Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Buvęs ir išlikęs autoritetu

Vytautė Markeliūnienė

Savoje profesinėje bendruomenėje būti tikru, pripažintu autoritetu - nelengvas dalykas, o išlikti juo jau užbaigus gyvenimo kelionę - neabejotinas nuveiktų darbų patvirtinimas, pasiekiamas retai kam. Tokiu autoritetu tapo kompozitorius, pedagogas Eduardas Balsys (1919-1984), kurį buvę studentai, kolegos, bendraminčiai ir šiandien prisimena kaip gyvą paliudijimą ryškios asmenybės, gyvuojančios dabartyje anaiptol nepasenusia kūryba, ypatingu pareigos jausmo suvokimu ir profesine, pedagogine etika.


Po kompozitoriaus mirties prabėgo jau 25 metai, bet jo asmenybė ir kūryba vis dar nestokoja atradimo matmens. Pirmuoju tokiu atradimu tapo nuoseklios E. Balsio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojos muzikologės Onos Narbutienės 1999 m. parašyta monografija, už kurią ji pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.Šios knygos puslapiuose, manyčiau, „susitiko“ dvi lygiavertės asmenybės, gebėjusios viena kitą suprasti - autorė ir kompozitorius, kuriuos siejo reikšmingi muzikinio gyvenimo reikalai, bet ir mūsų valstybės lūžių akivaizdoje sudėtingai susiklosčiusi gyvenimo patirtis, mažai žinoma net artimos aplinkos žmonėms. Knygoje „Eduardas Balsys“ pažinome šio viešumai uždaro, santūraus žmogaus kitą pusę - malonią, jautrią, subtilią asmenybę, atsiskleidusią jo laiškuose, dienoraščiuose, pažinome E. Balsį ir kaip jauną Lietuvos kariūną, komponavusį patriotines dainas, kolegų atliekamas vakarėliuose ar dainuojamas Kretingos gimnazistų. Daugelis jų, prasidėjus sovietų okupacijai, tapo partizanais ir dainavo jas išėję į miškus.


O tai, kad ši išsami gyvenimo istorija, svarbi epistolinio E. Balsio palikimo dalis, tapo pasiekiama ir skaitytojams, lėmė knygos autorės nuoseklumas, etika, pelniusi kompozitoriaus šeimos pasitikėjimą. Kaip pati O. Narbutienė pasakojo: „Adelė Balsienė, jau sunkiai sirgdama, ryžosi juos [laiškus, dienoraščius] man atiduoti. Kitaip nebūčiau drįsusi šio palikimo paimti.“ O. Narbutienės monografijos dėka E. Balsio gyvenimas ir kūryba atsiskleidžia be užuolankų ir nutylėjimų. Atsiveria ir dar platesnė visuma, kurios akivaizdoje E. Balsio portretas, jį tuo metu supusi aplinka prisipildo autentiškų istorinių, visuomeninių ar žmogiškų kontekstų.


Šių metų gruodį minint 90-ąsias kompozitoriaus gimimo metines, pirmiausia siekta dar kartą koncentruotai apžvelgti jo kūrybą. Įvykę du monografiniai koncertai - gruodžio 5 d. Nacionalinėje filharmonijoje, gruodžio 15 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje - buvo skirti simfoninei ir kamerinei, chorinei muzikai. Itin įžvalgus buvo koncertų rengėjų noras įtraukti įvairių kartų muzikos atlikėjus. Ir vėl pasitelkčiau O. Narbutienės žodžius: „Vienas patraukliausių dalykų, galintis tapti svarbiu jubiliejų akcentu - naujų atlikėjų ir interpretacijų pristatymas, (...) jų dėka kūriniai tarsi praturtėja.“ Ši pastaba turbūt labiausiai taikytina „Dramatinėms freskoms“ smuikui, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui, skambėjusioms Filharmonijoje. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Juozas Domarkas, o solo partijas atliko smuikininkė Rūta Lipinaitytė ir pianistė Indrė Baikštytė. Šio opuso tradicija siejama su Aleksandro Livonto ir Olgos Šteinbergaitės, su Raimundo Katiliaus ir Larisos Lobkovos, taip pat, žinoma, J. Domarko interpretaciniais įspaudais. Tačiau tai, kad jaunos kartos atlikėjos įsiskverbė į kūrinį su sava turtinga, dabar subrandinta profesine patirtimi, suteikė partitūrai dar vieną reikšmingą estetinį matmenį. Tiksli, preciziška teksto traktuotė, santūrus dramatizmas, artikuliacinės logikos tėkmė padėjo dar geriau išgirsti meistriškos tembrų faktūros virpėjimą, atskleisti giluminę įtampą. Nuskambėjusi poema styginių orkestrui „Jūros atspindžiai“ patvirtino šio koncerto komentarą parengusio muzikologo Viktoro Gerulaičio žodžius apie E. Balsį kaip geriausią lietuvių kompozitorių marinistą. Tai ir labai orkestriška, ir koncertiška, ir tiesiog graži muzikinė drobė, kurios vieta ne tik monografiniuose jubiliejiniuose renginiuose. Lietuviško baleto ilgesį dar labiau sustiprino koncertą vainikavusi siuita iš baleto „Eglė žalčių karalienė“, o pati savaime ši ir anksčiau skambėjusi muzika skatino pamąstyti, kiek E. Balsio kūryboje dar yra galimybių interpretuotojams pakilti virš partitūros medžiagiškumo - toje muzikoje tiek daug trapių detalių, grynosios muzikinės raiškos darnos.


Koncertas Muzikos akademijoje, komentuotas Laimutės Ligeikaitės, išsidriekė tarsi vėrinys, patvirtinantis kompozitoriaus mintį: „Jeigu peržvelgsime mano kūrybinį kelią iki šių dienų, pamatysime, kad aš kūriau įvairiausių žanrų muziką: kamerinę, simfoninę, estradinę, instrumentinę, vokalinę, vokalinę-instrumentinę, chorinę, muziką filmams, spektakliams (...)“. Vakaras, prasidėjęs E. Balsio „gulbės giesme“ - Trečiuoju koncertu smuikui solo, pagriežtu Ingridos Armonaitės, tęsėsi vokaline muzika. Virgilijus Noreika su liaudies instrumentų ansambliu pateikė anksčiau neskambėjusią, šio dainininko asmeniniame archyve gulėjusią išplėtotą lietuvių liaudies baladę „Ulijona“. Kompozitoriaus pomėgį aranžuoti savus opusus atskleidė „Antante cantabile“ iš Pirmojo koncerto smuikui ir orkestrui, parengta birbynei ir fortepijonui (Egidijus Ališauskas ir I. Baikštytė). Fragmentai iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ šįkart skambėjo atliekami violončelės ir fortepijono - Davido Geringo ir Dalios Balsytės. Girdėjome ir dainininkės Astos Krikščiūnaitės padainuotą Indrės ariją iš operos „Kelionė į Tilžę“, pluoštą choro dainų - jas parengė choras „Vilnius“, diriguojamas Povilo Gylio. Populiariąją baladę „Senas jūrininkas“ padainavo Vladas Bagdonas drauge su minėtu choru, akompanuojant Dainiui Jozėnui. O habanera iš muzikos kino filmui „Adomas nori būti žmogumi“ (aranž. Anatolijaus Šenderovo) vakarą užbaigė fortepijoninis trio „FortVio“.


Kiekviena atlikėjų karta, atsigręždama į praeities kūrybą, geba įplieksti muzikai naujos gyvybės. Regis, šie abu vakarai tai patvirtino, suteikę ir savotiško atradimo džiaugsmo, kad kompozitoriaus meistrystę liudija ne tik stambūs koncertiniai opusai, bet ir taikomosios muzikos žanrų pavyzdžiai. Būta čia ir dar kitokių atradimų. Kompozitoriaus duktė pianistė D. Balsytė, besigilindama į šeimos muzikines šaknis, surado dar senesnį Balsių muzikinės gijos patvirtinimą - tai E. Balsio senelis iš motinos pusės, Johannas Renneris, smuikininkas, vargonininkas, pedagogas. O dabartinėje Balsių kartoje ši muzikinė linija ir toliau sėkmingai tęsiama E. Balsio vaikaičių - pianistės I. Baikštytės, M.K. Čiurlionio menų mokyklos antroko Jonuko Balsio, kuris gruodžio 15 d. skambino J.S. Bacho kūrinėlį, Muzikos akademijos centriniuose rūmuose iškilmingai atidarant nuo šiol Eduardo Balsio vardu pavadintą 201-ąją auditoriją.


*  *  *


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.