Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Paveikslėliai įdomiau už istorijas


Nauji filmai: Rebeccos Miller „Asmeniniai Pipos Li gyvenimai“


7 MD

Share |
„Asmeniniai Pipos Li gyvenimai“
Nuo šiandien kino teatruose rodomas amerikiečių režisierės, aktorės, rašytojos, skulptorės Rebeccos Miller filmas „Asmeniniai Pipos Li gyvenimai“ („The Private Lives of Pippa Lee“, 2009). Jame vaidina pirmo ryškumo žvaigždės Keanu Reevesas, Winona Ryder, Julianne Moore ir Robin Wright Penn.


Miller rodo pasaulį moterų akimis. Jos herojė - sėkmingo leidėjo žmona, motina ir namų šeimininkė prisimena audringą jaunystę ir įsimyli už save jaunesnį vyrą. Miller - garsaus amerikiečių dramaturgo Arthuro Millerio ir fotografės Inge Morath duktė. Ji studijavo Jeilio universitete, ten pradėjo aktorės karjerą. 1995 m. ėmėsi režisūros, po metų ištekėjo už aktoriaus Danielo Day-Lewiso („Niujorko gaujos“). Šeima nesutrukdė Miller tapti dar ir rašytoja. Rusų kritikas Antonas Dolinas susitiko su Rebecca Miller Maskvoje, rudenį vykusiame amerikiečių kino festivalyje. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

 

Atėjote į literatūrą vėliau - prieš tai mokėtės tapybos, išbandėte aktorystę. Kuris iš gausių amplua Jums dabar atrodo svarbiausias?


Vaikystėje svajojau būti tapytoja, apie nieką kitą net negalvojau. Manau, kad tapau kino režisiere todėl, kad visada norėjau užsiimti vizualiaisiais menais. Pasaulį suvokiu tik per vaizdus. Man tai daug įdomiau, nei pasakoti istorijas. Pati stebiuosi, kad dar ir rašau knygas.


Kiti nesistebi - juk esate Arthuro Millerio duktė. Kaip tėvas paveikė Jūsų pasirinkimą?

 

Būtų sunku atsakyti. Niekas negali atsakyti, kaip konkrečiai jį paveikė būtent tėvas. Ko gero, literatūroje jo poveikis man didesnis nei kino dramaturgijoje ir kine. Neatskiriu prisiminimų apie tėvus nuo savo asmeninės patirties, kuri įgyta nepriklausomai nuo jų. Tėvai - neatskiriama mano dalis.


Ar tėvas Jus mokė literatūrinio meistriškumo?

 

Nepamenu jokių amato pamokų. Jis tiesiog buvo šalia. Bet išaugau su jo knygomis. Jo kalba, dialogai paveikė labai stipriai. Tėvas buvo nuostabus, dosnus žmogus. Tačiau kad ir kiek daug jis man būtų davęs, pjesių nerašau.


Kaip vyko Jūsų romano virsmas filmu?

 

Iš pradžių buvo knyga „Asmeniniai Pipos Li gyvenimai“. Apie filmą net mintis nekilo. Jo idėja atsirado po to, kai romanas sulaukė sėkmės. Tekstas neiškart pavirto scenarijumi. Rašiau jį nelabai pasitikėdama rezultatu. Jei scenarijus nebūtų pavykęs, nebūtų ir filmo. Patikėkite, tai nebuvo lengva. Tai, kad knygą parašiau pati, ne padėjo, bet trukdė. Nuolat perrašinėjau, perdarinėjau scenarijų. Iš naujo perkūriau knygą. Keičiau scenas, išiminėjau vienus personažus, rašiau kitus. Herojus atjauninau mažiausiai dešimčia metų.


Kodėl?

 

Deja, jaunesni personažai patrauklesni žiūrovams. Be to, tik taip galėjau prisikviesti aktorius, kurių troškau.


Ir visi sutiko? Aktorių sudėtis įspūdinga.

 

Taip, ir aš tuo didžiuojuosi. Tačiau kaip tik dėl aktorių filmo gamybos procesas tapo toks sunkus ir ilgas. Aktorių laukėme daugiau nei metus, sunku buvo suderinti jų grafikus. Bet nustebino, kad niekas neatsisakė. Paaiškėjo, kad dauguma jų - knygos gerbėjai.


Iš pat pradžių žinojote, ką ir kokiam vaidmeniui kviesite?

 

Ne. Nuo pat pradžių mintyse buvo tik Robin Wright Penn. Mes jau seniai pažįstamos ir seniai norėjome ką nors padaryti kartu. Šis projektas tiko idealiai. Aš net nežinau, ar būčiau filmavusi, jei būtų sutikę Keanu Reevesas, Julianne Moore ir Winona Ryder, o Robin - ne. Ji nuostabi aktorė: protinga, gali persikūnyti, tai charakterinė aktorė gražuolė. Ką nors geriau sunku įsivaizduoti. Ji - mano Pipa Li.


Juk netvirtinsite, kad tai - autoportretas?

 

Ką jūs. Pipa Li - tai ne aš. Pažįstu daug moterų, kurios į ją panašios. Ji - kelių realių moterų mišinys. Mano filmas yra apie moterį, kurią pamatę bandote prisiminti, kur ją buvote sutikę. Tik geriau ją pažinę imate stebėtis, sužinote apie jos praeitį. Gal net mokotės ją pamilti. Tačiau aš nenorėčiau būti panaši į Pipą. Mieliau turėčiau tokią draugę - jausmingą, slapukę, nepasitikinčią savimi.


Jūs praleidote su ta drauge kelerius metus: rašėte romaną apie ją, sukūrėte filmą. Negaila skirtis?

 

Taip, Pipos istorija tapo sudėtingesnė ir gilesnė. Filmuojant supratau, kad noriu likti su ja kuo ilgiau. Be to, dar teko ilgokai laukti, kol baigsis kiti Robin projektai. Tas laukimas tapo likimo dovana. Neskubėdama galvojau apie kostiumus, dekoracijas, kostiumus... Kol pasijutau svečiuose pas Pipą kaip savo namuose. Beje, neatsitiktinai, juk mes filmavome Niu Milforde ir Denveryje, Konektikute, - aš ten išaugau, ten prabėgo mano vaikystė, todėl ir filmo bei romano veiksmą perkėliau ten.


Ar galvojate apie tęsinį?

 

Kol kas ne. Tačiau jaučiu, kad palikau Pipą Li neilgam. Man patinka grįžti prie to, ką kadaise palikau. Pipa man gyvas žmogus, ji kažkur egzistuoja. Norėčiau kada nors sugrįžti ir pasižiūrėti, kaip jai sekasi. Tačiau dabar noriu leisti herojei gyventi savo gyvenimą. Paleisti ją. Juk ji verta būti nepriklausoma.


O kaip Jūsų nepriklausomybė? Manau, ne vienas žmogus Jus suvokia kaip Arthuro Millerio dukterį, Danielo Day-Lewiso žmoną...

 

Gyvenu savo šeimoje ir man ten gerai. Negalvoju, kaip tai atrodo iš šalies. Galite tikėti ar ne, bet aš neturiu kompleksų, nejaučiu, kad gyvenčiau tėvo ar Danielo šešėlyje...


Ar jis Jums padėjo kurti filmą?

 

Jis man visada padeda. Kai gali. Viskas priklauso, ką jis tuomet dirba pats. Danielas taip pasineria į savo vaidmenis, kad filmuodamasis nieko aplink nepastebi. Bet ir tada randa laiko ateiti į mano kabinetą ir pažvelgti per petį. Jis visada stengiasi padėti ir niekad nemeluoja. Visi aktoriai yra skirtingi, taikyti jiems vienodus reikalavimus būtų beprasmiška. Man buvo malonu dirbti su Keanu Reevesu kaip tik todėl, kad jis visai nepanašus į Danielą, nors toks pat talentingas. Alanas Arkinas iš pradžių atsisakė kurti Pipos vyrą, nes nenorėjo įsijausti į tokio nemalonaus tipo vaidmenį, o paskui sutiko ir davė man daug puikių patarimų. Julianne Moore praleido filmavimo aikštelėje tik kelias dienas, bet tai buvo nuostabios dienos. Atsisveikindama ji džiaugėsi, kad pagaliau teko suvaidinti linksmą heroję, nežinančią žodžio „depresija“.


Ar daug repetavote?

 

Mažai. Kartais visai apsieidavome be repeticijų. Pasitikėjau aktoriais visu šimtu procentų. Ankstesni filmai išmokė, kad repetuojant dingsta natūrali intonacija ir jos nebesugrąžinsi.


Pagal „Vedomosti“ parengė Kora Ročkienė

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.45 (874), 2009-12-11

Versija spausdinimui

Komentarai

TsPNaGkyWWIp, 2011-06-24 02:48

Yup, that'll do it. You have my apperaiction.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti