Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 47 (876), 2009 gruodžio 25 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
arba Atgal į komandinį vadovavimą
Kas kenkia kultūrai
Skirmantė Valiulytė: Ties metų slenksčiu (6)
Pokalbis su pianiste Aldona Eleonora Radvilaite
Kovojančio teatro belaukiant
Pokalbis su Barbara Skarga
Jameso Camerono „Įsikūnijimas“
Programai „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ besibaigiant
Monika Krikštopaitytė: Personažo transformacijos (13)
Monografija „Skulptoriaus dosjė: Vladas Urbanavičius“
Laima Kreivytė: Tarp skliaustų (3)
Apie moters ir tikėjimo traktuotę kine
Eksperimentinis filmas „PARC-79“
Nobelio literatūros premijos laureatė Herta Müller
Krėsle prie televizoriaus
Kronika
Paulina Pukytė: Nenusigręžk, poete (1)
Užrašų likučiai
Premjera
Apie Saint-Exupéry, socialinį intelektą ir Londoną

Agnė Narušytė

Iki Kalėdų likus kokioms dviem savaitėms, vienas fizikos profesorius man priminė garsiąją Antoine'o de Saint-Exupéry sentenciją: „Yra tik viena tikra vertybė - tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi.“ Iš pradžių ją norėjau saugiai padėti atgal į praeities tikėjimų lentyną. Bet ji niekaip ten nebetilpo, nebenorėjo užsikloti dulkėmis, prašėsi nuvaloma ir apžiūrima, primygtinai įrodinėjo, kad, girdi, labai tinkama Kalėdoms. Ką darysi, paklusau.


Kai ją pirmą kartą perskaičiau kokiais 1984 metais, ji atrodė kaip tiesos siūlas, kurio nusičiupus gal ir galima rasti kelią iš melo, abejingumo ir tuščių žodžių labirinto, kurį buvo pastačiusi „tarybų“ valdžia. Ironiškas skepticizmas tuomet dar nebuvo privalomas. Tik vėliau paaiškėjo, kad neabejoti kokia nors vertybe yra klaida, tad teko Saint- Exupéry mintį užkišti kuo giliau ir naudotis tik slapta. Ir štai dabar ji vėl ant mano stalo, lyg nostalgijos priepuolis, privertęs raustis atmintyje, o gal parodęs, kad kai kurie dabarties supratimai jau buvo žinomi seniai. Kaip dažnai būna galvoje sukirbėjus naujam (ar gerai užmirštam senam) žodžiui ar minčiai, iš visur ima lįsti įrodymai, pamokymai ir pavyzdžiai. Ima atrodyti, kad visas pasaulis vien apie tai ir tešneka, kad visada vien apie tai šnekėjo, tik aš buvau įsijungusi kitą gyvenimo radijo stotį.

Taigi tas dvi savaites visi ženklai ir nuogirdos tarsi kokie likimo pirštai badė į Saint-Exupéry paminėtą ryšį su kitu žmogumi. Pavyzdžiui, lėktuvai, skraidantys tarp Londono ir Vilniaus ar Kauno - juose paprastai tenka sėdėti šalia žmonių, kuriems tik ir knieti papasakoti savo istorijas. Yra tekę skristi su būsima Lietuvos policininke, „Vėtros“ komanda, raudonplaukiu anglų detektyvu, tiriančiu tarptautinius nusikaltėlių tinklus (sakė, tikrai vienas veikia Kaune), su baisiomis ligomis sirgusio, bet išgelbėto vaiko mama ir su savo antrininke iš paralelinio Lietuvos gyvenimo (to, kuriame nematyti šviesos). O štai paskutinį kartą skrisdama iš Londono į Kauną, kai jau galvojau apie šį straipsnį, susipažinau su protestantų kunige, kurią prieš septynerius metus iš Vilniaus į Londoną pašaukęs Dievas. „Mane išsiuntė į dykumą“, - sakė ji. Prieš trejus metus tokį pasakymą tiesiog būčiau nuleidusi negirdomis. Nes kaip galima vieną dinamiškiausių pasaulio miestų, kuriame taip tanku žmonių, taip tiršta verslų, veiksmų ir idėjų, pavadinti dykuma? Tačiau dabar, kai jau pati pagyvenau Londone trejus metus, o dar kelyje pasipainiojo Saint-Exupéry, man dykumos metafora pasirodė labai tiksli, nors galbūt ir reiškė ką kita, nei kunigei, kuri turėjo omenyje biblines asociacijas. Gyvenimas tarp nepažįstamų, nors ir palankių žmonių gali būti panašus į klajojimą smėlynuose, nes visi čia užsimezgę santykiai lengvai užpustomi mandagumo frazėmis, kurias paskui visi lengvai nusipurto, o tavo siela ūkauja vėjais begalinėje tuštumoje.

Londono priemiestyje vedžiodama vaikus į mokyklą ir atgal, kasdien prasilenkdavau su kokiu tūkstančiu žmonių, visokiausių rasių ir sluoksnių, profesijų ir pomėgių, barančių savo storulius vaikus, lėtai stumiančių trirates vaikštynes ar skuodžiančių į stotį su popieriniais kavos puodeliais rankose. Pabendrauji tai šen, tai ten, pasidomi, kaip jie gyvena, jie paklausia, kaip tu gyveni (ir iš kur tu), viskas labai mandagu ir gražu, vyrai nepraleidžia progos pajuokauti, moterys - pasiskųsti augančiais drabužių kalnais ant lyginimo lentos. Bet vakare atrodo, tarsi visą dieną nebūčiau ištarusi nė žodžio, lyg būčiau klajojusi dykumoje, užsidariusi skaidriame storasieniame burbule (taip, sakoma, vaikšto tie, kurie užsikemša ausis ausinėmis ir klausosi nešiojamuose aparatuose įrašytos muzikos). Kurį laiką tai, kad niekas tavęs nepažįsta ir tu gali būti bet kas, yra net smagu. Tačiau netrukus pajunti, kad lieki tik drabužis gatvėje - lyg kažkas iš tavęs būtų išsikraustęs. Po keturiasdešimties metų tas kažkas tikriausiai sugrįžtų, bet man jau būtų kiek per vėlu.

O štai kiekvieną kartą parvažiavus į Vilnių tas kažkas vėl stebuklingai atsidurdavo savo vietoje, tarsi niekada ir nebūtų išėjęs - apsimetėlis. Staiga kiekvienas žvilgsnis ar gestas tampa reikšmingas, net liūdniausias gatvėje išgirstas keiksmažodis yra gražesnis už visus angliškus „please“ ir „thank you“. Gražesnis ne estetiniu ar etiniu požiūriu, bet tuo, kad „veikia“ - negali jo nusipurtyti kaip to smėlio dykumoje, jis visada skirtas tau, ir man pačiai būtų sunku paaiškinti, kodėl tai gerai.

Prieš trejus metus išleistoje knygoje „Socialinis intelektas“ psichologas Danielis Golemanas pasiūlo atsakymą. Pasiremdamas neuropsichologų atliekamais smegenų tyrinėjimais, jis daro išvadą, jog mes užprogramuoti bendrauti, visi esame smegenų impulsais sujungti į vieną tinklą. Mūsų smegenys mums nuolat imituoja sutiktų žmonių emocijas ir visa tai vyksta nepaprastai greitai, daug greičiau nei gali susigaudyti racionalusis protas, tad gera ar bloga nuotaika paplinta kaip nežinia iš kur atsiradęs gripas, o su ja - ir noras daryti gera ar bloga. Arba nieko nedaryti. Todėl jis rekomenduoja atkreipti dėmesį į „tas efemeriškas akimirkas, išryškėjančias mums bendraujant. Jų pasekmės gilios, kai suprantame, kaip per jų visumą mes kuriame vienas kitą.“ Labai paprasta, graži ir kartu siaubinga mintis - mes kuriame vienas kitą. Patvirtinimą nesunku rasti savo gyvenime.

Kai reikia papasakoti apie save, žmonės pradeda nuo vaidmenų: esu mama, žmona (ar jau nebe), dailės kritikė, parodų kuratorė, mokslininkė, lietuvė... Jie atrodo labai reikšmingi, jie žymi mūsų laimėjimus (arba nesėkmes), jie, regis, tiksliai nusako, kas mes iš tikrųjų esame. Bet visi šie vaidmenys tik išreiškia mūsų santykius su kitais. Dėl mamos ir žmonos (ar jau nebe) ir taip aišku. Bet ir mokslininkė esu tik todėl, kad, pirmiausia, pati iš įvairiausių žmonių gavau daugybę mokslo (žinių, kauptų tūkstančius metų), o paskui sužinojau, kad daug dar nežinoma, gavau laiko ir pinigų ieškoti atsakymo (nes kažkam jis pakankamai rūpėjo), o paskui dar buvo sukurtos įvairios procedūros, įtvirtinančios ir įteisinančios šį mano vaidmenį. Tačiau svarbiausia, ir tai turbūt pirminė mano buvimo mokslininke priežastis, yra tai, kad žmogus taip jau padarytas, kad bet kokia kaina stengiasi suprasti viską - visą visatą, visą save, ir todėl „pasigamino“ tokį įrankį kaip mokslas, įrankį, kuriuo aš galiu naudotis arba n...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru