Kelias dienas bandau prisiminti, kada nepriklausomoje Lietuvoje prasidėjo politikų antplūdis į žiniasklaidą ir pirmiausia į televiziją. Bet, matyt, jau reikėtų atskiros studijos, kurioje būtų išnagrinėtos tos invazijos pasekmės. Bijau, kad jos pernelyg akivaizdžios ir skaudžios.
Politikai nori valdyti televiziją, be jų sunku įsivaizduoti žinių laidas, nors iš tikrųjų jie patys retai būna vadinamaisiais „naujienų kūrėjais“, išskyrus, žinoma, tuos atvejus, kai pasivažinėja girti ar kai pavadina save nacionaline vertybe. Pastebėjau, kad politikai mūsų televizijose dažniausiai atlieka ekspertų arba astrologų vaidmenį: vertina dainas ir šokius, moralinę visuomenės būseną, pranašauja tautos ateitį. Kartais, kai neapsikentęs atsidarau Seimo tinklalapį ir pasižiūriu tokio eksperto biografiją, suprantu, kad galima suabejoti viskuo, ypač tokio piliečio išsilavinimu, nes dažniausiai politiko vidurinės mokyklos baigimo ir aukštojo išsilavinimo įsigijimo datas skiria keliolikos metų pertrauka. Ji reiškia ne tai, kad žmogus intensyviai ir ilgai mokėsi, ne, jis tiesiog studijavo neakivaizdžiai, kaip anksčiau sakydavo, „neatsitraukdamas nuo gamybos“. Neneigiu savamokslių, pats esu toks, bet ir politiku nesirengiu būti. Tik nemanau, kad politikai turi būti televizijos ir meno ekspertais. Žinoma, jei jie nėra moraliniai autoritetai. Bet pastaroji institucija, bijau, Lietuvoje nebeegzistuoja. Užtat politikų - televizijos žvaigždžių nuolat daugėja. Šią savaitę net prezidentė priešais kameras trumpam tapo šiuolaikinės dailės eksperte.
Neseniai viename interviu kino režisierė Agnieszka Holland teigė, kad politikai priverčia televiziją tapti prostitute, nes leidžia televizijai ir valdyti sielas, ir „daryti pinigus“. Tačiau režisierė optimistė: „Tikiu, jog politikai subrendo minčiai, kad tolesnis viešosios erdvės išnaudojimas atves prie gilios politikų klasės kompromitacijos. Tikiu jų savisaugos instinktu. Komercinė žiniasklaida neatkurs viešos diskusijos, komercinė žiniasklaida tik skandalizuoja politiką. Kai nėra alternatyvių padorių viešųjų medijų, viskas ima ristis žemyn.“ Ateinančią savaitę minėsime sausio 13-ąją. Būtų gerai, kad paminėjimas netaptų dar viena susikompromitavusių politikų tribūna.
Radau gerą būdą išvengti „politikuojančios“ žiniasklaidos. Tai - savotiškos tikrovės nišos. Viena, jų, žinoma, yra internetas. Tačiau geriausia niša vis dėlto - kinas. Šią savaitę siūlau pasižiūrėti filmų apie meilę, juolab kad jų terapiniu poveikiu, man regis, niekas neabejoja, o po gausių švenčių neišvengiamai apima depresija.
Vienu tokių terapinių filmų gali tapti Griffino Dunne'o „Praktinė magija“ (LNK, 11 d. 22.40). 1998 m. sukurtas filmas pasakoja apie dvi seseris - Salę (Sandra Bullock) ir Džilian (Nicole Kidman), kurios visada žinojo, jog skiriasi nuo savo bendraamžių. Po tėvų mirties jas auklėjo tetos (Diana West ir Stockard Channing). Žinau, ne viena šiuolaikinė mama tokį auklėjimą pasmerktų, nes mergaitės pusryčiams valgė šokoladą ir iki išnaktų skaitė magiškas knygas bei mokėsi iš kartos į kartą perduodamos baltosios magijos. Deja, tetos žinojo ir giminės prakeiksmą - pamilti vyrai būtinai miršta. Suaugusios seserys ima trokšti „normalaus“ gyvenimo. Tačiau ar jis egzistuoja?
Tuo, ko gero, netiki ir garsiosios „Žiedų valdovo“ trilogijos kūrėjas Peteris Jacksonas. Savo filmuose jis nuolat grįžta į fantazijų ir vaikystės filmų pasaulį. Ten visada saugiau. Klasikiniai filmai sukuria dar didesnę saugumo iliuziją. Pirmąkart Jacksonas pamatė „King Kongą“ per televizorių būdamas aštuonerių. Po šio filmo jis nusprendė tapti kino režisieriumi. Dar po ketverių metų ėmė rengtis filmo gamybai - iš motinos gautą seną kailį, padedamas vielų konstrukcijos, pavertė gorila. Deja, tas filmas taip ir liko nenufilmuotas. Prie scenarijaus Jacksonas grįžo 1996 m., bet studija „Universal“ neribotam laikui atidėjo jauno režisieriaus projektą. Prireikė „Žiedų valdovo“ sėkmės, kad režisierius galėtų įgyvendinti savo svajonę. Todėl tikiu jo žodžiais, kad „King Kongas“ - „tai pasakojimas apie išlikimą. Pasakojimas apie ryšius, meilę ir užuojautą pabaisai.“
Jacksono „King Kongas“ (LNK, 10 d. 19.30) pasirodė 2005-aisiais, praėjus septyniasdešimt dvejiems metams po pirmojo kino pasakojimo apie gigantišką beždžionę ir trapią blondinę, kurį sukūrė Merianas C. Cooperis ir Ernestas B. Schoedsackas. Per tuos metus pasikeitė ne tik požiūris į beždžiones, bet ir į blondines, ir net „Empire State Building“ jau nebėra aukščiausias pasaulio pastatas. Naujasis „King Kongas“ irgi pasakoja apie tragišką meilę, nors jame atsirado ir daug didesnė dozė veiksmo, humanizmo bei specialiųjų efektų.
Filmas prasideda 1933 m., kai JAV vis dar siautėja didžioji ekonominė depresija ir aktorė En (Naomi Watts) lieka be darbo. Kartą mergina bando pavogti obuolį ir ją išgelbėja kino režisierius Karlas (Jack Black). Režisierius tiki, kad kažkur vandenyne jo laukia šviesi ateitis - jis nori užfiksuoti kino juostoje legendinę salą. Karlas pasiūlo En užimti projekte atsisakiusios dalyvauti aktorės vietą. En sutinka sužinojusi, kad scenarijų parašė garsus dramaturgas Džekas (Adrien Brody). Taip iš miesto džiunglių En patenka į tikras, kur gyvena siaubą keliančios laukinės gentys ir pabaisos. Viena jų - gigantiška beždžionė - pamils En...
Nežinau, ar mano šviesios atminties senelė žiūrėjo pirmąjį „King Kongą“. Ryškiausiai jos atmintin įsirėžė kita garsi 4-ojo dešimtmečio istorija, apie kurią tuomet rašė ir lietuvių spauda. Tai Wallis Simpson ir kunigaikščio Edwardo, tapusio Anglijos karaliumi Edwardu VIII, meilės istorija. Norėdamas išsaugoti mylimą, bet nekilmingą ir dukart išsiskyrusią moterį, karalius - vienintelis iš britų monarchų savanoriškai - atsisakė sosto. Mano senelei Wallis Simpson įkūnijo moterų emancipaciją ir kitus jai nepriimtinus dalykus. Tačiau iš to, kaip dažnai ji minėdavo ponią Simpson, galiu spėti, kad senelė savaip ją gerbė ir didžiavosi, o jos drabužius laikė elegantiškumo viršūne. Tačiau kartais labai supykusi sakydavo, kad už blogą elgesį gausiu į žmonas kokią nors ponią Simpson. Baisesnės ateities ji negalėjo įsivaizduoti.
Britų režisieriaus Dave'o Moore'o televizijos filmas „Volisė ir Edvardas“ (LTV, 10 d. 21.15) papasakos amžininkus sukrėtusią meilės istoriją paprastai ir sentimentaliai. Amerikietė Volisė (Joely Richardson) susipažino su Velso kunigaikščiu (Campbell Moore) 1931 metais. Nuo tada jie pradėjo susitikinėti. Vesti šios moters jis negalėjo - tai dabar karalienėmis gali tapti net vienišos motinos ir padavėjos. Tačiau 1937 m. jie tapo vyru ir žmona. Pasitraukęs iš sosto, Edvardas su Volise paliko Angliją, gyveno ilgai ir greičiausiai laimingai. Beje, filmo titruose aptikau ir dvi lietuviškas pavardes - Remigijaus Bilinsko ir Gabrielės Bieliauskaitės, šioji suvaidino būsimą karalienę Elizabet.
Vienas 7-ojo dešimtmečio amerikiečių kino atnaujintojų Mike'as Nicholsas dažniausiai kuria ironiškus filmus apie meilę. Daug karčios ironijos yra ir 2004 m. sukurtame filme „Arčiau“ (LNK, 9 d. 21.30), tik čia vis dėlto dominuoja kita - meilės praradimo - tema ir elegiška nuotaika. Režisierius yra sakęs: „Filme nuolat grįžta klausimas, kodėl esame įpratę prisiminti tik meilės pradžią ir pabaigą, o iš prisiminimų dažnai išmetame tai, kas atsitiko viduryje. Taip pat noriu suprasti, kaip atsimename kai kuriuos įvykius ir kaip suvokiame tai, kas atsitinka mūsų gyvenime.“
Filmas sukurtas pagal populiarią Patricko Marberio pjesę, atskleidusią šiuolaikinių vyro ir moters santykių esmę: pradžioje daug lūkesčių ir erotinės įtampos, bet po truputį žmonės tampa vis labiau priklausomi nuo įsimylėjimo būsenos. Jie pavirsta savotiškais įsimylėjimo narkomanais. Filmo herojai - keturi Londono gyventojai. Fotografė Ana (Julia Roberts) palaiko santykius su jaunu rašytoju Denu (Jude Law), bet gyvena su savimi pasitikinčiu gražuoliu dermatologu Lariu (Clive Owen). Denas - savotiškas filmo įvykių katalizatorius. Susitikimas su Alisa (Natalie Portman) priverčia jį staiga tapti savimi. Nevykėlis rašytojas įgyja naujų jėgų. Bet meilė negali būti amžina, nors Alisa nepaprastai paslaptinga ir jausminga. Vėliau Denas ją aprašys savo romane.
Keturi filmo herojai įsimyli ir praranda meilę, skaudina kitus ir save, įsipainioja į pražūtingą išdavysčių, melo ir geismų ratą. Tačiau kartu tai ir žiaurios jausmų ugdymo pamokos, kurios pasimeta nuolat skubant ir kurioms tinka Alisos apibūdinimas „viskas - tik kažko kito versija“. Režisierius kartu su personažais rekonstruoja jų praeitį, bet nauja visuma neprimena to, kas buvo iš tikrųjų. Išmintingasis Nicholsas nori, kad kartu su personažais pabandytume atrasti paprastą tiesą: suprasti, kas atsitiko iš tikrųjų, ką įskaudinai ar išdavei, yra daug sunkiau, nei įsimylėti iš naujo.
Jūsų –
Jonas Ūbis
* * *
„7 meno dienos“ Nr.1 (877), 2010-01-08
|