Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Mindaugas Bačkus ir Klaipėdos kamerinis orkestras projekte „Viva Musica Via Baltica“
Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai
Rasa Vasinauskaitė: Dvi gyvo teatro pusės (1)
Rudeninių įspūdžių kraitelė
Kristina Stančienė: Dzūkų dienos ir darbai (1)
Arūno Baltėno fotografija „Akademijos“ galerijoje
Nauji filmai: Rebeccos Miller „Asmeniniai Pipos Li gyvenimai“
Krėsle prie televizoriaus
Artėja „Įsikūnijimo“ premjera
Projektas „Artscape“ tęsiasi: belgų džiazas Vilniuje
Danutė Gambickaitė: Išgrynintas poveikis (1)
Projekto „Artscape: Belgija“ paroda „Vartų“ galerijoje
Po Baltijos šalių meno istorijos konferencijos Taline

Agnė Narušytė

Taline buvau taip seniai, kad teko jį vėl iš naujo susikonstruoti. (Re)konstravimo procesas prasidėjo dar Vilniuje, kai Šiuolaikinio meno centre apžiūrinėdama Baltijos meno trienalės parodą „Miesto istorijos“ susidūriau su auksiniu Alioša.


Jis kybojo gulsčias, kojomis atsuktas įėjimo link, švytėdamas tamsoje. Aplink eksponuojama filmuota medžiaga paaiškino jo pasirodymą: gėles prie paminklo nežinomam kareiviui dedantys Talino rusai ir pompastiškos tarybinių laikų ceremonijos, tuščia vieta, likusi 2007 m. paminklą perkėlus į kapines, ir po to kilusios riaušės; menininkės Kristinos Norman akcija - toje pačioje vietoje pastatyta „auksinė“ paminklo kopija. Taigi prieš mane - jau ne paminklas, o meninė intervencija į viešąją erdvę ir tautinių aistrų įkaitintą politinį diskursą.


Rašau šias frazes ir pati jomis netikiu - „intervencija“, „viešoji erdvė“ ir „politinis diskursas“ dabar taip dažnai linksniuojami kalbose apie meną, kad šie žodžiai jau beveik visai nusidėvėjo, prarado įtaigos galią, tapo saugikliais, kuriuos įjungus galima pateisinti viską. Aliošos atveju, po šiais žodžiais slypi nesuderinamos pozicijos ir nesutaikomi jausmai, todėl menininkės sumanymas įsiterpti į patį gyvenimą (užuot likus baltajame kube) ne tik gali sukelti tikras aistras, bet ir sužeisti, sugriauti, sunaikinti. Žiūrėdama filmuotą medžiagą ir be paliovos kaitaliodama pozicijas supratau tris dalykus: pirma, nors visada automatiškai palaikiau rusų pilietybę ribojančius Estijos įstatymus, šis kūrinys privertė įsiklausyti į kitos pusės situaciją bei požiūrį; antra, šitaip mane paveikti kūrinys galėjo tik dėl bendros patirties, nuo kurios ir estai, ir lietuviai dvidešimt metų mėgino pabėgti. Ir trečia - metas grįžti į Taliną.


Konferencija


Ten vykau ne tik aš, bet ir visas Lietuvos menotyrininkų desantas: Jolita Mulevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Marija Drėmaitė, Linara Dovidaitytė, Laima Laučkaitė, Vytautas Michelkevičius ir Tomas Pabedinskas. Mat Estijos dailės akademija suorganizavo Baltijos šalių konferenciją aptarti Baltijos šalių meno istorijos rašymo problemas. Daugumą latvių pakirto gripas, tad iš esmės vyko lietuvių ir estų dialogas. Ne tik dialogas, bet ir slaptos komandinės varžybos - kieno istorija ir jos rašytojai, muziejai ir visas menas geresni. Mūsų manymu, varžybas laimėjom. Estai, nors ir šiek tiek pavydžiai kartoję „kiek jūsų daug!“, iš visko sprendžiant, irgi pasijuto laimėję.


Nors kalbėtojai (ypač estų) stengėsi paneigti Baltijos šalių, kaip vieno regiono, egzistavimą, viskas toje konferencijoje sakyte sakė, kad iš regiono nepabėgsi. Visą pasaulį apimančiose tarptautinėse konferencijose tikras dialogas vyksta retai - dalyviai apsiriboja kukliais savo tyrinėjimų ir savo šalies kultūros pristatymais. Tuo tarpu sena varžybų tradicija Taline vertė atidžiai stebėti ir vertinti kitos šalies situaciją. Pavyzdžiui, kiek konferencijai ir mokslui skiriama lėšų (Lietuvoje apie tokį finansavimą menotyrininkams galima tik pasvajoti), kokios leidžiamos knygos (pavydint geros Dailės akademijos bibliotekos), kokia kryptimi linksta dailės ir architektūros tyrinėjimai. Bet svarbiausia - kam labiau pavyko ištrūkti iš tarybinės tradicijos į šiuolaikinių teorijų laisvę. Taip akylai tyrinėjant estų menotyros terpę, neliko nepastebėti ir tam tikri nelygumai - nekantrumo gaidelės, akimirksniui sugriežtėjančios išraiškos išdavė, kad vieno profesoriaus klausimai nelabai toleruojami (vėliau „mūsų“ estai paaiškino, kad tarp jų ir jo prabėgusi „diskursyvi katė“).


Ir dar vienas dalykas krito į akis: kaip estai (anot jų - nesusitarę) sukūrė herojų. Mat beveik visuose pranešimuose buvo paminėtas ar net išnagrinėtas vienas menininkas - Leonhardas Lapinas, kuris 8-ojo dešimtmečio pradžioje buvo aktyvus meno avangardo veikėjas, pasižymėjęs ne tik vizualiojo meno kūriniais, bet ir tekstais. Baigiantis konferencijai, jo pavardę buvome įsiminę visiems laikams (šiek tiek ir dėl to, kad ji tokia lietuviška). Tad iš estų galima pasimokyti mito kūrimo metodikos. Belieka surasti tinkamą Lietuvos kandidatą (be kita ko, čia būtina ir lengvai ištariama pavardė ar net pravardė).


Konferencijos sėkmę liudija ir tai, kad nutarta šią patirtį pratęsti, tik jau ne Taline, o, pavyzdžiui, Kaune.


Miestas


Vakarais tyrinėjome miestą. Bet man iš pradžių į miesto dabartį vis įsiterpinėjo praeities nuotraukos, sukurdamos déjâ vu efektą. Pirmiausia, viešbučio dizainas taip neutralizuoja visus galimus kultūrinius skirtumus, kad tuo pat metu gali jaustis esanti bet kokiame vakarietiškame viešbutyje arba visuose iškart. Išėjus į gatvę, mano banko kortelę iškart atpažino bankomatas - kreipėsi lietuviškai, todėl akimirką atrodė, kad niekur neišvažiavau. Tai patvirtino ir senamiesčio grindinys, kreivos gatvelės, arkados - Vilnius. Prie įlankos tinginiaujantys laivai ir atšiauriai atvira jūros erdvė - Helsinkis. „Viru“ viešbutis iš visur rodė kelią namo, primindamas tarybinį atviruką, iš kurio beveik lietuviškos prasmės juokėmės vaikystėje. Eidama pro Stalino laikų pastatus Narvos gatvėje, pamačiau koldūninę - tą pačią, kurioje kokiais 1985 m. sužinojau, kad rusiškai „kolduny“ reiškia visai ne koldūnus. Toje vietoje atrodė, kad ir žmonės vaikšto labiau susigūžę, susisupę į tarybinius paltus. Gražiai suremontuoti mediniai namukai staiga permetė į Druskininkus, bet kai kurie nesutvarkyti užkaboriai neapsisprendė, ar būti panašesniems į Žvėryną, ar į Rasų kapinių apylinkes. „Kumu“ muziejuje sklandė „Kiasmos“ dvasia, o virš jo miestą saugojo Mindaugo Navako surūdijęs žvėris. Paskui apgavystės baigėsi, pradėjau matyti Taliną.


Tiesą sakant, jo beveik visiškai nebeatpažinau. Mano ankstesniame Taline nebuvo ne tik naujai pastatyto stiklinio dangoraižių centro su bokštais dvyniais, bet ir parko, suomiškai sutvarkytų modernių pastatų, restauruotų medinukų rajono ir net įlankos. Maršrutai, matyt, buvo kiti. Ir nors Taline regėjau Vilniaus atspindžius, vienas bruožas šias dvi sostines aiškiai skiria - Taline šiuolaikinė architektūra drąsiai braunasi į senamiestį, energingai suraižydama erdvę. Pavyzdžiui, tamsoje besidairydama po marcipanų krautuvėles, tiesiog pajutau, kaip į mane tr...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru