Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 44 (873), 2009 gruodžio 04 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Aldona Eleonora Radvilaitė: Paskutiniai atgarsiai (2)
Baigėsi Pirmasis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis
Jurgita Skiotytė-Norvaišienė : Aprėpiantis įvairovę (5)
Vilniaus kvarteto pastarųjų metų veikla
Jono Jurašo „Dvejonė“ Mažajame teatre
„Vienos krūties istorija“ teatro „Lėlė“ scenoje
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Anatomijos teatras (1)
Marloeke van der Vlugt instaliacija „Neu/Now“ festivalio parodoje galerijoje „Titanikas“
Nauji filmai - „Antikristas“
Naujojo Rusijos kino dienos „Skalvijoje“
Skirmantas Valiulis: Kino laiptai (2)
Paroda „Lietuvos kinas. 1909-2009“
Rodo TV
Premjera
Kronika
Anonsas
Kęstučio Grigaliūno paroda „Apie Meilę“ galerijoje „Kairė-dešinė“

Erika Grigoravičienė

Kęstučio Grigaliūno parodą „Apie Meilę“ sudaro „130 biografijų, 27 portretai, 104 pirštų atspaudai, 754 veidai“ - žmonių, nužudytų Vilniuje 1944-1947 m. ir užkastų Tuskulėnų masinėje kapavietėje, taip pat sovietmečiu išleisto Cicerono veikalo „Tuskulo pašnekesiai“ rusų kalba turinys (pieštuku lietuviškai užrašyti skyrių pavadinimai: „Apie drąsą mirties akivaizdoje“, „Apie skausmo pergalėjimą“, „Apie užuojautą skausme arba nelaimėje“, „Apie aistras“, „Apie savaiminę dorybę“), Severino Vaitiekaus monografijos „Tuskulėnai: genocido aukos ir budeliai“ (2002) įžangos puslapis bei trumpas (Laisvydės Šalčiūtės) tekstas apie meilės Tėvynei sąlygą - meilę artimam.

 

Pagrindiniai projekto, su kuriuo menininkas dirbo ištisus metus, šaltiniai - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro parengto sąvado („Lietuvos gyventojų genocidas“) antrasis tomas (1944-1947) ir Lietuvos ypatingojo archyvo KGB fondų bylos su 1944-1947 m. sovietų valdžios suimtų, teistų ir nužudytų žmonių dokumentais. Lygindamas abiejų šaltinių duomenis, Grigaliūnas pasirinko 130 iš daugiau kaip dviejų šimtų vadinamųjų švarių (t.y. ne žydšaudžių) bylų. Jose rastus asmenų tapatybės ženklus - protokolines veidų nuotraukas iš priekio ir profilio bei pirštų atspaudus - išdidintus atspaudė šilkografijos technika, kitas bylose rastas suimtųjų bei jų šeimų narių nuotraukas reprodukavo kaip skaitmeninius pašto atviruko formato atspaudus (754 veidai). Dauginti ir viešinti bylose saugomų tekstų - tardymų protokolų, nuosprendžių - menininkas nepanoro. Ant lakštų su portretais ir pirštų atspaudais jis ranka pieštuku užrašė trumpas tų žmonių biogramas iš genocido sąvado, kai kurias papildęs internete rasta informacija. Daugiausia tai buvo partizanai, jų ryšininkai valstiečiai, dalis - Lietuvos kariuomenės karininkai, 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, Lietuvos laisvės armijos kovotojai. Tarp jų vienintelė moteris - valstietė partizanų ryšininkė Elena Vidugirytė (1919-1946).


Istorikai žino, kad žmonių gyvenimų aprašymai - neprilygstamas to laikotarpio istorijos šaltinis. Šiek tiek keista juos skaityti galerijos salėse, bet kai kurie likimai jaudina iki ašarų. Pavyzdžiui, Jonas Noreika (1910-1947): Lietuvos kariuomenės kapitonas, teisininkas, rašytojas, 1941-ųjų rugpjūtį paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, 1943 m. už dalyvavimą antinacinėje rezistencijoje gestapo suimtas ir išsiųstas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, 1945 m. turėjo galimybę trauktis į Vakarų zoną, kur jau buvo jo šeima, bet tyčia pateko į rusų rezervinę kariuomenę, po karo įsidarbinęs teisininku Lietuvos mokslų akademijoje tapo pogrindinio antisovietinio pasipriešinimo ginkluotųjų pajėgų vadu. Arba Ignas Vylius-Velavičius (1905-1946): Lietuvos karo aviacijos kapitonas, 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo viršininku paleido iš jo 30 suimtų geto pabėgėlių, netrukus paliko tarnybą ir tapo Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariu, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945-aisiais su grupe parengtų kovotojų mėgino patekti į Lietuvą, bet buvo suimtas rusų kontržvalgybos.


Grigaliūną galima vadinti portretistu, net jo diplominis darbas Valstybiniame dailės institute buvo bendramokslių portretai. 1998-2002 m. jis nutapė 120 pabrėžtinai pofotografinių portretų seriją, panaudojęs publikuotas ar šiaip turėtas savo pažįstamų dailininkų, fotografų, rašytojų, menotyrininkų nuotraukas. Ne visi portretuotieji tuo buvo patenkinti, nes Grigaliūnas tapė ir eksponavo portretus jų neatsiklausęs. Šiemetinėje Lietuvos vaizduojamosios dailės kvadrienalėje jis eksponavo internete rastus nusikaltėlių portretus su užrašytomis jų biografijomis anglų kalba. Vadinamą protokolinį fotografavimą (veidas iš priekio ir profiliu) XIX a. 9-ajame dešimtmetyje sugalvojo prancūzas Alphonse'as Bertillonas, kriminalinės antropologijos specialistas, antropometrijos (gyvo žmogaus skeleto matavimo) išradėjas, Paryžiaus prefektūros fotostudijos direktorius. Idealiai vienoda poza (tam pasitarnavo speciali sukiojama kėdė) ir techniniai fotografavimo parametrai (objektyvo tipas, atstumas, apšvietimas) leido greičiau atpažinti individualius bruožus, identifikuoti asmens tapatybę, kas buvo labai svarbu ieškant įtariamųjų dešimčių tūkstančių popierinių nuotraukų archyve. Grigaliūną protokolinės nuotraukos sudomino tuo, kad jos atvaizduotam asmeniui lyg ir savaime suteikia blogo žmogaus, nusikaltėlio konotacijas. Kartą jis internete rado tokią nuotrauką vieno Lietuvos kunigo, 1957-aisiais nuteisto kalėti 25 metus, ir pastebėjo, kaip biografijos žinojimas keičia atvaizdo suvokimą. Todėl protokolinių nuotraukų paiešką tęsė ne kriminalinėje policijoje, bet ypatingajame archyve.


Fotografiniam vaizdui reikalingas tekstinis paaiškinimas (tą pastebėjo dar Benjaminas), be jo nuotrauka nebyli ir beprasmė, nebent tai meninė arba Bertillono fotografija. Žinojimas nuotrauką tarsi atgaivina, o Grigaliūno projekte gyvenimų aprašymai įveikia ir norminio vaizdo kiautą su visomis neigiamomis jo reikšmėmis (ši naujų biogramų ir tuomet padarytų vaizdų sandūra netgi simboliška).


Tačiau, pasak Barthes'o, dar labiau fotografiją atgaivina meilė ir užuojauta nufotografuotajam. Parodos žiūrovai, jau iš anksto aprūpinti raktine sąvoka, gali pamėginti pro neryškius fotografijų atspaudus pamatyti gyvus žmones, kurie mylėjo ir buvo mylimi. Žvilgsniu sutikti jų žvilgsnį, o ši menama akistata (pasak Beltingo) įtikinama tik tuomet, kai žiūrovas „atiduoda“ portretui savąjį laiką ir atvaizdą suvokia kaip dabartį.


Šilkografijos atspaudai su apačioje užrašytomis biogramomis (taip, kaip užrašomas autoriaus vardas ir kūrinio pavadinimas) techniškai ir formaliai primena tradicinį estampą, grafikos lakštą. Panašumas į meno kūrinį jiems suteikia lyg ir paminklo statusą. Atminti mirusiems jie tinka ir dėl to, kad fotografija ir piršto atspaudas (čia - netgi būtent rodomojo piršto) yra vadinamieji indeksiniai ženklai, kūnų žymės, reliktai. Pasak semiotikos pradininko C.S. Peirce'o, indeksiniai ženklai, atsiradę iš tiesioginio ryšio su referentu, turi ypatingą poveikį, nes neišvengiamai, priverstinai atkreipia dėmesį į jų ženklinamus objektus, jie net gąsdina ir trikdo, nes žymi tikrovės ir ženklų sferos ribą. Vaizdai-žymės nuo neolito laikų buvo nepranokstama mi...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru