Be kitų dalykų, tai susiję su simbolinių miesto dimensijų apmąstymais, nes samprotaujant apie naujus XXI a. iššūkius dažnai pasitelkiami ne faktai, o efemeriški įvaizdžiai ir „gerosios naujienos“. Vertinti 2009 m. kultūros įvykius per VEKS prizmę nelengva, mat spalvingų šūkių pažėrusi programa neturi aiškios institucinės sąrangos (čia nekalbu apie kokius nors viešosios įstaigos įstatus). Pasigilinus į svarbiausių objektų finansavimo šaltinius, tuoj pat ims ryškėti ne tik VEKS, bet ir Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio ar „atskiros biudžeto eilutės“ kontūrai. Programos parama, arba partnerystė, o tiksliau - žaliasis kultūros sostinės ženklelis - kyšo kone iš kiekvieno festivalio ir miesto bendruomenės renginio. Vis dėlto nesinori šiemetinio kultūros gyvenimo vertinti visus „burbulinės“ simbolikos paženklintus įvykius priskiriant tik VEKS nuopelnams.

Kitaip tariant, galime kalbėti apie daugybę pozityvių kultūros gyvenimo reiškinių, bet nesuveskim jų į VEKS. Gilinantis ne vien į tokius dalykus kaip meniškumas (tai būtų tradicinis požiūris), bet į didžiosios programos tikslus, konkursinių temų labirintus, idėjų bankus ir pan., virtualus Europos kultūros sostinės kaleidoskopas praranda ribas, įvykiai ir neįvykusių renginių aprašymai pradeda veikti kaip metonimijos, vienas kito papildymai, virtualiai ir nesuskaičiuojamomis kryptimis besitęsiančios retorinės nuorodos. Netrukus supranti, kad kultūros sostinės įvykių neįmanoma net ir prisiminti; kad tuo įsitikintum, užtenka pažvelgti į chaotišką renginių kalendorių internete.

Sunku patikrinti europinio identiteto formavimo rezultatus ar bendruomeniškumo sklaidą (vienas pagrindinių programos uždavinių). Šia prasme pavykę, bent mano požiūriu, renginiai - minias smalsuolių subūrę projektai „Menas netikėtose erdvėse“, „Tebūnie naktis“ ar gatvės muzikos dienos - kol kas nerodo tęstinumo ženklų. Nenukirtus organizacinės ir finansinės VEKS bambagyslės, negalima kalbėti apie naujai suformuotas (ar neva tęstines) tradicijas. Gan patikimi sėkmės rodikliai būtų savanorių indėlis ir privataus kapitalo pritraukimas; vis dėlto tai - išsamesnių kompleksinių tyrimų reikalaujantys dalykai.

Trys pasikeitę VEKS vadovai, taip pat ir Vilniaus merai, nemažai kalbėjo apie reikšmingą kultūrinės infrastruktūros atnaujinimo progą, bet nelygiavertis statybininkų ir menininkų dialogas realybėje siūlo ne tiek jau daug kultūrinės regeneracijos pavyzdžių. Ko gero, užtikrintai galima tarti, kad VEKS paskatino Nacionalinės dailės galerijos gimimą. Nors šis, vienas dažniausiai minėtų infrastruktūrinių objektų, sietas su Tūkstantmečio programa, amžintųjų statybų prisitaikymas prie „minkštojo“ kultūros turinio (pastarasis finansuotas per VEKS) įvyko neįtikėtinai sklandžiai. Todėl nebeverta net minėti šį projektą ilgus metus lydėjusių lobizmo trūkumo ar smulkių nesusipratimų istorijos. Kaip teigta spaudoje, parodai „Spalvų ir garsų dialogai. M.K. Čiurlionio ir amžininkų kūryba“ išleista 1,5 mln. litų, ekspozicijai „Šaltojo karo metų modernizmas“ - per 2 mln. litų, ir ne taip jau svarbu, kuri biudžeto eilutė galbūt „dengė“ pastato stogą, o kuri - ekspozicijos įrangą. Dvi aukščiausio lygio, gausybę žiūrovų čia sutraukusios etapinės parodos - pakankamai įtikinamas VEKS laimėjimų įrodymas.

Kitais atvejais neaiškumų lieka vien todėl, kad miesto šventės ir spontaniški kultūros procesai nėra tapatūs nekilnojamojo turto ar ekonominio šalies augimo tendencijoms. Dėl to dviprasmiškai atrodo pagrindinio reprezentacinio 2009-ųjų kultūrinės infrastruktūros objekto - pastatytų/nepastatytų Valdovų rūmų - „prisistatymas“ šalies visuomenei. Su VEKS sietas Vilniaus dailės akademijos „Titanikas“ (čia jau eksponuojama itin patraukli VDA muziejaus ekspozicija) ir „Menų spaustuvė“. Tačiau „Menų spaustuvės“ pastato rekonstrukcijos sąsajos su VEKS abejotinos. Žinoma, galime kalbėti apie įvairias europines, koprodukcines ir kt. programas, bet kultūrinės sklaidos turinys čia gerokai praauga VEKS kompetencijos ribas.

Meno bendruomenėje atmintin ilgam įsirėžė VEKS Viešųjų erdvių humanizavimo programa, o tiksliau - kelios įgyvendintos skulptūros. Tai - Neries pakrantėje iškilę Mindaugo Navako „Dviaukštis“, Roberto Antinio „Puskalnis“ ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Šios programos objektų yra ir daugiau, pavyzdžiui, Magdalenos Abakanowicz „Burtininkas“ (ši skulptūra atsirado ne trijų minėtų objektų draugijoje, o Europos skulptūrų parke), bet poveikio viešumoje aspektu neabejotinu metų lyderiu jau tapo Urbanavičiaus „vamzdis“, beje, visiškai neplanuotai. Net ir tie, kurie neatsimena oficialaus šio darbo pavadinimo ir neturi jokio noro domėtis menu, įsiminė žiniasklaidoje virusias aistras. Vietos įprasminimo požiūriu vertingesnės ne skandalo žiežirbos, o kamerinio pobūdžio visuomenei iki šiol neprieinamas erdves suaktualinusios iniciatyvos. Pavyzdžiui, tokios kaip buvusio vizičių vienuolyno Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, esančioje kalėjimo teritorijoje, vykęs austrų menininkės Anjos Westerfölke projektas ir specialios ekskursijos („Susitikimų vieta“).

Savaip intriguoja kai kurių hipotetinių VEKS infrastruktūros objektų, kurie buvo linksniuojami dar gerokai iki 2009-ųjų, likimas. Šiandien turime ne vieną pusėtiną arba tiesiog akivaizdžiai nepavykusį proginio vajaus pavyzdį. Pavyzdžiui, Tymo kvartalas iki šiol netapo gyvosios istorijos renginių gausa turistus viliojančiu kultūros kvartalu, nors čia inicijuotas ekologinis turgus tikrai nėra prasčiausias sprendimas senojo miesto skvere. Kur kas liūdniau už primityvias Tymo „būdeles“ visais požiūriais atrodo Nacionalinis stadionas, dar prieš keletą metų vadintas sporto, šokių ir dainų stadionu - jame ne sykį iš tolo įsivaizduoti būsimojo Tūkstantmečio minėjimo ir VEKS programos renginiai.

Šiemet taip ir nepradėta 2009-aisiais planuota Lukiškių aikštės rekonstrukcija. Beje, asmeniškai tikrai nesigailiu, kad čia neiškilo dar vienas paminklas. Ir džiaugiuosi, kad ilgą laiką populiarintas vizionieriškasis daugiafunkcinis kultūros centras - neva privalomas elementas VEKS projekto paraiškoje Europos tarybai - taip ir liko vizijų lygmenyje. Neišsipildę architektūriniai sumanymai minimi ir kituose miestuose, pavyzdžiui, Liverpulyje (2008 m. Europos kultūros sostinė), taigi šiuo požiūriu Vilnius tikrai nėra unikalus. Tačiau apmaudu, kad Lietuvos sostinės vadovai nepasistengė išspręsti net ir nykstančio unikalaus architektūros paveldo problemų; pirmiausia čia akcentuočiau su VEKS ne kartą sietus neaiškaus likimo Koncertų ir sporto rūmus.

Didžiųjų šventinių įvykių palikimą visame pasaulyje neretai „puošia“ didelės skolos, o apžvalgininkai mini ne vien „stulbinančios sėkmės“ istorijas, bet ir apleistus pastatus, nuskurdintas vietines meno bendruomenes. Žinoma, didieji įvykiai bent jau trumpam suteikia miestams tarptautinio matomumo, todėl gana gajus ir įsitikinimas, kad net ir trumpalaikis prestižas turėtų atsverti kitas problemas. Kartu su Naujametinės šventės fejerverkais prieš metus Vilniui taip pat atsirado proga sužibėti pasaulio žemėlapyje. Populistinės fejerverkinės kultūros spindesys sužavėjo nemažą dalį miesto bendruomenės, bet vietos kultūrininkai skeptiškai įvertino išlaidas tokiems dalykams.

Nors įvairios kritikos šiandien susilaukia kone visos Europos kultūros sostinės, būtent Vilniaus įvaizdis viešojoje erdvėje atrodo nepavydėtinai. Išpūstos ambicijos, kai kone svarbiausiu tikslu prieš keletą metų tapo ne sukurti iki šiol nesukurtą elementarią kultūros infrastruktūrą, bet atrodyti pirmiems, kaip ir vien popieriuje likę užmojai, ilgainiui lėmė augantį kartėlį. Kaip taikliai pasakė Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius: „Ketinta skristi su boingu, tai atitinkamai buvo ir įranga, ir visi kiti dalykai. Kai paaiškėjo, kad galimybių tam nėra, tenka perdarinėti.“ Vis dėlto šiandien stebina tai, kad viena ranka pažėrus įspūdingų palyginimų, kita ranka mieste ir toliau stumiamos niekuo nepamatuotas ambicijas (geriausiu atveju) išduodančios dešiniojo Neries kranto regeneracijos vizijos. Maža to - nenorima prisipažinti, kad „boingo“ nė nebuvo, o deramu laiku nesirūpinta net paprasto orlaivio įranga. Nacionalinio oro vežėjo bankrotas tokiame kontekste atrodo daugiau nei simboliškai.

Iš vilnietiškų realijų (o ne retorikos) greičiausiai pasimokys ir oficialieji vertintojai Europos taryboje, ir būsimosios sostinės. Šiandien pernelyg banalu būtų dėl nepagrįstų iliuzijų neišsipildymo kaltinti vien „atsitiktines“ išorines aplinkybes - 2008 m. Seimo rinkimus, 2009 m. LR Prezidento rinkimus, pasaulinę finansų krizę, skandalų ištroškusią žiniasklaidą, posovietinės visuomenės mentalitetą ir t.t. Nereikia pamiršti, kad neigiamą VEKS įvaizdį išpuoselėjo ne tik „kraugeriški“ žurnalistai ar ekspertai.eu, bet ir dauguma apie šį projektą pasisakiusių intelektualų. Iš pažiūros daugelio protingų žmonių kritika rodo ne vien pesimistų niurzgėjimą, bet ir tai, kad grandioziniam projektui trūko sąsajų su vietos kultūros bendruomene.

Nebus keista, jei kitais metais VEKS mokės skolas - panašiai priversta elgtis ne viena buvusi Europos kultūros sostinė (pvz., Salonikai, 1997 m.). Net ir Glazgas (1990 m.) - bene plačiausiai ištyrinėtas sėkmingas Europos kultūros miesto atvejis - vis dar „pažeria“ naujų duomenų. Teigiama, kad šiame mieste neabejotinai buvo paskatintas vidurinės klasės vartojimas, bet ne kartą deklaruotas visapusiškas ekonominis atsigavimas vis dar sunkiai įrodomas. Mat nuosmukis miesto pakraščiuose ir mirtingumas (ypač tarp „eilinių gyventojų“) ne tik nesumažėjo, bet kai kuriais atvejais išaugo. Kitose studijose abejojama laikinų, vien nuo turizmo tendencijų priklausančių darbo vietų patikimumu.

Galbūt kultūros uždaviniai apskritai šiek tiek skiriasi nuo pridėtinės vertės ir naujų darbo vietų kūrimo? Deja, šiandien kultūros ir meno funkcijas neretai nustatinėja politikai, siekiantys efektingų sprendimų bei greitos naudos ir dėl jos maksimizuojantys galimą pelną, izoliuojantys kultūros planavimo procesus nuo visuomenės dėmesio ir ignoruojantys demokratinės politikos įrankius. Šiuo požiūriu Vilnius netgi galėtų tapti paknopstom suorganizuotos Europos kultūros sostinės rekordininku. Juk ar ne paradoksalu, kad Lietuvos sostinė bent keletą metų ruošėsi šventei, o jos organizatoriai nuolatos kalbėjo apie pasiruošimui skirto laiko trūkumą? Galutinė programa kažkodėl nebuvo patvirtinta iki pat š. m. vasario pabaigos. Negana to, VEKS finansavimo galimybės dažniausiai liko neaiškios net ir programų vykdytojams, šie nebuvo iki galo tikri, ar įstaiga įvykdys savo finansinius įsipareigojimus.

Manau, kad VEKS projektas labiau pasiteisino ne ten, kur mėginta skiepyti naujus „europietiškos kultūros“ užmojus, bet ten, kur programa natūraliai prisijungė prie jau egzistuojančių intelektualinių išteklių ir veikė kaip savotiška kultūrinio gyvenimo „nematoma ranka“. Pavyzdys - šiuolaikinio meno renginiai, jau seniai turėję stiprų organizacinį potencialą. Suprantu, kad „nematomos rankos“ metafora šiek tiek prieštarauja didiesiems VEKS tikslams, bet ilgalaikiu poveikiu (tai - taip pat viena programos užduočių) nebūtinai pasižymi iš anksto lengvai suplanuojami dalykai. O laiku ir vietoje suteikti impulsai net ir mažoms bendruomenėms (kino mieste programos ir pan.) gali būti ne mažiau vertingi, nei žiniasklaidos dėmesio sulaukiantys tarptautiniai festivaliai, forumai ir suvažiavimai.

Taigi galime konstatuoti realios programos sklaidos ir retorikos skirtumus. Kita vertus, struktūros gremėzdiškumas ar „vizionieriška“ (t.y. taip ir nepasitvirtinusi) statistika dar nereiškia, kad neturime gyvybingo ir spontaniško meninio gyvenimo. Gal ne kiekvienam į akis krentančio įvairiapusio VEKS poveikio vertinimas bet kokiu atveju pareikalaus daugiau pastangų, nei įsimintiniausio metų įvykio rinkimas iš asmeninių prisiminimų skrynelės.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.47 (876), 2009-12-25