Pastarųjų dviejų mėnesių įvykiai - dalyvavimas 10-ajame tarptautiniame festivalyje „Šiaurės gėlės“, premjeros „Gaidos“ festivalyje, kompozitoriaus E. Schulhoffo metinių paminėjimas ir naujausio koncertų ciklo „Kvartetas ir fortepijonas“ finišas.

Šių metų spalio 23-26 d. Valstybinis Vilniaus kvartetas jau ketvirtą kartą lankėsi festivalyje „Šiaurės gėlės“ Sankt Peterburge. Tai bene vienintelis kamerinės muzikos festivalis šiame mieste, nors Peterburge koncertinis gyvenimas, žinoma, virte verda. Kvartetas šių metų festivalyje surengė 4 koncertus. Pirmasis koncertas vyko Maltos kapeloje - ypatingoje erdvėje su savita aura ir akustika. Ši kapela buvo statyta XVIII-XIX a. sandūroje specialiai Maltos riteriams katalikams. Pačiame miesto centre stovinčią Kapelą peterburgiečiai ypač mėgsta, rengia čia kamerinės ir vargonų muzikos koncertus. Spalio 23-iosios vakarą į Maltos kapelą susirinkusi publika kiekvieną F. Schuberto, M.K. Čiurlionio bei M. Ravelio kūrinį lydėjo ovacijomis, susižavėjimo šūksniais ir į sceną plūstančiomis gėlėmis.

Kitą dieną kvartetas grojo Sankt Peterburgo filharmonijos mažojoje Glinkos salėje. Čia surengtas festivalio Gala koncertas, kur šalia kvarteto į sceną žengė muzikantai iš Brazilijos, Italijos, Rusijos. Šiam koncertui mūsų muzikantai pasirinko kompozitoriaus E. Schulhoffo 5 pjeses kvartetui. Pilnutėlės mažosios salės su daugiau nei 400 vietų galėtų pavydėti ne vienas mūsų šalies koncertų organizatorius. Žinoma, ir Peterburge žmonės šiuo metu užklupti krizės, jie atidžiau renkasi koncertus ar spektaklius - tai buvo galima pajusti pabuvojus nepilnoje Marijos teatro koncertinėje salėje, kur buvo rodoma A. Dvoržako „Undinė“. Tačiau 10 metų trunkantis kamerinės muzikos festivalis bent jau kol kas turi savo klausytojus ir geba puikiai pritraukti naujus. Šiemet ištikimieji klausytojai, pirkdami vieną bilietą, dovanų gaudavo dar vieną, taigi galėjo į festivalį pasikviesti draugų.

Organizatoriai į festivalio programą įtraukia koncertus visai šeimai. Tokiame koncerte Šeremetjevo rūmuose pasirodė ir Vilniaus kvartetas. Čia buvo ne tik grojama, klausoma muzikos, bet ir kalbama su atlikėjais. Tai labai graži tradicija. Žmonės su šeimomis ateina valandą prieš koncertą, dažniausiai vykstantį istorinėje erdvėje, apžiūri parodas, ekspozicijas, o tada jau klausosi koncerto. Labai viliuosi, kad ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos idėja atgaivinti muzikines popietes Trakų pilyje sulauks susidomėjimo.

Šių metų festivalio naujovė - surengti koncertus ne tik Sankt Peterburge, bet ir kituose miestuose. Vilniaus kvartetas buvo pakviestas koncertuoti Petrozavodske. Tenykščiai koncertų organizatoriai, iš festivalio rengėjų sužinoję, kad atvyksta Vilniaus kvartetas (jį prisimena dar iš tų laikų, kai mūsų muzikantai plačiai koncertavo po tuometinę Sovietų Sąjungą), primygtinai prašė jį atvežti. Ir čia kvartetas buvo apgaubtas didžiulio dėmesio ir sulaukė puikių atsiliepimų. O programoje atliktas M.K. Čiurlionio kvartetas ir J. Naujalio „Svajonė“ buvo tikra atgaiva ten gyvenančių lietuvių širdims.

J. Skiotytė-Norvaišienė: Jau ketvirtą kartą dalyvavote festivalyje „Šiaurės gėlės“. Kadangi ir man teko būti šiame festivalyje, mačiau, kaip publika jus palankiai įvertino. Ką kvartetui reiškia šis festivalis?

Augustinas Vasiliauskas: Vien nuvažiuoti į Sankt Peterburgą yra įvykis. Šis miestas tikriausiai labiau žinomas nei Maskva savo senomis tradicijomis, garsiais simfoniniais orkestrais, baletais, operomis. Ten mokytis važiuoja atlikėjai iš viso pasaulio, dėstyti buvo kviečiami geriausi pasaulio pedagogai. Taigi nuvažiuoti į tokį miestą koncertuoti yra didžiulė laimė. Tuo labiau kad festivalis „Šiaurės gėlės“ yra kasmet labiau remiamas paties miesto valdžios ir jau turi gilias žymes muzikinėje Rusijos kultūroje. Festivalio koncertai vyksta pačiose geriausiose salėse, kaip antai Filharmonijos Glinkos salė, Rusų muziejaus salės, Šeremetjevo rūmai, Maltos kapela, Glinkos kapela. Tokioje atmosferoje, aplinkoje, tokiose salėse pagroti svajoja viso pasaulio atlikėjai. Šių metų festivalis jubiliejinis, 10-asis, ir mes džiaugiamės, kad mus nuolat kviečia. Per keturis kartus esame atlikę daug lietuviškos, klasikinės, šiuolaikinės muzikos. Šiemet vėl skambėjo M.K. Čiurlionis, tarsi prisiminimas to, kas buvo atlikta per tą dešimtmetį. Manome, kad mūsų biografijoje tai vienas gražiausių puslapių.

Šiemet festivalis išplėtė savo geografiją. Buvo surengta keletas koncertų Didžiajame Novgorode bei Petrozavodske. Šio miesto melomanai jus prisiminė dar iš sovietinių laikų ir panoro vėl išgirsti Vilniaus kvartetą. Kokie jūsų įspūdžiai iš šio koncerto?

Tarybų Sąjungos metais buvo organizacija „Sojuzkoncert“, kuri „dalindavo“ gastroles po visą šalį ir tikrai esame nuvažiavę nuo Archangelsko iki Kamčiatkos. Grojome daugelyje miestų ir net po keletą kartų. Ir Petrozavodską prisimename. Galiu pasakyti, kad Rusijoje tas kultūrinis muzika besidominčių žmonių sluoksnis yra turbūt viena šilčiausių publikų. Rusijos klausytojai nuoširdūs, aktyviai ir kartu jautriai reaguoja į atliekamą muziką. Visa tai jaučiame sėdėdami scenoje.

Festivalyje rengiami koncertai vaikams. Jūs taip pat ne pirmą kartą kviečiami jiems groti. Kas lengviau, groti vaikams ar suaugusiesiems?

Groti nei suaugusiems, nei vaikams nėra lengva. Prieš grojant vaikams yra būtinas įžanginis žodis, kad jie žinotų, kas atliekama, kokiais instrumentais, kad jau prieš klausydami pasitelktų savo fantaziją. Vaikai labai imlūs, juos iškart sudomina išgirstos naujos spalvos, harmonija. Rusijoje, JAV, Europos šalyse susidūrėme su tradicija, kai dieną grojamas koncertas vaikams, o vakare - koncertas suaugusiems. Lietuvoje vis dar to pasigendama. Mums taip pat reikia naujų klausytojų, būtina išmokyti jauną sielą girdėti grožį. O vaikai visada išklausys, nes tai, kas nauja, jiems visada įdomu.

Įdomu, kad Peterburge, kur skamba tiek daug įvairios muzikos, festivalis „Šiaurės gėlės“ yra bene vienintelis tarptautinis kamerinės muzikos festivalis. Kaip manote, kodėl?

Kamerinė muzika, ypač kvartetas, apskritai yra labai intymus žanras. Be to, parašyti kvartetui kūrinį nėra lengva, tą pripažino ir Mozartas, ir Haydnas. Kvartetui sukurtas repertuaras yra unikalus. Į tą muziką įdėtas kiekvieno kompozitoriaus vidinis pasaulis. Manau, kad žmonės šiais laikais eina į tuos koncertus ieškodami savęs, norėdami pabūti su savimi, praturtinti savo dvasią.

Festivalis yra kažkas ypatinga. Vilniuje net 6 ar 7 festivaliai vyksta tuo pačiu metu: fortepijono muzikos, akordeonų, chorų, džiazo ir t.t. Pas mus festivalis prarado savo esmę, savo tikslą ir vertę. Kažkas kažką sugalvojo - ir jau tuoj festivalis. Sankt Peterburge muzikos yra labai daug, o festivalių, kaip išskirtinės formos, mažai. Labai normalu festivalius daryti kas trejus metus.

Beveik kiekviename festivalyje esate prašomi pagroti čekų kompozitoriaus E. Schulhoffo 5 pjeses styginių kvartetui. Tai tarsi jūsų vizitine kortele tapęs kūrinys, atskleidžiantis individualias ir grupines kolektyvo ypatybes. E. Schulhoffo kūrinius atlikote ne tik festivalyje Peterburge, bet ir neseniai Vokietijos ambasados Lietuvoje organizuotame koncertų ciklo „Užmiršti kompozitoriai“ vakare. Kaip ir kodėl šio kompozitoriaus muzika atsirado jūsų repertuare?

1996 m. vyko Europos tarybos koliokviumas, skirtas jidiš kultūrai Rytų šalyse. Įvyko kamerinės muzikos koncertas, kuriame skambėjo žydų kilmės kompozitorių - M. Vainbergo, E. Schulhoffo - muzika. Tai autoriai, kurie buvo persekiojami ir nacių, ir sovietų. Apie E. Schulhoffą mes tada jau žinojome, tik Lietuvoje jo niekas nebuvo atlikęs. Tad pianistė Golda Vainberg-Tatz iš Niujorko mums atsiuntė gaidas, ir taip prasidėjo pažintis su jo kūryba. Vėliau gavom paklausyti kompaktinių plokštelių su jo kvartetais, sekstetu, sonatomis. Ta muzika pasirodė nepaprastai įdomi. Beje, tuo pat metu visam pasaulyje prasidėjo lyg koks šio kompozitoriaus renesansas, visi pradėjo groti jo muziką. Taip pat repertuare turime jo sekstetą, kurį Lietuvoje pirmą kartą atlikome su altininke Karine Lethiec ir violončelininku Davidu Geringu. E. Schulhoffo nepaprastai įdomus braižas, spalvos, novatoriškumas, nors kūriniai parašyti prieš 80-90 metų.

Grįžkime į Lietuvą. „Kvartetas ir fortepijonas“ yra naujausias jūsų ciklas, kurį užbaigsite paskutinę šių metų dieną. Per beveik 45 kūrybinio darbo metus esate pagroję su dešimtimis pianistų. Kodėl tik pastaraisiais metais kilo noras visa tai įrėminti į ciklą?

Stengiamės viską įrėminti į ciklus, kurie turi tam tikrą programą, idėją. Cikle „Kvartetas ir fortepijonas“ skambėjo tik dalis puikių kūrinių, kurie parašyti kvartetui ir fortepijonui. Savaime suprantama, kad šalia šio ciklo grojame ir daug kitos muzikos. Ciklo koncertai praėjo tikrai gražiai ir sėkmingai. Visada norisi vėl susitikti su pianistais, su kuriais jau esame bendradarbiavę, su tais, kurie patys pageidauja. Šalia senųjų kolegų yra ir naujų pavardžių, pavyzdžiui, buvęs Maskvos konservatorijos rektorius Tigranas Alichanovas ar Martinas Labazevitchius iš JAV. Skambėjo ir mums žinomi, vieni genialiausių kvintetų (J. Brahmsas, D. Šostakovičius, R. Schumannas, F. Schubertas), taip pat ir negroti, negirdėti Vilniaus kvarteto repertuare, kaip E. Elgaras ar C. Saint-Saensas, W.A. Mozarto koncertų versija su kvartetu.

Tik grįžote iš Peterburgo ir jau kitą dieną dalyvavote „Gaidos“ festivalyje. Ten atlikote net keletą premjerų: V. Laurušo Styginių kvartetą Nr. 3 „Kopų vėjas“, A. Kubiliūno 5 pjeses styginių kvartetui, B. Kutavičiaus „Penkias Sigito miniatiūras“ chorui, kvartetui ir fonogramai, O. Balakausko Kvintetą styginių kvartetui ir fortepijonui. Per visą kolektyvo gyvavimo istoriją jūs nuolat minimi kaip pirmieji lietuviškos muzikos atlikėjai ar redaktoriai. Tai yra tapę jūsų kolektyvo kasdienybe?

„Gaidos“ festivalis buvo pamiršęs Vilniaus kvartetą. Mes groję tiek šiuolaikinės muzikos! Kad ir per ciklą „Europos Sąjungos šalių kamerinė muzika“ (25 koncertai). Tai buvo pati naujausia muzika, kuri neparašyta vienam kartui, tie kūriniai atrinkti ir atlikti kitose šalyse. Prieš 20-30 metų naujausius lietuviškos kvartetinės muzikos kūrinius visi duodavo groti Vilniaus kvartetui. Bet kai atsirado naujų kolektyvų, visi lyg sužiuro į juos. Kartais būdavo labai sunku atlikti lietuvišką muziką, kaip pirmi atlikėjai grojome viską, ką dėdavo ant pultų. Dabar gal kiek mažiau siūlo, bet jei prašo, visada atliekame. Lietuviškos muzikos propagavimas yra vienas iš svarbiausių mūsų kolektyvo uždavinių. Ar Afrikoje, ar Amerikoje, ar Rusijoje - mes visada į programą įtraukiame lietuviškos muzikos. Stengiamės parodyti lietuvių kompozitorius ir norime priminti pasauliui, kad turime tikrai gerų autorių ir geros, laiko patikrintos muzikos. Jeigu prisimintume užsienio spaudą, tai nė karto - sakau tai drąsiai - nebuvo blogų atsiliepimų apie mūsų kompozitorius. Jei ne sovietmetis, mūsų kompozitoriai stovėtų šalia kitų žymių šių dienų pasaulio kompozitorių. Dėl to neturiu jokios abejonės.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.44 (873), 2009-12-04