Man pasirodė, kad gana panašus lietuviškos visuomenės vaizdas atsiveria ir Ramunės Čekuolytės Che filmo „Stiklainis uogienės“ reportažiniuose intarpuose, kai Vilniaus gatvėse kalbinami žmonės dalijasi savo supratimu apie meilę, ištikimybę. Tiesą sakant, tai įdomiausia ir vertingiausia pilnametražio vaidybinio R. Čekuolytės Che filmo dalis.

Manau, režisierei būtų pavykęs visai neblogas filmas, jei ji būtų apsiribojusi tik šia reportažine dalimi, t.y. būtų sukūrusi dokumentinį filmą apie tai, kaip žmonės suprantą meilę ir ką ji jiems reiškia.

Tačiau režisierė pagrindinį filmo pasakojimą skiria iliustratyviai bei neįtikinamai istorijai, kuria, man atrodo, ir pati nelabai tiki. Maža to, filmo istorija yra dar ir banali. „Stiklainis uogienės“ pasakoja apie tai, kaip pagyvenęs vyras Dmitrijus (Romas Ramanauskas), gyvendamas su žmona bei augindamas dvi dukras, niekaip negali apsispręsti, ar likti pas žmoną, ar išeiti pas mylimą ir gerokai už jį jaunesnę Martą (Edita Užaitė), su kuria turi ir sūnų Luką (Rokas Gluskinas).

Viena pagrindinių bėdų, kad režisierė, rašydama scenarijų, taip ir neapsisprendė, kurią dramatinę liniją išryškinti. Kodėl kenčia pagrindinis filmo herojus? Ar jis kenčia, nes negali apsispręsti, su kuria moterimi gyventi, ar bijo artėjančios senatvės?

Kokia yra pagrindinės filmo herojės drama? Ar Marta demonstratyviai kenčia todėl, kad meilužis negali palikti žmonos, ar kad jis nebegali seksualiai Martos patenkinti? Filmo herojai taip ir blaškosi visą filmą. Jų sąmonėje nieko neįvyksta, išskyrus Martos vienos nakties sugulovą Didjė (Petras Lisauskas), kuris atsitiktinai pabendravęs su Martos vaiku pradeda keistis. Prieš tai atstūmęs besilaukiančią merginą, jis persigalvoja ir apsisprendžia būti tėvu.

Labai simptomiška yra filmo pradžios scena, kurioje Marta nusprendžia palikti Dmitrijų, o šis sako, esą ji „tuščia kaip stiklainis uogienės“. Ši scena užduoda tam tikrą neįgalumo toną, kuris per visą filmą taip ir neišnyksta. Negalėjimas ir nesugebėjimas mylėti būdingas ne tik visiems pagrindiniams filmo herojams, bet ir epizodiniuose vaidmenyse pasirodantiems veikėjams, pavyzdžiui, geriausiai Martos draugei, kuri yra vienišė ir kuriai patinka tokiai būti.

Režisierė tarsi siekia atskleisti savo kartos - trisdešimtmečių moterų pasaulį. Tačiau kokį jų pasaulį ji kuria? Ką mes sužinome apie pagrindinę filmo heroję Martą? Kas ji? Kokia jos gyvenimiška patirtis? Žinome tik, kad Martai patinka prabangūs automobiliai, o bare, siekdama atkeršyti Dmitrijui, ji bando praktiškai išsiaiškinti, „ką jaučia vyras, kai įeina į moterį“. Ir tai viskas?

Pristatydama šį filmą, režisierė akcentuoja, kad tokiose situacijose, kai pusamžiai vyrai įsimyli gerokai jaunesnes meilužes, labiausiai kenčia vaikai. Nežinau, ar ji savo kūrinyje siekė atspindėti ir šią „gyvenimo aktualiją“, bet vaikai šiame filme, o tiksliau, sūnus, nes dukros jame taip ir nepasirodo, kenčia labiau nuo pačių tėvų požiūrio į juos, nei nuo susidariusios gyvenimiškos situacijos, apie kurią siekia papasakoti filmas. Tai akivaizdžiai rodo Martos santykiai su sūnumi. Ji nemyli vaiko, progai pasitaikius ant jo išsirėkia ar be jokio sąžinės graužimo palieka jį vieną namie su vienai nakčiai parsivestu nepažįstamu vyru.

Filmo anotacijoje rašoma: „Tai istorija apie tai, jog, kai randi gyvenimo meilę, ji tuojau pat yra iš tavęs atimama. Istorija apie tai, kaip reikia išmokti saugoti meilę.“ Nieko panašaus, meilės šiame filme nėra. Yra, deja, tik labai paviršutiniška ir nuvalkiota jos traktuotė ir besiblaškantys bei nuo savo pačių tuštybės kenčiantys herojai.

R. Čekuolytė Che nori kurti žiūrovišką kiną, emocinį ryšį su žiūrovu ji mezga ne pasakodama istoriją, bet kurdama filmo nuotaiką dinamiškai nufilmuotais Vilniaus vaizdais. Tačiau tai tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad pats filmas - tuščias kaip išvalgytas stiklainis.

*  *  * 

„7 meno dienos“ Nr.43 (872), 2009-11-27