibelhauptaitė pasirinko istorinį pasakojimo būdą su tradiciniais kostiumais ir scenovaizdžiais, bet savo Šarlotei ir Verteriui įkrovė XX a. emocinės patirties ir elgsenos, kuri lipa per kostiumų ir scenovaizdžių kraštus tarsi mielinė tešla iš per ankšto dubens. Žagaras perkėlė savo personažus į XX a. vidurį, taip sukurdamas neapibrėžtumą laike. Istorija rutuliojasi tarytum prieš pusšimtį metų (kostiumų stilistika), bet lyg ir dabar (rekvizitas). Juk esame jau gerokai nutolę nuo Jacqueline Kennedy laiko elegancijos ir dvigubos moralės su perversijomis už uždarų durų. Mes dažnai gyvename visai be durų, o savo slapčiausius išgyvenimus mobiliuoju telefonu patikime ne tik artimo bičiulio ausiai, bet ir visam troleibusui. Ir jei teisingai supratau Žagaro „žinutę“, jo Verterį pražudė egocentriškumas, tad meilė Šarlotei čia priblėsta. Juk retas iš mūsų nori gyventi paprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą, džiaugsmus patirti kasdienybėje, auginti vaikus, kurie neprivalės įgyvendinti sudužusių tėvų svajonių, - dauguma trokšta išskirtinumo, pripažinimo, populiarumo. Gyvenimo scena lūžta nuo artistų, tad kurgi tie žiūrovai? Todėl norint atkreipti į save dėmesį reikia vis stipresnių sukrėtimų. Tai tarytum papildoma Verterio savižudybės motyvacija, artimesnė mūsų laikui. Man atrodo, režisierius neužjaučia Verterio, jis tiesiog diagnozuoja jo „ligą“ kaip koks rentgenologas. Todėl operos finalas labiau primena moralą, nei tragediją. Toks požiūris įdomus, tik čia viena menka bėda - muzika.

Regis, muzika nesujaudino ir scenografės Ievos Kauliņos, pasirinkusios santūrų minimalistinį scenovaizdį su saikingu realistiniu rekvizitu. Visi daiktai įtraukti į veiksmą, apgalvoti jų spalvų ir formų deriniai. Tačiau šis scenovaizdis tinka ne tik „Verteriui“, bet ir bet kuriai kitai XIX ar XX a. operai ar šiaip dramos spektakliui, kurio veiksmas vyksta biurgeriškoje aplinkoje.

Operos partitūra - emocinga, dinaminis spektras - kuo plačiausias, muzika prisodrinta niuansų, užuominų, piršte peršančių spalvinius pastelinius sprendimus. Tačiau šviesų dailininko (Kevin Wyn-Jones) vaidmuo šiame pastatyme - kuo kukliausias, šviesa dažniausiai abejingai ryški, nejautri muzikos tėkmei, išskyrus kelis originalesnius kompiuterinės grafikos sprendimus. Niekaip neatsistebiu, kodėl nei Vilniuje, nei Rygoje šviesų dailininkai nepasidavė muzikos tėkmei. Emocingas interliudas, jungiantis I ir II veiksmus, skamba atribotai nuo prigesinto scenovaizdžio. Suprask, leista žiūrovui netrukdomam pasidžiaugti muzika.

O džiaugtis būta kuo. Be puikaus solistų ansamblio, tikras malonumas girdėti Latvijos nacionalinės operos orkestrą - išpuoselėtus styginius, preciziškus medinius pučiamuosius ir sodrų varį. Tai, be jokios abejonės, ir teatro akustikos ypatybės, dėl kurių styginiai įgyja šilko šlamesio, o variniai pučiamieji tarsi sušyla, ir net pamiršti, kad gali būti šaižūs. Tačiau tų akustinių stebuklų nebūtų be dirigento Modesto Pitrėno įtaigos. Ypač žavi jo turininga lyrika ir subalansuota dinaminė skalė - tuomet išsiskleidžia rafinuota Massenet ekspresija. Sykiu dirigentas randa deramą dinaminį balansą su kiekvienu solistu, todėl šiems netenka galynėtis su orkestru kulminacijose. Kartais M. Pitrėno batuta tarsi virpteli ir tuomet sustoja visagalis laikas - tampame nerealios akimirkos įkaitais, kol dirigentas valingais mostais grąžina muzikantus ir žiūrovus į taisyklingai tiksinčių laikrodžių pasaulį. Tokių ištirpusio laiko akimirkų esti M. Pitrėno diriguojamoje R. Strausso „Salomėjoje“ LNOBT, kai finale ne pamatai, o, regis, išgirsti Sigutės Stonytės (Salomėja) antakio virptelėjimą. Keista, bet būtent šios, kartais net neskambančios akimirkos ilgiausiai išlieka atminty po spektaklio.

M. Pitrėnas - jau antras lietuvis po G. Rinkevičiaus, ėmęsis Latvijos nacionalinės operos vyriausiojo dirigento pareigų. Jo operinis dosjė stiprėja solidžiais angažementais. 2010 m. gruodį jis pakviestas statyti W.A. Mozarto „Užburtąją fleitą“ Kelno operoje, vėliau laukia Berlyno „Komische Oper“ pasiūlymas. Tad - tempo allegro, maestro!

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.1 (877), 2010-01-08