Jamesas Cameronas į savo naują filmą „Įsikūnijimas“ („Avatar“, JAV, 2009) prismaigstė daug tokių užuominų į kino ir savo paties kūrybos istoriją. Apie ateivį, kuris bręsta tavo viduje, apie kosmoso odisėjas, kitų planetų civilizacijas ir net Laukinių Vakarų užkariavimą. Tai užuominos saviems ir dar tiems, kuriems skirti reklaminiai šūkiai apie naujas kino galimybes ir iššūkius. Režisierius neslepia norįs įrodyti, kad kinas iš tikrųjų yra tik tai, ką galima pamatyti kino teatre, o ne patogiai išsidrėbus priešais televizorių. Bet vidinė akis nuo pat pradžių atsiremia į girdėtas mintis. Matyt, jos skirtos plačiosioms žiūrovų masėms, nes Cameronas iš tų režisierių, kurie orientuojasi ir į vienus, ir į kitus. Sąmoningesniems skirtos naujojo kino idėjos ir filosofiniai apmąstymai apie Žemės ateitį, patiklesniems - margos mokslinės fantastikos ir animacijos grožybės bei pasakiškas siužetas.

„Įsikūnijimas“ prasideda konstatavimu, kad Žemė dūsta ir žūsta, o žmonės užkariauja kitas planetas. Vienoje tokioje Pandoros planetoje jie aptiko labai brangų mineralą. Tačiau planetoje gyvenantiems naviams - maždaug trijų metrų mėlynoms uodeguotoms būtybėms su kačių ausimis - nerūpi jokia žemiška civilizacija, mokyklos ir medicina. Jie saugo savo šventas vietas ir nenori įsileisti ateivių. Ypatinga harmonija sieja visus laukinės gamtos grožybėse gyvenančius gyvus sutvėrimus. Ateiviai iš Žemės nori sugriauti tą gamtos ir gyvų būtybių pusiausvyrą. Tik keli mokslininkai, tarp jų Sigourney Weaver suvaidinta Greis Ogustina, įsikūrė ateivių iš Žemės stovykloje ir bando suprasti navius, išmokti jų kalbos, įsijausti į jų būseną. Tam skirti ir avatarai - žemiečių įsikūnijimai. Išoriškai jie niekuo nesiskiria nuo navių, bet išsaugo savo pirmtakų - žmonių mintis ir atmintį, yra jų valdomi. Avatarai (nežinau, kam prireikė lietuviškų „įsikūnijimų“, nes Cameronui šis sanskrito žodis, kurį vartoja ir budistai, ir internautai, padeda formuluoti filmo idėją) - tai, žinoma, klonai. Antrininko motyvas „Įsikūnijime“ skamba nuo pat pradžių, kai paralyžiuotas kareivis Džekas Salis (Sam Worthington) turi užimti savo dvynio brolio mokslininko vietą. Plėšikų auka tapęs brolis turėjo skristi į Pandorą ir kartu su savo avataru tyrinėti planetą. Kad projektas nežlugtų, tokį pat genomą turintis Džekas vyksta vietoj jo. Netrukus Džeką sužavės lengvas kaip pūkas antrininkas. Džekas nevaikšto, o šis sugeba net skraidyti. Taip Cameronas prisiliečia prie dar vieno amžino mito apie žmogaus troškimus ir galimybes. Bet patiklusis Džekas sutinka šnipinėti bazės apsaugos vadovui, žiauriam karininkui (Stephen Lang), kuris planuoja sugriauti navių stovyklą, nes po ja - didžiuliai to brangaus mineralo klodai. Karininkas tarnauja globaliai korporacijai, kuriai Pandoroje atstovauja cinikas golfo mėgėjas (Giovanni Ribisi).

Taip pačioje beveik tris valandas trunkančioje filmo pradžioje režisierius punktyru pažymi siužeto kryptį. Paskui, beveik iki pat gigantiškos mūšio ir navių išvarymo iš šventųjų vietų scenos, primenančios Trojos žlugimą ar paskutinę Pompėjos dieną, Cameronas rodys įvairias gerai pagal siužetą numanomas scenas - Džeko avataro susitikimą su navių princese Neitire, jo navių išminties ir miklumo mokslus, meilę Neitirei ir pasipriešinimą užkariautojams. Visomis vaivorykštės spalvomis trykštančios scenos atrodo pernelyg ilgos ir ištęstos, bet, matyt, tai ir Camerono stiliaus bruožas, juk „Titanikas“ taip pat, švelniai tariant, užsitęsė.

Jei „Įsikūnijimą“ žiūri tiesiog kaip filmą, kuris pasakoja tam tikrą istoriją, jis atrodo ganėtinai banalus ir tuščias. Jei į visa tai pasižiūri Camerono žvilgsniu, supranti, kad filmo siužetas turi iliustruoti (atskleisti, priversti susižavėti, apsvaigti ir t.t.) naujomis kino technologijomis, jų neribotomis galimybėmis ir kitokiais skaitmeninės animacijos stebuklais. Tada supranti, kad Cameronui filmas pirmiausia yra reginys, ir kuo jis gražesnis ir įspūdingesnis, tuo geriau. Todėl tropiniuose miškuose Džekas kaunasi su įvairiomis pabaisomis, skraido kažkokiais pterodaktiliais (vieno jų prisijaukinimo scena tarsi parodijuoja mėgstamą kaubojų užsiėmimą - pažaboti laukinius žirgus), stebi masinius navių ritualus, grožisi laukine gamta, milžinišku gyvybės medžiu ir Neitire. Galima pajusti planetos atmosferą, pasigrožėti švytinčiais medžiais, gigantiškais kriokliais, įvairiais gyvūnais. Specialieji efektai išties daro įspūdį, ypač jei dar žiūri filmą su 3D akiniais. Motion capture principas, kai visas aktoriaus kūnas aplipinamas davikliais ir tai leidžia sukurti realaus judesio iliuziją animaciniame kine, išnaudotas šimtu procentų. Peterio Jacksono kino stebuklų krautuvėlės galimybės taip pat. Bet juk techninės kino galimybės dar ne viskas. „Įsikūnijime“ tas perdėtas žavėjimasis įvairiais skaitmeninių technologijų triukais, deja, susijęs ir su abejotinu kūrėjų skoniu, labai dažnai peržengiančiu kičo ribą - ir vaizdo, ir siužeto, ir muzikos.

Labiausiai kičinė yra navių linija. Cameronas pasinaudojo new age ir kitokiais pas mus irgi populiariais ezoteriniais bei naujųjų pagonių blizgučiais: naviai garbina šventą medį, jie tiki reinkarnacija, protėvių atmintimi, yra sujungti nematomomis gijomis su visa Pandoros ekosistema, mato sielas ir kitokius ženklus. Išoriškai jie šiek tiek primena Afrikos gentį tuaregus ir Amerikos indėnus, yra neįtikėtinai išmintingi, sumanūs, drąsūs, gyvena sutardami su gamta ir siekia ją išsaugoti. Sumedžioję žvėrį, jie jo atsiprašo už atimtą gyvybę. Cameronas tarsi apverčia aukštyn kojomis dar šaltojo karo metais kine atsiradusią ateivių iš kosmoso ar dar senesnę indėnų rodymo tradiciją.

Cameronas be jokių išlygų idealizuoja navius (lingvistai filmui net sukūrė specialią navių kalbą). Režisierius smerkia žmones - didžioji filmo personažų dalis yra baltaodžiai, buki, ciniški, savanaudžiai, žinoma, išskyrus kelis kilnius mokslininkus bei pagrindinį filmo herojų ir lotynų amerikietės bruožų lakūnę. Kai Džekas pasirenka navius, blogasis karininkas jam mesteli: „Tu išdavei savo rasę.“ Todėl „Įsikūnijimas“ yra tarsi didelė propagandinio kino dozė. Cameronas išnaudoja tokio kino kūrėjų mėgstamas masines scenas, pasaulio padalijimą į savus ir priešus, į juoda ir balta, jų retoriką ir įtaigius vaizdus. Spėju, kad „Įsikūnijimas“ gali tapti viena geriausių antiglobalistų (alterglobalistų, žaliųjų ir pan.) judėjimų indoktrinavimo priemone. Mintį apie tai, kad Žemę išgelbėti galima tik grįžtant prie gamtos, tik ją saugant, tik atsisakant godumo, Cameronas diegia visą filmą. Todėl „Įsikūnijimas“ smerkia ne tik bet kokį kolonizavimą, bet ir pateikia naujojo „žaliojo tikėjimo“ katekizmą. Be abejo, tai kilnu, bet kad ir kaip tai būtų kilnu, kiekviena propaganda vis dėlto yra įtartina.

Gal filmas man pasirodė toks atvirai propagandinis dar ir todėl, kad „Įsikūnijimą“ žiūrėjau tą dieną, kai Kopenhagoje baigėsi pasaulinis forumas, skirtas klimato atšilimui. Porą savaičių ten buvo kalbama apie tai, kad reikia saugoti Žemę. Ataskaitas iš forumo galėjai išgirsti per visas įmanomas žinias. Visaip buvo kuriamas įspūdis, kad Kopenhagoje vyksta kažkas nepaprastai svarbaus, nors girdėti JT ir kitokių tautų atstovų kalbų fragmentai dvelkė pačia paprasčiausia demagogija. Kaip žinome, forumo rezultatai, švelniai tariant, jokie. Užtat labai akivaizdu, kad pagaliau visi žino, kas yra didžiausias žmonijos priešas. Su kuo reikia kovoti. Ir nors visur - ir Europoje, ir Amerikoje dabar pasiutiškai šalta ir siaučia pūgos, svarbiausia, kad priešas yra.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.47 (876), 2009-12-25