Eglės Gandos Bogdanienės kambarys (projektas „Prieglobstis“ Kauno paveikslų galerijoje)
„Svarbiau šiandien užmegzti ryšius su kaimynais, nei laukti šviesesnio rytojaus.” Nicolas Bourriaud
Kauno bienalė „Textile '09“, atsidariusi spalio 1-ąją ir užsidarysianti lapkričio 30 d., aktyviai kreipėsi į žiūrovus: „Bendrauk, atrask, mėgaukis“. Bienalės organizatoriai - Virginija Vitkienė, Edas Carrollas, Vita Gelūnienė ir kiti - akcentavo ne pavienius įvykius, o bienalės kūrimo ir naujų strategijų apmąstymo procesą. Todėl nenuostabu, kad į bienalės atidarymą atskubėję žiūrovai jautėsi gavę pažadą vietoj dovanos. Bienalės pradžia reiškė ne kūrybos pabaigą (sukurtų darbų iškabinimą), kai iš žiūrovo reikalaujama kontempliuoti kažkieno sugalvotą pasakojimą. Bienalės pradžia reiškė, kad prasidėjo kūrybinis veiksmas - o auditorija ne tik jį stebės, bet ir dalyvaus.
Toks dalyvavimo akcentavimas neabejotinai susijęs su 9-ąjį dešimtmetį išpopuliarėjusia ryšių estetika. Terminą relational aesthetic įtvirtino prancūzų kuratorius ir kritikas Nicolas Bourriaud, taip jis apibūdino atvirus, neišbaigtus, interaktyvius kūrinius, kur svarbiausia - pats bendravimo su publika procesas. Lietuviškai relational aesthetic bandyta versti įvairiai: „reliacinė estetika“, „sąveikų estetika“ - tiktų ir sąryšių, santykių, bendravimo estetikos apibūdinimai. Kadangi Bourriaud propaguojamų menininkų (Rirkritas Tiravanija, Liamas Gillickas etc.) kūryba pagrįsta ryšiais su žmonėmis - gaminant jiems maistą ar kviečiant diskutuoti, - relational aesthetics toliau versiu kaip „ryšių estetika“ (lietuviškame kontekste įprasta sakyti „turi ryšių“, „viešieji ryšiai“ ar „be ryšio“).
Taigi Kauno bienalė nuo medžiagos, erdvės ir laiko tyrimų pasuko prie bendravimo - ir pažvelgė į taineformaliai. Mat nemažai šiuolaikinio meno kūrinių yra tokio „ryšių mezgimo“ simuliakrai, jie ne kuria visiems prieinamą erdvę, o aptarnauja tą pačią meno mėgėjų klasę, neišeidami už meno pasaulio ribų. Tokį nekonfliktišką ryšių estetikos taikymą dar 2004 m. kritikavo Claire Bishop straipsnyje „Antagonizmas ir ryšių estetika“ žurnale „October“. Pasak autorės, ryšių estetika, kuriai būdingi 9-ąjį dešimtmetį itin paplitę laboratorijos, menų fabriko, projektų erdvės formatai, susiliejo su „patirties ekonomika“ - rinkodaros strategija, siekiančia prekes ir paslaugas pakeisti surežisuotomis asmeninėmis patirtimis. „Tačiau ką iš tokios kūrybiškumo „patirties“, kuri dažnai yra instituciškai įtvirtinta studijinė veikla, gauna žiūrovas - lieka neaišku.“ Svarbiausia, pasak Bishop, yra tai, kad projektus vykdant mezgami ryšiai nėra tokie savaime demokratiški, kaip įsivaizduoja Bourriaud, nes „jie pernelyg patogiai remiasi vientiso subjekto ir bendruomenės, kaip nekonfliktiško buvimo kartu, idėjomis“.
Tačiau tokie idealūs subjektai ir idealios bendruomenės neegzistuoja. Todėl kuriant atvirą, bendravimu grįstą meną labai svarbu turėti galvoje ne tik tai, kas vyksta galerijos erdvėje, bet ir už jos ribų. Šiuo požiūriu įdomiausi tie projektai, kurie vienaip ar kitaip įtraukia ne tik užgalerines erdves, bet ir „užgalerinę publiką“ - Tracey Allen ir Ruth Marquez iš Jungtinės Karalystės „Pagaminta Lietuvoje“, Linos Jonikės ir Linos Gutauskienės „Tapetas“, Tanios Candiani iš Meksikos „Akivaizdžiai įsiterpęs: Kauno grafitis“, Ingos Likšaitės „Tekstai yra čia“, airio Glenno Loughrano „Prekariato akademija“ ir savotiška Annikos Ekdahl bei Brigittos Nordstrom iš Švedijos suburta „pastolių komuna“ iš 14 menininkių „Prieglobstis“. Nes viešoji erdvė tik tada yra tikrai demokratiška, kai susiduriame ir rimtai reaguojame į marginalizuotus, „nematomus“, išstumtus žmones. Kaip rašė Rosalyn Deutsche, „konfliktas, nuomonių skirtumas, nestabilumas ne sugriauna demokratišką viešąją erdvę, o yra jos egzistavimo sąlyga“.
Ryšius su neparuošta publika mezgantis menininkas laukia netikėtumų, o ne tik malonaus bendravimo su meno gerbėjais. Kai Tracey Allen ir Ruth Marquez, besiruošdamos savo „etikečių medžioklei“, išėjo į žvalgybą Kauno gatvėse ir bandė užmegzti kontaktą su praeiviais tiesiog nusišypsodamos, mažai kas joms atsakė tuo pačiu. Dar sunkiau buvo įtikinti žmonės atiduoti savo drabužių etiketes ir mainais gauti naujų - su jų pačių sugalvotu užrašu. Tačiau palengva šis „nuženklinimo“ procesas įsisuko - kapitalistinio pasaulio sureikšminti prekių ženklai tapo ne jų nešiotojo identiteto, o didelės užuolaidos dalimi.
Mykolo Žilinsko galerijoje įvyko du įdomūs erdvės išvertimai. Jau pati lenktoji salė yra savotiškas „balto galerijos kubo“ iškraipymas.
Šis iškraipymas bene pirmą kartą panaudotas kaip privačios ir viešos, galerinės ir „laukinės“ erdvių susiliejimas. Ant vienos sienos eksponuotas Tanios Candiani „Kauno grafitis“ perkeltas ant audinio nuo išorinės galerijos sienos. Jis ir taip eksponuojamas viešai prieinamame galerijos kontekste, o dabar internalizuojamas, įtraukiamas į vidų - „netvarkos“, nevaržomos saviraiškos aktas sąveikauja ne tik su architektūra, bet ir su kitais galerijoje kabančiais darbais bei gyvai vykstančiais meno procesais.
Šalia „Grafičio“ puikiai tiko Linos Jonikės ir Linos Gutauskienės „Tapeto“ įgarsinimo ir dekontekstualizavimo akcija. Tipinis tarybinis tapetas pasirinktas kaip fonas, prie kurio fotografavosi ir savo istorijas pasakojo tokiais tapetais kadaise išklijuotų patalpų gyventojai. Jų pasakojimai užfiksuoti vaizdo kamera, o portretai pertapyti ant ilgo šilkinio audinio - taip tarsi paverčiant jį tapetu. Šis darbas įdomus ne tik kaip kasdienybės istorijų kolekcija, bet ir kaip semantinių žaidimų dėlionė: tapetas ir tapyba, tapeto raštas ir rankos raštas. Kažkada Andriuškevičius išryškino perskyrą tarp „tapti“ ir „tepti“. Dabar dar reiktų įjungti trečią dėmenį - „tapetuoti“. Kurti socialinių erdvių raštus.
Erdvine prasme tokius socialinius raštus kūrė „Prieglobsčio“ projekte dalyvavusios menininkės - jos įrenginėjo savo kambarius Paveikslų galerijoje pastatytoje dviaukštėje pastolių konstrukcijoje. Kitaip tariant, kūrė visiems matomas ir prieinamas privačias erdves bendroje struktūroje - it kokiame Karoliniškių daugiabutyje. Šis darbas (kartu ir kiekvienas segmentas atskirai) nurodo į daugybę kontekstų - tai gali būti ir bičių avilys, ir socialinis būstas, ir komuna, ir vienuolyno celė, ir kalėjimo vienutė, ir Virginijos Woolf aprašytas „Savas kambarys“. Vieną iš celių įrengė galerijoje besilankantys vaikai.
Kauno bienalė nuo pat atsiradimo pasižymi nuosekliomis pastangomis permąstyti savo situaciją ir dabartinį meno kontekstą. Posūkis į gyvą procesą ir naujų ryšių su publika mezgimą rodo bienalės rengėjų ryžtą peržengti medžiagų ir technologijų diktuojamą sąlygiškumą ir atsigręžti į žmogų. Galima tik stebėtis, kad visuotinio laiko stygiaus, taupymo ir pardavimo laikais į bienalės rezidencijų programą „Gyvas požiūris“ pakviesti menininkai 3 savaites gyveno Kaune ir nuo ryto iki vakaro darbavosi galerijose bei viešosiose miesto erdvėse, kur tiesiogiai bendravo su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Tai, kas buvo sukurta, galima vadinti tekstile išplėstame lauke - kur svarbu ne medžiaga, o socialinis audinys ir jo raštai.
* * *
„7 meno dienos“ Nr.43 (872), 2009-11-27
|