Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 43 (872), 2009 lapkričio 27 d. > Muzika > Naujas „Karmen“ grimas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Naujas „Karmen“ grimas


Premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre


Jūratė Katinaitė

Share |
Ieva Prudnikovaitė (Karmen) ir Vaidas Vyšniauskas (Don Chosė).
M. Aleksos nuotr.
Prieš gerą pusmetį Lietuvos radijo „Klasikos“ programos eteryje muzikologas Jonas Bruveris atkreipė dėmesį, kad nunyko operos režisieriaus profesija. Juk iš tikrųjų operą užvaldė dramos režisieriai. Jie apvalė įsisenėjusius štampus, sustiprino draminį operos pradą, paskleidė šiuolaikinio dramos teatro dvasią.


Tačiau kartais režisierius, stokodamas muzikinio išprusimo ar tiesiog muzikalumo, siekia dramatizmo aukodamas muzikinio teksto logiką, todėl susiduriame su reiškiniu, epidemiškai plintančiu operos teatruose, kai kuriami ekstravagantiški, modernūs spektakliai, o akompanimentas menkai susijęs su sceniniu veiksmu ar net jam kliudo. Tai šiek tiek perstumdė prioritetus ir muzikinio teatro bendruomenėje. Kadaise centrinė figūra buvo primadona, paskui - visa lemiantis dirigentas, dabar - režisieriaus era. Jiems žiniasklaidos dėmesys, jiems visi laurai už pavykusį spektaklį ir didžiausia atsakomybė už nenusisekusį. Senais gerais „naftalininiais“ laikais, kai visos operos buvo panašiai statomos, didžioji dalis publikos net nežinodavo režisieriaus pavardės. Daugiausia būdavo diskutuojama apie vokalo kokybę, o vaidybos trūkumai vertinti atlaidžiai. Svarbiausia - muzika. Tad kartais po nemaloniai nuteikusios premjeros taip ir knieti pritarti modernaus operos teatro oponentams: duotų kas nors normalų (suprask, tradicinį) spektaklį su tikroviškomis (suprask, tiesmukai iliustratyviomis) dekoracijomis! Argi neįmanoma sugalvoti kokio nors madingiau kvepiančio naftalino? Pasirodo, galima. Štai tokią G. Bizet „Karmen“ LNOBT scenoje pristatė prancūzų operos režisierius Arnaud Bernard'as, Strasbūro nacionalinės konservatorijos absolventas (studijavęs smuiką ir muzikos teorijos disciplinas). Padirbėjęs režisieriaus asistentu įvairiuose Europos ir kitų kontinentų operos teatruose, 29-erių pats debiutavo kaip operos režisierius, pastatęs G. Verdi „Falstafą“ Spoleto festivalyje (JAV). Per 13 karjeros metų A. Bernard'as pastatė nemažą dalį repertuarinių operų, kai kurias po kelis sykius, o vilnietiška „Karmen“ jam - penktoji. Toks produktyvumas ir populiarumas (režisieriaus kūrybinėje biografijoje - prestižinių teatrų sąrašas) byloja apie amato įvaldymą, o tai laiduoja tiek profesionalumą, tiek originalumo stoką. Tačiau svarbiausia, pranašauja kompromisinį rezultatą: nesugriautą muzikos ir veiksmo tėkmę, publikos nešokiruojančius ir profesionalų neerzinančius scenovaizdžius, jokių personažų „transponavimo“ iš vienos socialinės aplinkos į kitą, jokių drastiškų siužeto keitimų, jokių režisieriaus patirties transformacijų, t.t., žodžiu, vidutiniška produkcija (angliško žodžio production - liet. pastatymas, gamyba, produkcija - atspalviai čia labai taikliai papildo prasmę). Jeigu režisūrą lygintume su tapyba, tai A. Bernard'o stilius artimesnis ne tapytojo, o restauratoriaus darbui. Jis valo apnašas, atnaujina spalvas, o kai kurias drąsiai paryškina. Štai ir turim naują seną „Karmen“.


Ši opera - nevienalytė, tad statytojams kaskart iškyla problema rasti tinkamą balansą tarp dramatiškumo ir komiškumo, kameriškumo ir grand opera žanro reliktų. Manyčiau, kad šįkart perdėm nuslysta į komiškuosius elementus ir veiksmo intensyvumą. Juk šioje operoje kaip reta išvengta libreto nelogiškumų, siužeto painumo. Pirmame plane - stipri drama, todėl taip detalizuoti masines scenas, sureikšminti ir individualizuoti kiekvieno choristo, statisto veiksmą, manyčiau, nevertėtų. Tai gožia pagrindinę siužeto liniją, stelbia dramatizmą, paprasčiausiai blaško publikos dėmesį, o ilgainiui pradeda erzinti.


Spektaklio scenografija - tradicinė, imituojanti koridos arenos kontūrus, bet paveikta pastaruosius dešimtmečius viešpataujančios minimalizmo estetikos (scenografas Alessandro Camera). Štai jums tradicijos ir šiuolaikiškumo derinys. Tiesa, III veiksmo pirmajame paveiksle nusileidžia gluminantis butaforijos desantas - kontrabandininkai bėgiais (kalnuose?) tįsia savo prekes. Apskritai šis paveikslas mažiausiai nusisekęs. Juk išvargę ir įsitempę kontrabandininkai slapstosi, tyko tinkamo meto nusileisti į miestą. Muzika aiškiai vaizduoja jų būseną. Todėl neįtikinamai atrodo kortų būrimo scenoje Fraskitos ir Mersedes surengta klounada, labiau pritinkanti italų comedia del arte personažams.


Antai I veiksmo Karmen scenos kur kas paveikesnės. Puikiai išsprendžiama habanera, segidilija. II veiksme dėmesį prikausto šokiai Lila Pastjos smuklėje (choreografas Gianni Snatucci). O štai Eskamiljo atvykimas per blankus. Jei jau laikomės tradicinės Karmen traktuotės, tai efektinga muzika reikalauja šviesų, spalvų kontrasto, tuo tarpu Eskamiljas atvyksta kaip Gogolio Revizorius.


Originaliausias finalinis paveikslas. Scenos dydžio ekrane sukasi praėjusio amžiaus vidurio dokumentinis filmas, vaizduojantis šventišką Ispanijos miesto pasirengimą koridai ir patį kruvinąjį spektaklį. Šie kadrai sumaniai sumontuoti pagal muzikinę dramaturgiją, tad primena nebyliojo filmo įgarsinimą. Puikus sprendimas, tik, bėda, šiam paveikslui prasidėjus, žiūrovas turi atsipeikėti, mat jokių užuominų į kino dokumentiką spektaklyje iki to nebuvo. Tad stiliaus vientisumo požiūriu priekaišto neišvengsi. Vienintelė kostiumų dailininkė Maria Carla Ricotti paruošė netikėtą dokumentikos įsiveržimą. Kostiumų stilistika atitinka dokumentiniame filme vaizduojamą laiką, vyraujantys tamsiai pilki tonai spalviškai paruošia seno, nespalvoto kino pasirodymą. Pilkų kostiumų fone išryškėja gražios, elegantiškos Karmen suknelės, puikūs jų spalvų deriniai, dailūs siluetai. Apskritai dailininkė kuo puikiausiai įveikė savo užduotį atkurti tam tikro laiko ir tam tikro socialinio sluoksnio rengimosi stilių ir įpročius. Šviesos šiame spektaklyje netikėtai pritemdytos, vyrauja šaltoki pilkšvi atspalviai, tarsi vėlgi prisitaikantys prie finale pasirodysiančio archyvinio kino (šviesų dailininkas Vinicio Chieli).


Pastatymo muzikinis vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas užtikrintai valdė muzikinį vyksmą. Išvengta dažnai premjerose pasitaikančios įtampos, kylančios iš orkestro duobės, jeigu nepaisysime kai kurių solinių instrumentų nuslydimų. Šį kartą atsisakyta tempų greitinimo, dabar lydinčio beveik visas premjeras. Suprantama, kad XIX a. repertuare tempai ištisus dešimtmečius būdavo „vilkinami“, bet dabar jie dažnai greitinami (suprask, grąžinami) be jokios logikos ir kontrasto, neįveikiant techninių nesklandumų, todėl rezultatas primena greitesnį rylos rankenėlės sukimą, dėl kurio atlikėjai klupčiodami ir dusdami vejasi dirigentą. Šįkart netgi priešingai - įžanga galėjo būti dar greitesnė, energingesnė. Trečiojoje premjeroje atsirado skambesnio garso, laisvesnių potėpių, muzikantai tiesiog įsigrojo. LNOBT choras puikiai parengtas kaip visada (vadovas Česlovas Radžiūnas), padaužų chorą nuotaikingai traukė LNOBT vaikų studijos ir „Ąžuoliuko“ chorų grupės.


Lapkričio 20-ąją Karmen įspūdingai įkūnijo Ieva Prudnikovaitė. Jos stiprus, skambus vokalas liete liejosi, dainininkė pademonstravo visą spektrą balso tembrinių galimybių (viršūnės - skambios, vidurinė tesitūra - plastiška, žemosios natos sodrios, tamsios) ir dinaminių bei tesitūrinių niuansų nuo šnabždesio, puikiai artikuliuotų rečitatyvų, lanksčios kantilenos iki galingų forte. Charakterio požiūriu jos Karmen - jusliška, agresyvi, bet ir tradiciškai elegantiška. Jai pavyko pasiekti stiprų dramatizmą II veiksmo konfliktiniame duete su Don Chosė. Ši scena stipriausia per visą spektaklį. Žinoma, ne be Vaido Vyšniausko sukurto Don Chosė įtaigumo. Jo vokalinėje partijoje ir kuriamo personažo linijoje lyriškumą stelbia dramatizmas, todėl turime kiek kitokį nei įprasta Don Chosė. Sakyčiau, jis labiau Otelas, nužengęs iš G. Verdi partitūros, jo įsiūtis - ūmiai įsiplieskiantis ir čia pat nevaldomai žiauriai išsiliejantis. Todėl III veiksmo pirmajame paveiksle Karmen atstūmus Don Chosė, turime brutalią sceną - tarsi psichologinę koridą: Karmen kaip toreodoras pavojingai išerzino Don Chosė iki gyvuliško įsiūčio. Šis brutalumas - įtikinamas ir logiškas, sekant visą jo vaidmens liniją. Šiek tiek forsuotas vokalas tokiam Don Chosė pritinka. Žinoma, subtilesnė lyrika scenose su Mikaela ar garsiojoje II veiksmo arijoje būtų tik papuošusi ir pagilinusi vaidmenį, bet V. Vyšniausko sukurtasis irgi įtikina. Abiejų herojų dramaturginė linija režisieriaus įdomiai sumanyta ir artistų atskleista puikiai. Kartu tai sėkmingiausias, mano manymu, V. Vyšniausko vaidmuo iš Lietuvoje matytų.


Susirgus I. Prudnikovaitei, lapkričio 22-osios vakarą skubiai buvo pakviesta Latvijos nacionalinės operos solistė Kristine Zadovska. Mėgstamos solistės laukusi publika iš pradžių nuliūdo, bet viešnia pakerėjo jau nuo pirmojo veiksmo habaneros. Nerepetavusi spektaklio ir nežinanti daugybės mizanscenų bei greito spektaklio tempo, ji meistriškai išsisuko dėl patirties ir įvaldyto muzikinio teksto. Jos skaidrus, šviesesnių tonų mecosopranas sušvito kaip brangakmenis: kad ir kaip pasuksi, vis kito atspalvio srautas nuo kūdikiškai tyro iki ugningai svilinančio ir jusliškai murkiančio. Šiais niuansais dainininkė žaidžia lyg Karmen kortomis, nelygu ko iš jos tikimasi ar kokie kėslai ją užvaldė. Tenka pripažinti, kad K. Zadovskos dainavimas šiame spektaklyje gerokai stilingesnis prancūzų kalbos, artikuliacijos ir vokalizacijos šia kalba atžvilgiu. Tuo ji stilistiškai buvo pranašesnė už kitus atlikėjus, dainavusius labiau itališko verizmo dvasia.


Mikaelos partiją abu minėtus spektaklius atliko Sandra Janušaitė. Dainininkė šiuo metu žengia į savo auksinį vokalinį amžių, didžiulis diapazonas ir stiprus balsas leidžia jai užtikrintai jaustis ir plėsti repertuarą. Tačiau Mikaelos partiją ji atliko truputį monotoniškai ir perdėm dramatiškai, pasigedau skaidresnės lyrikos. Tačiau tai ne jos kaltė, dainininkės balsas yra aiškiai dramatinis ir šiai partijai ne pats tinkamiausias, nebent ji apmąstytų, kaip tinkamai dozuoti savo didžiulį balsą ir subalansuoti visą vokalinę partiją. Tai ypač krito į akis spektaklyje su K. Zadovska. Mikaelos balsas tapo dramatiškesnis už Karmen. Kita vertus, ši Mikaela atsvėrė V. Vyšniausko Don Chosė dramatizmą.


Eskamilją abu spektaklius įkūnijo Liudas Norvaišas - puikiai derantis šiam vaidmeniui tiek gražaus tembro balsu, tiek išvaizda. Jau aukščiau minėjau, kad jo efektingą įžengimą tiesiogine to žodžio prasme pritemdė režisierius ir šviesų dailininkas, bet finale trumputis jo meilės duetas su Karmen buvo įspūdingas.


Ansamblinės scenos skambėjo gerai, nors buvo gaila Fraskitos (Regina Šilinskaitė, Kristina Zmailaitė) ir Mersedes (Fausta Savickaitė), kad nuolatinis šokinėjimas scenoje trukdė joms rūpestingiau padainuoti gražųjį tercetą su Karmen kortų būrimo scenoje. Dankairo (Arūno Malikėno) ir Ramendado (Rafailas Karpis) komiškumas - gerokai skoningesnis ir pagavesnis. Visi jie puikiai atliko II veiksmo kvintetą.


Taigi į Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną sugrįžo „Karmen“ ir operos režisieriaus amatas.

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.43 (872), 2009-11-27

Versija spausdinimui

Komentarai

Baisoka, 2009-12-04 23:10

viską žino tie muzikologai, bet... ausų neturi, negirdi nieko, deja... Čia apie 7-os pastraipos 1-ą sakinį. Dieve dieve...

ST, 2009-12-03 19:43

Amatas yra puikus dalykas, bet kažkaip norisi ir meno...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti