Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Įsimylėję rašytojai


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Idealus vyras“
Paskutinės metų savaitės yra tikras išbandymas. Dar norėtum stabtelėti, kažką suspėti padaryti ar užbaigti, bet laikas bėga savo vaga, sukeldamas gana dviprasmiškus jausmus. Norėtųsi jį ir pristabdyti, ir pagreitinti, kad pagaliau ateitų tos ilgai lauktos šventės.

Vis dėlto kalėdinės atostogos prasidės tik ateinančią savaitę, todėl stengsiuosi jums pasufleruoti, kada skubant ir karštligiškai rengiantis šventėms verta įsijungti televizorių. Vienas retesnių savaitės filmų - šįvakar LTV2 (18 d. 23.05) rodoma italų režisieriaus Gianni Amelio drama „Prarastoji žvaigždė“ (2006). Filmo, kurio premjera įvyko Venecijos kino festivalyje, herojus yra atsakingas vienos buitine technika prekiaujančios firmos darbuotojas Vinčenzas. Jis pasirašo svarbią sutartį su kinais, o sužinojęs, kad tarp parduotų prekių yra brokuota, nusprendžia vykti į Kiniją, rasti ją ir išvengti katastrofos. Kelionėje jį lydi vertėja Liu Hua...


„Prarastoji žvaigždė“ buvo filmuojama Kinijoje, Mongolijoje ir Šveicarijoje. Pasak režisieriaus, filmuoti buvo sunku, pavyzdžiui, Kinijoje grupę lydėjo cenzūros atstovas, kuris vietoje tikrino, ar tai, kas vyksta filmavimo aikštelėje, atitinka scenarijų. Todėl Amelio stengėsi filmuoti kuo paprasčiau ir kuo „natūraliau“.


Sergio Castellitto suvaidintas žavus, juokingas ir kartu depresyvus Vinčenzas primena Don Kichotą. Jis išpažįsta archajiškas ir mūsų pasaulyje nebemadingas vertybes. Režisierių domino, kaip tokie žmonės atrodytų šiuolaikinėje Kinijoje ar kitose panašiose šalyse, kurios eiliniam italui yra tarsi kita Mėnulio pusė. Todėl ta kelionė yra savotiška herojaus iniciacija į kitą pasaulį ir primena pasaką, kuri prasideda pasakojimu apie tai, kaip žmonės įsivelia į avantiūras gelbėdami kitų gyvybes, o baigiasi tuo, kad jie turi gelbėtis patys. Bet „Prarastoji žvaigždė“ - tai ir refleksija apie progresą, negailestingas globalios ekonomikos pasekmes, apie nemadingas vertybes ir ekologiją. Šiaip ar taip, mąstyti - pirmoji Amelio profesija, nes jis yra baigęs filosofijos studijas. Kine jis nuo 7-ojo dešimtmečio, bet tarptautinė šlovė atėjo, kai Amelio filmas „Atviros durys“ 1990 m. buvo apdovanotas geriausio užsienio filmo „Oskaru“. Amelio priklauso pasaulinės režisūros elitui - jo filmai pelnė svarbiausius Venecijos ir Kanų prizus. Gal ši „Prarastoji žvaigždė“ paskatins pasidomėti jo kūryba?


Jei penktadienį jums sunku susikaupti ir geriausias būdas pradėti savaitgalį yra detektyvas, LTV šįvakar (18 d. 23 val.) rodo Chriso Sivertsono filmą „Žinau, kas mane nužudė“ (2007), beje, sulaukęs daugybės kino žmonių itin nemėgstamų „Auksinių aviečių“. Filmo herojė - pradedanti rašytoja ir talentinga pianistė Obri (Lindsay Lohan) buvo pagrobta žudiko maniako, bet jai pavyko pabėgti. Atsibudusi ligoninėje mergina tvirtina, kad yra striptizo šokėja Dakota. Vėliau ji sako, kad turi išgelbėti Obri iš maniako rankų. Bet tyrėjai Obri kompiuteryje randa apsakymą, kurio herojė - mergina vardu Dakota... Kaip supratote, tai trileris su dvigubu dugnu ir gana netikėta atomazga. Obri prisipažįsta: „Visada jaučiausi kažkieno pusė. Pusė asmenybės su puse sielos. Jei sapnuodavau pakankamai giliai, pavykdavo tas dvi būtybes sulydyti į vieną.“


Rašytojai dažnai nusipelno kino kūrėjų dėmesio. Per kelias minutes prisiminiau bene dešimt filmų apie rašytojus. Šią savaitę kelis iš jų parodys ir televizijos. LTV (19 d. 23 val.) prisimins Moliere'ą. Laurent'o Tirard'o filmas „Moljeras“ (2007) pasakoja apie garsiojo dramaturgo jaunystę, kai XVII a. viduryje jis su trupe atvyko į Paryžių po ilgų klajonių šalies provincijoje. Trupė nori vaidinti, bet jų pjesės nepopuliarios. Filmo kūrėjai nusprendė atsakyti į klausimą, kas vyko tais metais, apie kuriuos nutyli Moliere'o biografai. Kur jis buvo dingęs? Kas jam atsitiko? Ar tada jis galėjo sutikti savo pjesių prototipus?


Filme skolose paskendęs Moljeras atsiduria kalėjime. Gal jis būtų ten nusibaigęs, jei ne gudrus turtuolio Žurdeno planas. Jis nori, kad iš kalėjimo išpirktas Moljeras išmokytų turtuolį patikti moterims ir gerų manierų. Moljeras apsimeta šventeiva Tartiufu ir pasirodo Žurdeno namuose. Kažkur girdėtas siužetas, tiesa?


Tirard'as surinko filme daug gerų aktorių: Moljerą suvaidinęs Romainas Duris yra vienas įdomiausių jaunosios kartos aktorių, taip pat vaidina Fabrice'as Luchini, Laura Morante, Ludivine Sagnier. Filmo kūrėjai tvirtina, kad sunkiausia buvo „sužmoginti“ paminklą. Todėl jie domėjosi amžininkų pasakojimais ir anekdotais. Moliere'as mielai paversdavo savo pjesių personažais pažįstamus ir nepažįstamus žmones bei komiškas jų istorijas, tad įsižeidusių, žinoma, būta daug. Įtaką Tirard'ui padarė ir Michailo Bulgakovo pjesė „Šventeivų puota“, kurią prancūzų istorikai vertina skeptiškai. Bet Tirard'as tvirtina, kad Bulgakovas įžvelgė daug iki tol neaptartų dramaturgo būdo bruožų, kad ir jo bailumą bei didybės maniją. Deja, komedijos apie didžiuosius žmones pas mus retos. Galiu įsivaizduoti, kaip būtų sutikta kad ir komedija apie Vincą Kudirką, Joną Basanavičių ar Čiurlionį. Bet juk jie taip pat buvo gyvi žmonės, mokėjo juoktis ir vargu ar svajojo tapti paminklais.


Tikrą paminklą sau sukūrė danų rašytoja Karen Blixen. Jos atsiminimų knyga apie Afrikoje praleistus gyvenimo metus, pasirašyta Isako Dineseno slapyvardžiu, pasirodė 1937-aisiais. Knygą ekranizuoti svajojo ne vienas režisierius, tarp jų ir genialusis Orsonas Wellesas, bet tik 1985 m. ji tapo Sydney Pollacko filmu „Mano Afrika“ (TV3, 19 d. 23.55). Filmas prasideda 1914 metais, kai jauna danų aristokratų šeima išvyksta į Keniją ir ten įkuria kavos plantaciją. Jauna žmona greit įsitikina, kad jos vyras neištikimas. Jie išsiskiria. Tačiau moteris sutinka tikrą vyrą... Filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Meryl Streep, Robertas Redfordas ir Klausas Maria Brandaueris, 1986 m. triumfavo „Oskarų“ ceremonijoje - gavo 7 statulėles. Šaltą žiemos vakarą pasakojimas apie tikrą meilę karštoje Afrikoje, kaip ir anksčiau, ištirpdys ne vieną širdį ir padės išgyventi ne visada džiugias šventes.


LNK Kūčių naktį (24 d. 23.30) net parodys Mike'o Mitchello filmą „Kaip išgyventi Kalėdas“ (2004). Jos herojus yra vienišas turtingas vyriškis (Ben Affleck), kuris nenori būti vienas per šventes ir grįžta į namus, kuriuose praleido vaikystę. Už tam tikrą sumą jis pasiūlo dabartiniams namo gyventojams trumpam tapti jo šeima. Tai, žinoma, ne pats linksmiausias būdas, bet juk niekad nevėlu rasti tikrą šeimą. Kalėdiniai filmai paprastai pirmiausia prabyla apie šeimos vertybes. Apie tai ir debiutinis garsaus operatoriaus Januszo Kamiñskio („Šindlerio sąrašas“) filmas „Hania“ (LTV, 24 d. 15.35). Jis perkels į šventinę spindinčią Varšuvą ir papasakos nesudėtingą istoriją apie jauną porą, kuri pasikviečia į svečius keistą berniuką iš vaikų namų.


Jei Kūčių pavakare neįsikinkysite į mišrainių ir silkių pataluose gamybą, siūlau pasižiūrėti ironiškojo Oscaro Wilde'o pjesę „Idealus vyras“ (BTV, 24 d. 18.10). Į ekraną ją perkėlė Oliveris Parkeris, o pagrindinius vaidmenis sukūrė Rupertas Everettas, Julianne Moore, Cate Blanchett, Minnie Driver ir Jeremy Northamas. Wilde'as niekad nepraleisdavo progos pasišaipyti iš šeimos mechanizmų. Šios jo pjesės herojai yra ideali šeima. Seras Robertas yra puikus politikas, žavus vyras ir tikras džentelmenas. Bet idiliją gali sugriauti intrigantė, kuri žino niūrią sero Roberto paslaptį. Pjesė kritikavo Viktorijos laikų žiūrovų skonį ir moralės normas. Mūsų laikais, ko gero, aktualiausias yra Wilde'o požiūris į politikus ir jų uždarą pasaulį, su kuriuo visada susiję korupcijos, išdavysčių ir meilės romanų skandalai. Netvirtinu, kad sero Roberto vietoje galima įsivaizduoti kurį nors šių dienų politiką. Bet mechanizmai, ko gero, liko tie patys.


Televizijų planuotojai akivaizdžiai serga fantazijos sutrikimais, todėl ir per šias Kūčias galėsime pasižiūrėti filmų apie Harį Poterį, Šreką bei įtartiną politinį šou per LNK „Padovanok Lietuvai viziją“, kuriame numatytas ministrų ir lietuvių aukštuomenės dalyvavimas. Matyt, vis dar esame optimistai, jei Kūčias norime sutikti kartu su jais.

 

Jūsų -

Jonas Ūbis

 

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.46 (875), 2009-12-18

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

jona, 2009-12-21 15:51

Keista ne tai, kad mes norime su tais politikais, bet tai, kad jie sutinka dalyvauti tokiose, kaip sakote, įtartinose vakaruškose... niekuo negaliu šito pateisinti... graudu...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti