Paprastai apie jokią kitą mieste esančią skulptūrą neturintys viešai išreikštos nuomonės vilniečiai „Krantinės arkos“ manėsi aistringai nemėgstantys. Nors esu girdėjusi ir keletą „atsivertimo“ istorijų, kai skulptūrą iš inercijos paniekinamai vamzdžiu vadinęs žmogus, pasivaikščiojęs jos paunksnėje, pakeitė nuomonę tardamas, kad ji čia tinka, net labai, o jos santykis su erdve kuria muzikalius sąskambius. Man ši skulptūra yra pati geriausia Vilniuje, net įtaigesnė už simpatingą Roberto Antinio „Puskalnį“ ir legendinį, bet veikiamos erdvės mastu kiek nusileidžiantį Mindaugo Navako „Kablį“. Kalbu tik apie Vilnių, kur mielai siūlyčiau „utilizuoti“ pirmiausia tris paminklus: Kudirkai, karaliui Mindaugui ir kunigaikščiui Gediminui, žinoma, po Valdovų rūmų. Ne itin reikšmingas istorijas apie juos, o būtent žymėjimo būdą, diskredituojantį pačią istoriją ir meno istoriją, mat vienas kažkodėl atiduoda kardą, kitas tupi, o trečias panašus į Majakovskį ir visus Leninus. Tai dar būtų ne bėda. Liūdniausia, kad Europos skulptūrų parku garsėjanti šalis miestą apsistačiusi kiču. Paprastais žodžiais tariant - skulptūromis, kurios imituoja ne esamo, o senesnio laiko stilistiką ir taip solidarizuojasi su lietuviško maisto restoranais apsimetančiais nenusakomo amžiaus bajorkiemiais, lyg neturėtume puikių šiuolaikinių menininkų.

Tačiau LR kultūros ministerijos interneto svetainėje utilizuoti siūloma ne karaliaus Mindaugo, kunigaikščio Gedimino ir Vinco Kudirkos memorialinius paminklus, kas būtų, be abejo, įžūlu, o neva apklausos būdu tikrinamasi, ar tik „netyčia“ nepageidautų vilniečiai atsikratyti keliais šiuolaikinio meno kūriniais. Jei tai būtų koks nors rožinis drambliukas, tokie radikalūs klausimai irgi turbūt nekiltų. Juk būtų šalia ko fotografuotis... Jei jau Valstybės vardu rengiamos tokios apklausos, tai būtų sąžininga surengti jas visų skulptūrų atžvilgiu ir būtinai apmokestinti balsavimą, nes susidaro įspūdis, kad tai ne balsavimas, o mygtukų spaudymo turnyras (vieno asmens balsavimo skaičius neribojamas).

Štai tokiame drumzliname kontekste pasirodžiusi knyga „Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbanavičius“ atrodo kaip itin elegantiškas, profesionalus ir nepriekaištingas atkirtis biurokratų pakurstytam, geltonosios spaudos ir tiesiog neapykantai skatinti gimusios „pramoginės“ televizijos pagamintam ir kūrybingai išplėtotam šantažui.

Nors knygą apie Vladą Urbanavičių pavadinau atkirčiu, tai yra kur kas daugiau, nors joje teko nemažą skyrelį skirti „Krantinės arkos“ batalijoms, nepabijant publikuoti ir itin priešiškų pasisakymų. Tikiu, kad po kurio laiko šis skyrius atliks anekdoto funkciją. Pirmiausia monografija labai vertinga dėl joje pateikiamo konteksto. Knygos rengėja meno istorikė ir menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė unikaliai sugeba aprėpti didžiules medžiagas. Todėl pirmasis dosjė skyrius „V. Urbanavičiaus gyvenimą bei kūrybą lydėję įvykiai“, parengtas drauge su skulptoriaus žmona Ksenija Jaroševaite ir pačiu menininku, visus toliau esančius pokalbius ir faktus įžemina į platesnį ir kartu labai konkretų vaizdą. Pastraipose su nurodytais metais vardijami ne tik Urbanavičiui svarbesni asmeninio gyvenimo, bet ir laiko koloritą spalvinę pasaulio įvykiai, pavyzdžiui: Jurijaus Gagarino skrydis, Leonido Brežnevo išrinkimas SSRS KP CK generaliniu sekretoriumi, Ernesto „Che“ Guevaros žūtis Bolivijoje, mini sijonų atsiradimas, svarbesni koncertai, knygos ir parodos. Nustatomas chronologinis „tinklelis“, kuriame skleidėsi menininko (ir jo bendraamžių) gyvenimai. Čia, žinoma, gali kilti klausimas, kaip atsirinkti tai, kas svarbiausia, juk viskas subjektyvu, ypač kai kalbama apie knygas ar kitus atminties pelkėse gana savavališkai pasirodančius ir pasislepiančius dalykus. Kai kuriose pastraipose net atrodo, kad yra daugiau Giedrės ir Ksenijos požiūrio, nei knygos herojaus. Net kirsčiau lažybų, kad kažkuri iš jų šiai faktografijai formuoti pavartė savo senus dienoraščius. Pasidalinau šia mintimi su kolege Laima Kreivyte ir man patiko jos pastaba: juk dosjė taip ir atrodo - visokie žmonės („danosčikai“) „praneša“, ką sau mano, juk ne pats žmogus formuoja dosjė apie save. Teisybė, dosjė formatas nurodo, kad tai yra dokumentų rinkinys. Kita vertus, knygos rengėja Vlado Urbanavičiaus dalyvavimą knygoje įgyvendina ir sugrąžina balansą pokalbiais su juo, klausinėdama apie kūrybą ir jos aplinkybes. Urbanavičiaus knygoje netrūksta, nebent „Krantinės arkos“ užsipuolimo klausimu. Kita vertus, tai yra knyga apie kūrybą, o ne apie visuomenės požiūrį į meną.

Menininko dosjė esantys pokalbiai su menotyrininkėmis Raminta Jurėnaite, Lolita Jablonskiene, Elona Lubyte, Sigita Maslauskaite (sakralinio meno klausimais), menininkais Mindaugu Navaku, Deimantu Narkevičiumi, Laimos Kreivytės, Tojanos Račiūnaitės, Alfonso Andriuškevičiaus, Agnės Narušytės tekstai apčiuopia ne tik įvairius Urbanavičiaus kūrybos aspektus, bet ir visą Lietuvos skulptūros ir šiuolaikinio meno problematikos skalę, patys atsiskleidžia kaip puikūs konteksto reprezentantai.

Giedrė Jankevičiūtė atidžiai seka pasisakiusiųjų mintis ir vis grįžta prie kelių Urbanavičiaus kūrybos aspektų: skulptūros socialumo, didelio mastelio paveikumo ir savybės, kurią Navakas pavadino inžineriškumu. Sukimasis aplink šiuos polius tekste sukuria temų pasikartojimą. Iš pradžių jį vertinau kaip knygos kūno trūkumą, bet viskas pasirodė kitaip perskaičius Laimos Kreivytės tekstą, kur ji, kalbėdama apie 2005 m. sukurtą „Sąramą“, Urbanavičiaus kūrybos strategiją apibūdina taip: „Kas iš tiesų rūpi skulptoriui? Turbūt labiau už viską - nerealus stabilumo pojūtis, kai visa 9x15, 46x0,55 metrų medžio ir metalo konstrukcija laikosi ant dviejų taškų. Priešingai nei karvedžiams-užkariautojams (ar šiuolaikiniams nekilnojamojo turto verslininkams), čia siekiama užimti ne kuo daugiau, bet kuo mažiau žemės. Vos du taškus, į kuriuos remiasi nusmailintos „kampainio“ kojos.“ Turint tai galvoje, tekstų tematika irgi remiasi tik į kelis atramos taškus, ir todėl savo struktūra tampa artima savo objekto pobūdžiui. Paprastai kalbant, primena Urbanavičiaus skulptūrą „Kabantys akmenys“, kur remdamasis tik į kelis taškus ore išlaikomas nesuvokiamai didžiulis svoris. Dar įdomu tai, kad personažas (šiuo atveju menininkas) kaip gerame kino filme patiria transformaciją. Daugelyje knygos tekstų jis teigė, kad skulptūrų socialumas jam nėra svarbus, 157 puslapyje galiausiai leidžiasi Giedrės Jankevičiūtės įtikinamas, kad „svarbiausia - santykis su aplinka“, vadinasi, kažkuria prasme menininkas sutinka, kad skulptūros vis dėlto dalyvauja kaip socialinis objektas.

Šioje knygoje nemažai kalbama ir apie skulptorių Mindaugą Navaką. Justi, kad kūryboje jie bendražygiai ir vienas kito įkvėpėjai. Apskritai labai džiugina tai, kad neslepiami pasakojimuose dalyvaujančių žmonių asmeniniai ryšiai, o kaip tik iš to sukuriami privalumai. Štai knygos rengėja Jankevičiūtė su Urbanavičiumi ir Jaroševaite yra geri bičiuliai jau daug metų ir gali atskleisti žvelgiant iš šalies neregimus saitus bei įdomesnes įžvalgas. Be to, kad Giedrė yra viena ryškiausių Lietuvos menotyrininkių, ji - ir knygoje aprašomų įvykių liudininkė. Tiesa, liudijimai yra įprastesni ir tampa neįkainojami prisimenant išėjusius asmenis, tačiau kodėl gi liudininkai turėtų būti pasitelkiami tik menininkui mirus? Dosjė formatas liudininkams ir liudijimams, tenka pripažinti, argumentuotas ir palankus.

Tačiau ieškodami šios faktų ir kontekstų pilnos knygos nesidairykite beveidžio aplanko - nors knygos dizainas ir dalykiškas, jis patrauklus ir spalvotas. Puiki dovana Kalėdoms. Tikiuosi, kas nors nusiuntė po egzempliorių įtakingiesiems biurokratams.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.47 (876), 2009-12-25