Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Žvelgiant iš šalies


Po Baltijos šalių meno istorijos konferencijos Taline


Agnė Narušytė

Share |
M. Drėmaitės nuotr.
Taline buvau taip seniai, kad teko jį vėl iš naujo susikonstruoti. (Re)konstravimo procesas prasidėjo dar Vilniuje, kai Šiuolaikinio meno centre apžiūrinėdama Baltijos meno trienalės parodą „Miesto istorijos“ susidūriau su auksiniu Alioša.


Jis kybojo gulsčias, kojomis atsuktas įėjimo link, švytėdamas tamsoje. Aplink eksponuojama filmuota medžiaga paaiškino jo pasirodymą: gėles prie paminklo nežinomam kareiviui dedantys Talino rusai ir pompastiškos tarybinių laikų ceremonijos, tuščia vieta, likusi 2007 m. paminklą perkėlus į kapines, ir po to kilusios riaušės; menininkės Kristinos Norman akcija - toje pačioje vietoje pastatyta „auksinė“ paminklo kopija. Taigi prieš mane - jau ne paminklas, o meninė intervencija į viešąją erdvę ir tautinių aistrų įkaitintą politinį diskursą.


Rašau šias frazes ir pati jomis netikiu - „intervencija“, „viešoji erdvė“ ir „politinis diskursas“ dabar taip dažnai linksniuojami kalbose apie meną, kad šie žodžiai jau beveik visai nusidėvėjo, prarado įtaigos galią, tapo saugikliais, kuriuos įjungus galima pateisinti viską. Aliošos atveju, po šiais žodžiais slypi nesuderinamos pozicijos ir nesutaikomi jausmai, todėl menininkės sumanymas įsiterpti į patį gyvenimą (užuot likus baltajame kube) ne tik gali sukelti tikras aistras, bet ir sužeisti, sugriauti, sunaikinti. Žiūrėdama filmuotą medžiagą ir be paliovos kaitaliodama pozicijas supratau tris dalykus: pirma, nors visada automatiškai palaikiau rusų pilietybę ribojančius Estijos įstatymus, šis kūrinys privertė įsiklausyti į kitos pusės situaciją bei požiūrį; antra, šitaip mane paveikti kūrinys galėjo tik dėl bendros patirties, nuo kurios ir estai, ir lietuviai dvidešimt metų mėgino pabėgti. Ir trečia - metas grįžti į Taliną.


Konferencija


Ten vykau ne tik aš, bet ir visas Lietuvos menotyrininkų desantas: Jolita Mulevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Marija Drėmaitė, Linara Dovidaitytė, Laima Laučkaitė, Vytautas Michelkevičius ir Tomas Pabedinskas. Mat Estijos dailės akademija suorganizavo Baltijos šalių konferenciją aptarti Baltijos šalių meno istorijos rašymo problemas. Daugumą latvių pakirto gripas, tad iš esmės vyko lietuvių ir estų dialogas. Ne tik dialogas, bet ir slaptos komandinės varžybos - kieno istorija ir jos rašytojai, muziejai ir visas menas geresni. Mūsų manymu, varžybas laimėjom. Estai, nors ir šiek tiek pavydžiai kartoję „kiek jūsų daug!“, iš visko sprendžiant, irgi pasijuto laimėję.


Nors kalbėtojai (ypač estų) stengėsi paneigti Baltijos šalių, kaip vieno regiono, egzistavimą, viskas toje konferencijoje sakyte sakė, kad iš regiono nepabėgsi. Visą pasaulį apimančiose tarptautinėse konferencijose tikras dialogas vyksta retai - dalyviai apsiriboja kukliais savo tyrinėjimų ir savo šalies kultūros pristatymais. Tuo tarpu sena varžybų tradicija Taline vertė atidžiai stebėti ir vertinti kitos šalies situaciją. Pavyzdžiui, kiek konferencijai ir mokslui skiriama lėšų (Lietuvoje apie tokį finansavimą menotyrininkams galima tik pasvajoti), kokios leidžiamos knygos (pavydint geros Dailės akademijos bibliotekos), kokia kryptimi linksta dailės ir architektūros tyrinėjimai. Bet svarbiausia - kam labiau pavyko ištrūkti iš tarybinės tradicijos į šiuolaikinių teorijų laisvę. Taip akylai tyrinėjant estų menotyros terpę, neliko nepastebėti ir tam tikri nelygumai - nekantrumo gaidelės, akimirksniui sugriežtėjančios išraiškos išdavė, kad vieno profesoriaus klausimai nelabai toleruojami (vėliau „mūsų“ estai paaiškino, kad tarp jų ir jo prabėgusi „diskursyvi katė“).


Ir dar vienas dalykas krito į akis: kaip estai (anot jų - nesusitarę) sukūrė herojų. Mat beveik visuose pranešimuose buvo paminėtas ar net išnagrinėtas vienas menininkas - Leonhardas Lapinas, kuris 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo aktyvus meno avangardo veikėjas, pasižymėjęs ne tik vizualiojo meno kūriniais, bet ir tekstais. Baigiantis konferencijai, jo pavardę buvome įsiminę visiems laikams (šiek tiek ir dėl to, kad ji tokia lietuviška). Tad iš estų galima pasimokyti mito kūrimo metodikos. Belieka surasti tinkamą Lietuvos kandidatą (be kita ko, čia būtina ir lengvai ištariama pavardė ar net pravardė).


Konferencijos sėkmę liudija ir tai, kad nutarta šią patirtį pratęsti, tik jau ne Taline, o, pavyzdžiui, Kaune.


Miestas


Vakarais tyrinėjome miestą. Bet man iš pradžių į miesto dabartį vis įsiterpinėjo praeities nuotraukos, sukurdamos déjâ vu efektą. Pirmiausia, viešbučio dizainas taip neutralizuoja visus galimus kultūrinius skirtumus, kad tuo pat metu gali jaustis esanti bet kokiame vakarietiškame viešbutyje arba visuose iškart. Išėjus į gatvę, mano banko kortelę iškart atpažino bankomatas - kreipėsi lietuviškai, todėl akimirką atrodė, kad niekur neišvažiavau. Tai patvirtino ir senamiesčio grindinys, kreivos gatvelės, arkados - Vilnius. Prie įlankos tinginiaujantys laivai ir atšiauriai atvira jūros erdvė - Helsinkis. „Viru“ viešbutis iš visur rodė kelią namo, primindamas tarybinį atviruką, iš kurio beveik lietuviškos prasmės juokėmės vaikystėje. Eidama pro Stalino laikų pastatus Narvos gatvėje, pamačiau koldūninę - tą pačią, kurioje kokiais 1985 m. sužinojau, kad rusiškai „kolduny“ reiškia visai ne koldūnus. Toje vietoje atrodė, kad ir žmonės vaikšto labiau susigūžę, susisupę į tarybinius paltus. Gražiai suremontuoti mediniai namukai staiga permetė į Druskininkus, bet kai kurie nesutvarkyti užkaboriai neapsisprendė, ar būti panašesniems į Žvėryną, ar į Rasų kapinių apylinkes. „Kumu“ muziejuje sklandė „Kiasmos“ dvasia, o virš jo miestą saugojo Mindaugo Navako surūdijęs žvėris. Paskui apgavystės baigėsi, pradėjau matyti Taliną.


Tiesą sakant, jo beveik visiškai nebeatpažinau. Mano ankstesniame Taline nebuvo ne tik naujai pastatyto stiklinio dangoraižių centro su bokštais dvyniais, bet ir parko, suomiškai sutvarkytų modernių pastatų, restauruotų medinukų rajono ir net įlankos. Maršrutai, matyt, buvo kiti. Ir nors Taline regėjau Vilniaus atspindžius, vienas bruožas šias dvi sostines aiškiai skiria - Taline šiuolaikinė architektūra drąsiai braunasi į senamiestį, energingai suraižydama erdvę. Pavyzdžiui, tamsoje besidairydama po marcipanų krautuvėles, tiesiog pajutau, kaip į mane trikampėmis raudonomis akimis žvelgia ant seno pastato balansuojantys du juodi rombai - gaila, neturėjau fotoaparato.


„Kumu“


Menotyrininkams privalomas objektas - „Kumu“ - priminė parke prisišvartavusį laivą. Norėjosi pačiupinėti jo sienas - jos atrodė tokios tobulos. Bet „Kumu“ aprodę estai suskubo malšinti mūsų susižavėjimą vardydami jiems jau gerai žinomus trūkumus: daug nepanaudojamos erdvės (tas mistinis tarpas tarp dviejų korpusų), paradinis įėjimas, pro kurį vaikšto tik prezidentas, ir trikampės salės, kurių smailėse nieko negalima rodyti - tad čia sukabinamos fotografijos.


Beje, fotografijos visame Talino dailės diskurse - ir konferencijoje, ir „Kumu“ nuolatinėje parodoje - keistai nebuvo. Anot estų, apie fotografiją rašo tik Peeteris Linnapas, bet jis egzistuojąs atskirai, daugiausiai dėl savo nesugyvenamo būdo. Tuo tarpu menotyra užsiima tradicinėmis meno medijomis. Lygiai tas pats nuolatinėje parodoje - tapyba, skulptūra, grafika. Fotografija čia pasirodo tik kaip laiko dokumentas - kuklus, ne pačios geriausios kokybės, be autorių pavardžių.


Supratau, kad nuolatinę „Kumu“ ekspoziciją sunku lyginti su tuo, ką galime pamatyti Vilniaus nacionalinėje dailės galerijoje. Pirmiausia dėl to, kad savoje erdvėje ne tik konkretūs menininkai bei jų kūriniai, bet ir ekspozicijos trūkumai geriau pažįstami. „Kumu“ galėčiau lyginti tik su kitų mažų šalių man svetimų meninių kontekstų pristatymais. Estai kol kas čia laimi, gal todėl, kad po tarybinio laikotarpio ekspoziciją mus pavedžiojo pati muziejaus direktorė Sirje Helme. Tokiose ekspozicijose paprastai nesunku atpažinti visiems bendras dailės tendencijas ir problemas, bet tai nėra labai įdomu. Tai, kas įdomu - unikalias vietines istorijas, - turi pateikti žodiniai pasakojimai, bet jų paprastai trūksta. Ir „Kumu“ įdomiausia pasidarė tada, kai vienoje salėje sustabdę direktorę puolėme ją klausinėti. Tada ji papasakojo apie ten sukabintų darbų autorių gyvenimus: pavyzdžiui, kaip vienas menininkas nesupratęs, kodėl jo realizmas (o jis vaizdavo kančias, mirtį, skurdą) niekaip neįtiko socialistinį realizmą propagavusiai valdžiai. Nepadėjęs net Stalino portretas, kuris ten irgi rodomas.


Penkiaaukštis „Kumu“ - tikras meno fabrikas. Net nežinau, ar visas parodas apžiūrėjau. Anot Sirje Helme, keičiamas parodas čia sieja bendra tema. Šįkart tai - popartas, suomių ir estų. Didelė estų poparto paroda „POPkunst forever!“ pristatė 7-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį jaunų menininkų, tuomet dar studentų, susidomėjimą atitinkamu Vakarų dailės judėjimu ir iš kasdienybės daiktų bei kičo kurtą utopiją. O suomių poparto klasikai atstovavo Harro Koskinenas arba tiesiog Harro - dar vienas pavyzdys, kaip reikia trumpinti menininkų „pavadinimus“, kuriant herojus tarptautiniam vartojimui. Harro 7-ajame dešimtmetyje (jaunystėje) sukėlė triukšmą įvairių ideologijų personažus pakeisdamas kiaulėmis ir tirpdydamas, degindamas ir dar kitaip naikindamas Suomijos vėliavą. Už kiaulės nukryžiavimą net buvo nuteistas (dabar Harro kuriamas tradiciškesnis menas „Kumu“ nerodomas). Panašu, kad anuomet estai apie jį žinojo, ir man įdomu, ką jie galvojo apie vieną jo kūrinį: „Esso“ degalinių logotipą jis pakeitė į „Esto“, kas, anot parodoje pateikto paaiškinimo, suomių kalba reiškia „kliūtis“.


Alioša


Visą Talino centrą nuo buvusių Rotermano druskos saugyklų iki „Kumu“ perėjome pirmyn ir atgal kelis kartus. Pati save atspindinti naujojo miesto geometrija ir Kalėdoms jau pasipuošę medinukai, tuščios sekmadienio gatvelės ir triukšmingi menininkų klubai, į dangų įsirėžusi „Kumu“ smailė ir jo pašonėje prigludusio medinio namelio samanotas stogas, estai ir rusai.


Buvo tylu. Bet mieste vyksta įtempta paminklų kova. Bronzinis kareivis buvo perkeltas į karių kapines. Auksinį kareivį, lyg kokį ateivį, jo vieton pastačiusi Kristina Norman buvo areštuota, o paskui iškeikta žiniasklaidoje. Anot konferencijos organizatorės Katrin Kivimaa, net subversyvias meno strategijas propaguojantys menininkai ir teoretikai jos nepalaikė. Visai nesunku suprasti, kodėl. Bet kartu galima suprasti ir menininkės „kodėl“. Būdama pusiau estė, pusiau rusė, ji jaučia, kaip viena jos identiteto pusė verčiama išsižadėti kitos. Estiškumą jai teko įrodinėti kartu su iš nevilties verkiančiomis bobutėmis (čia perpasakoju jos pačios tekstą). Paskaičius jos pilietybės įgijimo epopėją, tampa aišku, kad saugantis imperijų netyčia galima prisigaminti priešų.


Paminklų karas tęsiasi. Šių metų birželį šalia buvusios bronzinio kareivio vietos buvo atidengtas 23 m aukščio paminklas - stiklinis kryžius, nukopijuotas tiesiai iš kažkokio ordino. Paminklas naujas, bet jau sugedo - nebešviečia iš vidaus, o čekų sumontuotas stiklas paraudo, tad jį ruošiamasi keisti (visa tai linksmina paminklo priešus). Meno ekspertai rašė straipsnius, protestuojančius ir prieš paminklo estetiką, ir prieš simbolizmą, ir prieš ideologiją. Kaip visada, jis buvo vis tiek pastatytas - ant „paradinių“ laiptų, kalvos fone, dominuojantis, kažką įrodinėjantis. Nors tai - paminklas laisvei, jis dengia nelaisvės baimę.


Štai ir rekonstravau savo Taliną. Nutolusį Skandinavijos pusėn, laisvą, bet kartu - vis dar artimą iki skausmo pažįstamais istorijos reginiais ir netobulais dabarties sprendimais.

 

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.45 (874), 2009-12-11

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

HqssRyZEFqUOfl, 2011-12-03 03:33

Slam dnukin like Shaquille O'Neal, if he wrote informative articles.

hun, 2011-03-23 12:47

man patinka Narušytės tekstai, bet kartais jos asmeniškumai ir familiarumas glumina. Primena subjektyvius esė, o ne menotyrininkės straipsnius. Matyt, nuo Andriuševičiaus stiliaus niekada taip ir nepabėgs...

654, 2009-12-14 21:54

Saunuole!

ka parasytu, gera skaityti.

aciu aciu aciu

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti