Mūsų šalies muzikos kultūrai atstovavo vienas iškiliausių kolektyvų - Lietuvos kamerinis orkestras. Koncerte Nacionalinėje filharmonijoje lapkričio 11 d. orkestras pasirodė su Vienoje gyvenančiu įžymiuoju virtuozu Julianu Rachlinu. Vilniuje gimęs menininkas su orkestru atliko programą, kuri atspindėjo jo ir orkestro muzikinį universalumą bei aukščiausio lygio meistriškumą. Kartu tai buvo malonių ir išties stulbinamų netikėtumų vakaras tiek kūrinių parinkimo, tiek interpretacijos požiūriu. J. Rachlinas šįsyk pasirodė net trimis amplua - smuikininko, altininko bei dirigento ir kiekviename jų atsiskleidė kaip savitas menininkas su trykštančiai versmei prilygstančia fantazija, subtilia vaizduote ir, kas be ko, išskirtine atlikėjo meistryste. Klausantis, stebint, sekant jo dirigento gestus neapleido mintis, kad šis 35-erių metų muzikas, senokai užaugęs ir viską įvaldęs, tarsi dar vis tebeauga, tebebręsta, tebeturtina savo muzikinę ir dvasinę patirtį. Girdėtas Vilniuje vos prieš pusantrų metų, jis pasisuko į mus vėl nauju veidu!

Paskutiniu metu J. Rachlinas daug bendradarbiauja su žymiausiais pasaulio atlikėjais ir dirigentais, per metus surengia apie 120 koncertų, suspėja dar daryti įrašus, profesoriauti ir užsiimti kitais muzikiniais reikalais. Galima tik stebėtis muziko darbštumu, neeiline energija bei nepaprastu smalsumu. Gal šis nuolatinis troškimas kuo daugiau pažinti ir pasidalyti žiniomis ir yra menininko kūrybos talismanas? J. Rachlinas yra sakęs, kad jam buvimas scenoje ir grojimas publikai - didžiausias džiaugsmas, tuo jis gyvena. Tai ne šiaip sau gražūs žodžiai, tuo įsitikinome jo klausydamiesi.

Koncerte buvo atlikta W.A. Mozarto Simfonija Nr. 29, A-dur, KV 201, F. Liszto sonata fantazija „Perskaičius Dantę“ (Sergejaus Dreznino aranžuotė smuikui ir styginiams), Alberto Iglesiaso „Factory of Silence“ altui ir styginiams bei Astoro Piazzollos „Buenos Airių metų laikai“ smuikui ir styginių orkestrui (Leonido Desiatnikovo aranžuotė). Kūriniai taip ir išdėstyti: pirmoje dalyje - klasika, antroje - ispanų ir argentiniečių muzika; sakytum, lengvesnis žanras, jei visavertis Piazzollos atlikimas nereikalautų nė kiek ne žemesnio pilotažo negu klasika.

Šio koncerto išvakarėse visi atlikėjai sugrįžo iš gastrolių po Skandinavijos šalis - Daniją, Norvegiją ir Švediją, kur atliko tą pačią programą. Skandinavų publika koncertus priėmė labai šiltai, danų spauda rašė, kad koncertas kupinas „naujienų, netikėtumų ir alternatyvos“, „orkestro muzikantai grojo tarsi vienas instrumentas“; pabrėžiama J. Rachlino magiška galia, pasitikėjimas ir įtikinantis jo požiūris į muziką.

Gastrolės ir ilga kelionė namo Lietuvos kamerinio orkestro, regis, ne tik neišvargino, bet atvirkščiai, įpūtė gūsį naujos energijos. Visą vakarą iš scenos sklido įkvėpimu paženklintas muzikavimas, o atlikėjų veidai tiesiog švytėjo!

W.A. Mozartas, kuriuo koncertas prasidėjo, suskambėjo kaip niekad stilingai, išraiškingai ir gyvai. Lietuvos kamerinio daugybę metų grojama simfonija atsivėrė iki smulkiausių detalių, kai ne tik frazės, bet ir maži motyvai sutvisko gyvybe. Dirigentas iš stygininkų išgavo itin subtilių tembrinių niuansų, iš pūtikų - juvelyriškai tikslių garso atakų, o tutti vietose - puikiai subalansuoto intensyvaus vyksmo, purslojančio tarsi gaivi versmė. W.A. Mozartas buvo ne tik klasicistiškai stilingas, bet ir romantiškai mąslus, o apskritai - įtikinamas ir visai ne muziejiškas.

Imtis tokio kūrinio, kaip F. Liszto sonata fantazija „Perskaičius Dantę“, turbūt gali tik toks smalsus menininkas kaip J. Rachlinas. Ši fortepijoninio kūrinio, kaip ir A. Piazzollos tango, aranžuotė atsirado Gidono Kremerio iniciatyva.

Romantišku dramatizmu alsuojanti muzika, iš fortepijoninės faktūros pakeista į styginių su labai intensyvia solo partija, įgavo visai naują dizainą. Tai buvo tarsi kitas kūrinys, vertęs suabejoti, ar tai apskritai F. Lisztas.

Antra vertus, muzikantams ir pačiam J. Rachlinui tai buvo susitikimas su kitokia muzika, su kitomis nei stygininkams įprasta išraiškos priemonėmis, dinamika, garso artikuliacija. Orkestras tai įveikė labai azartiškai: stebino jo išgaunamos staigios dinaminės bangos, ilgi legato, tęsiami akordai ir kiti fortepijonui būdingesni raiškos būdai. Santykis su solistu buvo, galima sakyti, kvapą gniaužiantis. Smuiko solo partiją J. Rachlinas grojo tarsi apsėstas: jautei, kad solisto fantaziją kursto kūrinio literatūrinis provaizdis. Pašėlusius forte protrūkius ir nuostabiai šviesius piano epizodus nutraukdavo virtuoziškų pasažų gūsiai, o smuiko skambesys buvo toks stiprus, raiškus ir aiškiai girdimas orkestro fone, tarsi būtų mikrofonizuotas. Nuostabus tas jo itališkas instrumentas!

Antroji koncerto kulminacija buvo įkvėptai atliktas A. Piazzollos veikalas, kurį su Lietuvos kameriniu orkestru J. Rachlinas grojo prieš nepilnus pusantrų metų per Vilniaus festivalį. Apibendrintai sakyčiau, kad šis naujas atlikimas privertė darsyk nustebti. Buvo išryškinta visa beribė tango nuotaikų skalė, iki tobulumo nugludintos atlikimo detalės, ideali solisto ir orkestro partnerystė.

Publika būtų pageidavusi bisui dar kartą išgirsti visą kūrinį. Tačiau buvo pasiūlytas kitas puikus bisas - Antonio Vivaldi „Vasaros“ finalas iš koncertų ciklo „Metų laikai“, atliktas pašėlusiai intensyviu garsu ir ne mažiau pašėlusiu tempu.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.42 (871), 2009-11-20