Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 43 (872), 2009 lapkričio 27 d. > Kinas > Visada ginsiu Larsą von Trierą
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Visada ginsiu Larsą von Trierą


Willemas Dafoe apie „Antikristą“


7 MD

Share |
Lietuviška naujausio Larso von Triero filmo „Antikristas“ premjera įvyko „Scanoramos“ festivalyje. Šiandien filmas pradedamas oficialiai rodyti Lietuvos kino teatruose. Pateikiame pagrindinį vaidmenį filme kūrusio aktoriaus Willemo Dafoe interviu fragmentus. Pokalbis, kuris buvo išspausdintas žurnale „Machina“, vyko iškart po filmo premjeros Kanuose, padalijusios kritikus į „Antikristo“ priešininkus ir šalininkus.



Reto aktoriaus filmografijoje rastume tokią pavadinimų sandūrą: „Paskutinis Kristaus gundymas“ ir „Antikristas“.

 

Stengiuosi apie tai negalvoti. Arba laikyti tai atsitiktinumu. Manau, pavadinimas „Antikristas“ yra labai vykęs, bet tai labiau masalas žiūrovams. Filmas nėra visiška Martino Scorsese kūrinio priešingybė. Abu filmai - kontroversiški, juos kūrė stiprūs režisieriai. „Paskutiniame Kristaus gundyme“ suvaidinau Jėzų Kristų, bet von Triero filme nesu antikristas.


Ar tokie vaidmenys neprieštarauja Jūsų pažiūroms? Ar religijos klausimai Jums svarbūs?

 

Neužduodu sau panašių klausimų. Bet man įdomu, kaip kiti su jais susidoroja. Kaip žmonės reaguoja į tam tikrus impulsus ir dirgiklius, tokius kaip religija, troškimas, meilė. Mane domina mechanizmai, o labiausiai tai, kodėl žmonės pradeda kažkuo tikėti. Arba kodėl liaujasi. Juo labiau gilinuosi į religijos istoriją, tuo man akivaizdžiau, kad kai kurie dalykai nuolat sugrįžta, vienos religijos idėjos susilieja su kitomis religijomis ir tai būdinga visiems tikėjimams. Tai, kas universalu, mane domina labiausiai.


Kaip apibūdintumėte savo personažą?

 

Mano herojus yra sutrikęs, bet stengiasi susigrąžinti savo ir žmonos kasdienišką gyvenimą, sugrįžti į normalią būseną. Tai sunku padaryti po išgyventos tragedijos. Jis turi planą, kurį įgyvendinti labai svarbu. Tai kantrus, metodiškas žmogus. Bet aš nenoriu vertinti jo elgesio.



Larsas von Trieras filme sujungė dramatiškus ir juokingus momentus. Tai juk gana rizikinga.

 

Tačiau Larsas - linksmas žmogus, nors tai sunku įsivaizduoti. Tik jo juokas dažniausiai yra ironiškas, sarkastiškas, aštrus. Larsas pasakoja apie ekstremalią žmogaus patirtį, kuri kartais būna tokia groteskiška, kad negali nesijuokti. Mano mėgstamiausias „Antikristo“ fragmentas, kai beveik mirtinai sumuštas personažas klausia savo skriaudiko: „Nori mane užmušti?“ Ir išgirsta atsakymą: „Dar ne.“ Iš tikrųjų jis jau yra pribaigtas.


Man labiau patiko frazė „Niekada negulėk su savo psichoterapeutu“, kuri išsprūsta herojui, kai jis guli lovoje su žmona, kuri taip pat yra jo pacientė.

 

Taip, tai juokinga. Filme yra daug humoro, kuris pradeda veikti tik po kurio laiko. Man patinka Larso dialogai - jie aštrūs, konkretūs, kartais ironiški, juose tiršta paslėptų prasmių.



Filme daug nuogumo, yra kelios atviros meilės scenos. Kaip klostėsi darbas su Charlotte Gainsbourg?

 

Puikiai, nors minėtas scenas suvaidinti nebuvo lengva. Beje, niekad nebūna. Bent jau man atrodo, kad jos reikalauja atitinkamo požiūrio. Kai turiu suvaidinti suartėjimo sceną, darau viską, kad filmavimo metu galvočiau visiškai apie ką kita. Stengiuosi būti kartu su personažu, kurį vaidinu, bet ir kažkur šalia. Tai nelengva.


Turite galvoje gėdos jausmą?

 

Jį taip pat. Be to, vaidindamas atvirose nuogose scenose negali galvoti apie tai, kaip atrodai. Larsas mėgsta stambius planus, ankštus kadrus, jei pradėčiau svarstyti, kaip kadre atrodo mano užpakalis...


Arba priekis...

 

...arba priekis, tai greičiausiai nieko nesuvaidinčiau. Mano principas - apie tai paprasčiausiai negalvoti. Tokiomis aplinkybėmis reikia atsikratyti baimės. Esu aktorius, kūnas - mano įrankis. Teatre būna panašiai, kai scenoje stovi nusirengęs, kartais jauti, kaip žiūrovų salė sulaikė kvapą. Bet tai natūralu. Gėda, nedrąsumas, baimė būti išjuoktam yra natūrali reakcija. Bet jei mano tokia profesija, turiu kovoti su tuo, kas mane gali stabdyti. Taip ir darau. Todėl apsinuoginau Larso filme. Beje, jau kai pirmą kartą perskaičiau scenarijų, abu susėdome ir aš pasakiau, ką galiu padaryti, o ko ne.


Kai kurios scenos tokios atviros, kad jus pakeitė dubleriai.

 

Nubrėžiau sau tam tikrą ribą, kurios negaliu peržengti. Tai padiktuota ne baimės ar kažko panašaus. Tiesiog nenoriu peržengti ribos, nes nežinau, kas manęs laukia, kas man liks. Todėl kai kuriose Larso filmo scenose mane keitė dubleris. Scenarijuje tokių tikrai atvirų scenų buvo daug daugiau nei filme. Atsisakėme jų jau filmuojant.


Tai dar vienas po „Manderlio“ Larso von Triero projektas, kuriame dalyvavai. Ar kelerių metų pertrauka pakeitė jus kaip žmones ar kaip kūrėjus?

 

Ne man tai vertinti, bet manau, kad Larsas pasikeitė ne tik kaip režisierius, bet ir kaip žmogus. Laikas juk veikia mus visus. Man atrodo, kad Larsas keičiasi nuolat, jis kasdien sugeba būti kitoks. Visi įsitikinę, kad Larsas yra gudrutis, kad jis - rafinuotas provokatorius. Bet pirmiausia Larsas yra pasiaukojęs savo darbui. Pažįstu nedaug žmonių, kurie taip atsidavę dirbtų. Tai jaudina ir įkvepia. Todėl man visada labai nemalonu, kai kas nors neigiamai atsiliepia apie jo darbą. Mažai kas sugeba iš tikrųjų įvertinti Larso indėlį, jo protingus filmus. Kiekvienas jų yra iššūkis.


Vaidinate Larso von Triero filmuose, bet kartu neatsisakote filmuotis komerciniuose, pavyzdžiui, „Žmogus-voras“.

 

„Žmogų-vorą“ prisimenu iki šiol. Filmavimo aikštelėje buvo nuostabu. Režisieriui Samui Raimi tai labai asmeniškas filmas. Neįtikėtina: žiūrėjau į jį ir svarsčiau, kaip įmanoma taip įsijausti į žmogų-vorą. Niekad nelyginu komercinių projektų su ambicingesniais. Džiaugiuosi, kad gaunu pasiūlymų filmuotis skirtinguose filmuose. „Žmogus-voras“ - tai verslas, „Antikristas“ nėra verslas. Tik tuo jie ir skiriasi, mano požiūris į darbą abiem atvejais toks pat. Dirbant mane labiausiai motyvuoja kūrybinis procesas. Noras kažką pasiekti. Nesu nekantrus, nesistengiu ką nors suprasti anksčiau. Manęs tai nedomina. Domina darbas su panašiai mąstančiais žmonėmis.


Pinigai nesvarbu?

 

Pinigai svarbu. Kai jų yra, galiu vaidinti meniškuose filmuose, negalvodamas apie finansus. Dažnai atsitinka taip, kad mano vardas pritraukia rėmėjų.


Nesvarstei pats užsiimti režisūra?

 

Ne, niekad. Labiausiai mane traukia vaidyba. Darbas kine, teatre. Galimybė išeiti į sceną man svarbi, jei ne pati svarbiausia. Trisdešimt metų rašau dienoraštį, užsirašinėju įvairiausius dalykus. Aprašinėju kasdienybę, bet atsiranda ir įvairių škicų, impresijų, skečų, projektų. Neprivalau būti režisierius, kad juos plėtočiau. Kiekvienas sumanymas turi pabaigą, tik ji - mano galvoje. Bet tai nesvarbu. Kai ką nors pavyksta išspręsti, imuosi naujo sumanymo. Darau tai sau, ne kitiems.


Kanų konkurse parodytas „Antikristas“ buvo labai šaltai sutiktas kritikų. Nuomonės kraštutinės, prabilta net apie skandalą.

 

Be abejo, sujaudino tai, kaip buvo sutiktas Larsas ir jo filmas. Spaudos konferencija ir kritikų požiūris mane šiek tiek nuvylė, nors kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę, požiūrį, vertinimus. Pykdo ne skirtingi skoniai, bet tai, kaip jie pasireiškia. Konferencijoje vienas žurnalistas rėkė Larsui: „Kaip drįstate kurti tokius filmus?“ Nesuprantu, kaip galima taip sakyti. Bet ginsiu Larsą iki galo. Perskaičiau scenarijų ir sutikau vaidinti filme, vadinasi, esu kartu su juo.


O jei atvirai, kaip sureagavote, kai pirmąkart pamatėte baigtą filmą?

 

Visada panašiai reaguoju į filmus, kuriuose vaidinu. Praktiškai be jausmų. Kai čia, Kanuose, girdžiu protestuojančius balsus, esą tai skandalas ir provokacija, gūžteliu pečiais ir klausiu: „Koks skandalas?“ Labai dažnai pirmąkart žiūrėdamas filmą, kuriame vaidinau, pagalvoju: „Tik tiek?.. Tai jau viskas?“ Ko gero, pernelyg nuo jo nutolstu, bet manau, kad taip ir reikia, antraip emocijos neleistų nusiraminti. Filmas - tai pasibaigęs procesas, po filmavimo nebeturi jam jokios įtakos. Kai išeini iš filmavimo aikštelės, reikia mokėti paslėpti emocijas arba išsakyti jas aikštelėje, nes paskui bus per vėlu. Geriausia vieta emocijoms yra teatras, kur kiekvieną vakarą pasirodai prieš publiką ir pradedi kažką kurti nuo pradžių.


„Antikristas“ prabyla apie slaptas žmonių baimes. O ko bijo Willemas Dafoe?

 

Ne, to tikrai nepasakysiu.


Tai gal kaip nors pabandykite klausimą apeiti?..

 

Gerai. Manau, kad mano darbe svarbiausia yra atsikratyti baimės. Mane labiausia baugina žinojimas, kad galima kažko labai stipriai bijoti. Stengiuosi, kad taip niekad neatsitiktų.


Pagal „Machina“ parengė Kora Ročkienė

 

*  *  *



„7 meno dienos“ Nr.43 (872), 2009-11-27

Versija spausdinimui

Komentarai

hVBhVKPCe, 2011-10-23 19:15

Extreelmy helpful article, please write more.

anonimas, 2009-12-03 13:57

Wiilemas Dafoe...vienas is aktoriu atlikes daugiausia vaidmenu negali kazko bijoti...jau nebegali...

BD, 2009-12-03 10:03

puikus interviu. filmo dar nemaciau, bet ir rezisierius, ir aktorius vertas demesio...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti