Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Sek technologijas


Paroda „Šaltojo karo modernizmas“ Nacionalinėje dailės galerijoje


Eglė Rindzevičiūtė

Share |
Max Bill ir Ernst Moeckl. Virtuvės laikrodis su laikmačiu. Vakarų Vokietija, 1956-1957 m. Pagaminta kompanijoje „Gebrüder Junghans AG“, Šrambergas. © V&A Images
Pastarąją dekadą šaltojo karo tema tampa vis aktualesnė akademiniuose tyrimuose. Solidūs universitetai išskiria šaltojo karo studijas kaip specialią diplomatinę, ekonominę, kultūrinę ir socialinę šiuolaikinės istorijos tyrimų sritį. Nuo 1990-ųjų Harvardo universitetas vykdo šaltojo karo istorijos projektą, kuris siekia ne tik mobilizuoti tyrimus, bet ir fiksuoti to laikotarpio liudininkų prisiminimus. Beveik dvi dekadas tęsiamas ir tarptautinės šaltojo karo istorijos projektas garsiajame Woodrow Wilsono institute Vašingtone. Šaltojo karo tema domina ir Europos tyrinėtojus. Pavyzdžiui, šių metų spalio mėnesį Helsinkio universitete vykusi konferencija „Permąstant šaltojo karo interakcijas“ („Cold War Interactions Reconsidered“) sukėlė beprecedentinį susidomėjimą.



Susidomėjimo šaltuoju karu priežastys yra kelios. Pirmiausia, subyrėjus Sovietų Sąjungai, Vakarų mokslininkams, žurnalistams ir istorijos mėgėjams atsivėrė anksčiau neprieinami archyvai bei asmeninės patirtys vadinamajame Rytų bloke. Naujų šaltinių gausa paskatino tirti ne tik represijomis grįstos politikos formas, bet ir kasdienybės įprasminimo technikas bei socialines buvusio valstybinio socializmo konfigūracijas. Antra, atsivėrus Rytų blokui, ne mažiau svarbi pasirodė ir „šviesioji mėnulio pusė“. Nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios atliekami nauji tyrimai apie šaltojo karo poveikį politinei, socialinei ir kultūrinei raidai vakarietiškose demokratijose. Šiandienos šaltojo karo studijos pripažįsta, kad šis ilgalaikis konfliktas buvo svarus visuomenių raidos veiksnys abiejose geležinės uždangos pusėse.


Nors geležinė uždanga gan efektyviai ribojo asmenų judėjimą, ji negalėjo visiškai atskirti socialistinį ir kapitalistinį pasaulius. Rašyti šaltojo karo istoriją reiškia studijuoti procesą, kuris buvo kur kas sudėtingesnis negu per akliną sieną vykęs dialogas. Išties, nors vidaus politikos aktyviai propagavo Rytų ir Vakarų skirtį, sąveikos tarp šių pasaulių cirkuliavo pačiais įvairiausiais lygiais. Greta oficialių mokslinių ir kultūrinių mainų vyko ir gan gausūs neoficialūs procesai. Tiesa, socialistiniame bloke vakarietiškos literatūros ir vartojimo objektų sklaida apsiribojo elito sluoksniais. Tiesa ir tai, kad nepaisant laikino Sovietų Sąjungos išsiveržimo į priekį žvaigždžių karuose, socialistinis blokas buvo labiau technologijų perėmimo ir kopijavimo zona. Tačiau nemaža dalis svarbių išradimų buvo padaryti ir socialistiniame bloke. Pavyzdžiui, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje čekų chemikas Otto Wichterle išrado minkštą kontaktinį lęšį, teisė į jo gamyba buvo parduota firmai „Bausch and Lomb“.


Šaltojo karo studijos yra smarkiai susijusios su greitai populiarėjančiomis plataus pobūdžio mokslo ir technologijų studijomis. Šaltasis karas skyrėsi nuo ankstesnių konfliktų tuo, kad jis buvo kovojamas pasitelkus naująsias informacines technologijas. Daugelis kertinių technikos naujovių, tokių kaip radaras, skaitmeninis kompiuteris, informacijos teorija grįstos genetika ir biotechnologijos, yra kilę iš Antrojo pasaulinio karo metais atliktų išradimų, kurie aktyviai plėtoti šaltojo karo kontekste. Neįmanoma rašyti kompiuterių, interneto, biotechnologijų ir netgi administravimo mokslo istorijos nepastebint esminės šaltojo karo įtakos. Kaip pavyzdį galima pasitelkti įtakingo karinės strategijos eksperto Roberto MacNamaros programinį biudžeto organizavimo principą, kurį jis pritaikė JAV gynybos departamento darbui efektyvinti. Programinio biudžeto principas imtas taikyti ir kituose federalinės vyriausybės departamentuose, o vėliau plačiai paplito privačiuose ir valstybiniuose sektoriuose visose išsivysčiusiose šalyse. Su MacNamaros vardu siejama ir urbanistinė priemiesčių plėtra. Plačiai pasklidusių decentralizuotų miesto zonų statymą inicijavo valstybinė antibranduolinės gynybos politika.


Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad mokslo ir technologijų studijos traktuoja šaltąjį karą kaip pozityvų fenomeną (laimėjo liberalios demokratijos režimas, konfliktas tapo mokslinio progreso varikliu, nes chroniška baimė stimuliavo vyriausybes kryptingai ir dosniai finansuoti mokslinius tyrimus ir technikos kūrimą ir t.t.). Kaip tik atvirkščiai. Šaltojo karo ir ypač mokslo ir technologijų studijos šiandien reprezentuoja galbūt pajėgiausią kritinių socialinių mokslų atšaką.


Kokiu būdu dėmesys mokslo ir technikos istorijai gali tapti šiuolaikinės visuomenės ir valstybinės politikos kritika? Geras pavyzdys - Slavojaus Žižeko argumentas („In Defence of Lost Causes“, 2008). Žižekas teigia, kad atsiradus galimybei persodinti moteriškus lytinius organus vyrui bei išauginti iš ląstelės embrioną, tradicinė šeimos, kaip visuomenės reprodukcinio pagrindo, samprata nebetenka prasmės. Naujos dauginimosi technologijos demaskuoja branduolinės šeimos, kaip biologiškai nulemtos organizacijos formos, normą. Branduolinė šeima, tas XIX a. industrializacijos nulemtas reiškinys, šiandien tampa nebe „privačios asmeninės laisvės“, o suvaržytų asmeninių galimybių išraiška. Anot Žižeko, šeimos idėja yra tapusi kertine slapta moderniosios visuomenės ideologija, kuri persmelkia ir Holivudo produkciją, ir valstybinę politiką. Daugybė žmonių kenčia/kovoja su pačiais tvirčiausiais stereotipais ir priešiškumu norėdami savo asmeninius santykius suderinti su šiuo metu aukščiausiai visuomenėje kotiruojama „šeimos“ forma. Tačiau jeigu nebūtų branduolinės šeimos, kaip norminės socialinių santykių idėjos, tai dingtų ir homoseksualių asmenų vedybų/tėvystės ir motinystės problemos.


Kita vertus, analitinis dėmesys technologijoms ir ekonomikai leidžia atsirasti naujiems socialinio teisingumo argumentams. Visuomenės tyrėjai plačiai naudojasi aksioma follow the money, t.y. sek pinigus ir sužinosi, kur glūdi tikra galia ir kokie jos tikri interesai. „Sek pinigus“ galima papildyti aksioma „sek technologijas“. Norėdami tinkamai įvertinti šio požiūrio naujumą ir svarbą, turime atsigręžti į netolimą intelektualinę istoriją, 7-8-ajame dešimtmečiais pirmiausia prancūzų intelektualų propaguotą „lingvistinį lūžį“ socialiniuose moksluose. Lingvistinis lūžis, savo metu atkreipęs dėmesį į kalbos galią produkuoti tikrovę, šiuo metu patiria gilias transformacijas. Pastarąjį dešimtmetį vyksta „materialusis-techninis lūžis“, vėlgi akcentuojamas prancūzų akademinėje aplinkoje (Michel Foucault, Bruno Latour), bet aktyviai propaguojamas ir anglosaksiškoje (John Law, Steve Woolgar), skandinaviškoje (Barbara Czarniawska) ir vokiškoje (Karin Knorr-Cetina) erdvėse. „Materialusis-techninis lūžis“ siejamas su metodine „aktorių, tinklo, teorijos“ (actor-network-theory, ANT) nuostata, kuri, remdamasi Algirdo Greimo naratyvumo teorija, analitiškai sulygina gyvųjų ir negyvųjų aktantų veiksmus.


Vertingiausio lingvistinio posūkio laimėjimo - diskurso analizės - nauda, mano nuomone, tampa vis labiau ribota. Dauguma šiandieninių masinių informacijos priemonių kūrėjų bei politinių komunikatorių yra ištreniruoti semiotikos ir diskurso teorijos bei analizės kursuose. Septintajame dešimtmetyje sukurtos kritinės sąvokos, skirtos analizuoti oficialioms verbalinėms ir neverbalinėms kalboms, tokios kaip diskursas, tapo tų oficialių kalbų kūrėjų instrumentais (grožinėje literatūroje šį procesą aprašė Lietuvoje gan populiarus rusų rašytojas Viktoras Pelevinas). Žinant, kad didžiuma publikos pasižymi itin aukštu diskurso atpažinimo ir medijų raštingumo lygiu, oficialios kalbos tampa vis labiau savireflektuojančios ir greitai reaguoja į kritines pozicijas. Šiandienos politinėse ir komercinėse (reklamos) kalbose kritinės pozicijos ne ignoruojamos ar atmetamos, bet inkorporuojamos ir mobilizuojamos saviems tikslams siekti, produktui parduoti arba rinkėjų balsams laimėti. Puikus tokio kritinio balso inkorporacijos ir mobilizacijos pavyzdys yra „etiškumo“ normos akcentavimas komercijoje. Etiškumas netenka kritinės galios, nes jis sistemingai integruojamas į korporacinį prekės ženklą.


Kai oficialių kalbų sudarymas remiasi savireflektyvia, į kritiką greitai reaguojančia technologija, kritinė mintis atsigręžia į „tyliuosius liudininkus“: daiktus, mašinas, instrumentus, pastatus, kelius, kalvas, upes, debesis. Viešosios politikos tyrėjai yra pastebėję, kad tikroji galia retai prabyla žodžiais (real power rarely speaks). Šioje situacijoje yra itin svarbu akylai stebėti mokslo ir technikos plėtros prioritetus, alternatyvių tyrimų tylų ignoravimą ir aktyvų gesinimą (pvz., elektrinio automobilio projektas). Tikri galingieji retai kalba, bet jų tapatybė ir intencijos gali būti nuspėjamos sekant mokslo ir technologijų plėtrą.


Viktorijos ir Alberto muziejaus parodos „Šaltojo karo modernizmas“ recenziją neatsitiktinai pradėjau kiek neįprastai išsamiu istoriografijos aptarimu. Didžiojoje Britanijoje šiuolaikinės parodos paprastai ne tik remiasi istoriniais tyrimais, bet ir siekia prisidėti prie naujo žinojimo generavimo pasakodamos istoriją ne tik verbaliai, bet ir materialiai. Prisiminus ankstesnį teiginį, kad daiktų ir technikų cirkuliacija arba jos trukdžiai atskleidžia tikrąsias galios intencijas, paroda „Šaltojo karo modernizmas“ puikiai iliustruoja šią mintį.


Parodos koncepcija remiasi naujausiomis istorikų studijomis, kurios akcentuoja porėtą geležinės uždangos pobūdį. Paroda atkreipia dėmesį į tai, kad, nepaisant ideologijų skirtumų, socialistinės ir kapitalistinės visuomenės puoselėjo panašias iliuzijas, kentėjo nuo panašių baimių, o galintys sau tai leisti sėdėjo panašių formų foteliuose.


Būtent šis sulyginantis požiūris ir yra vienas iš naujausių istorinių šaltojo karo studijų laimėjimų. Pagal šaltojo karo ideologiją socialistinis ir kapitalistinis pasauliai buvo viešai artikuliuojami kaip uždari, skirtingi. Ši retorika, kurios šaknys glūdi Kennano „Ilgojoje telegramoje“ (1946), politikams buvo pirmiausiai reikalinga norint įtikinti savo rinkėjus, kad vidaus politika stabili. Iki 1990-ųjų šis pasaulio modelis buvo daugmaž nuosekliai kartojamas ir istoriografijoje. Palyginti estetinius, administracinius ir socialinius socializmo ir kapitalizmo modelius, kurių raida daugiausia priklausė nuo tarpusavio interakcijos, reikėjo nemažai intelektualinės drąsos ir vaizduotės.


Tai, kad kenaniškajai vaizduotei šis sulyginimas vis dar atrodo šokiruojantis, iliustruoja dar prieš parodai atvykstant į Vilnių pokalbiuose girdėtos ir spaudoje pasirodžiusios abejonės, ar Lietuvos mokesčių mokėtojams tikrai buvo verta atsivežti vakariečių tyrinėtojų „naiviai“ sukonstruotą socialistinio bloko gyvenimo versiją. Juk esą visi, gyvenę sovietinėje Lietuvoje, „puikiai žino ir prisimena, kaip viskas iš tikrųjų buvo“. Vis rečiau, bet šis argumentas dar girdimas ne tik meno, bet ir bendrų Rytų Europos istorijos tyrinėjimų kontekste. Deja, pamirštama, kad Rytų Europos studijos Vakaruose buvo intensyviai plėtojamos ir dosniai finansuojamos nuo 5-ojo dešimtmečio - dėl to paties šaltojo karo, - o posocialistiniame bloke jos atsirado mažiau nei prieš dvidešimt metų. Daugelį vertingiausių socialistinio bloko meno, dizaino ir kasdienio gyvenimo studijų parašė būtent Vakarų mokslininkai. Kita vertus, nereikėtų bijoti „požiūrio iš šalies“, nors ir į labai asmeniškas ir skaudžias patirtis.


V&A muziejaus paroda ir yra toks požiūris iš šalies, bet reiktų nepamiršti, kad žiūrintieji - parodos kuratoriai Davidas Crowley ir Jane Pavitt - apie dvidešimt metų yra paskyrę nuodugnioms šio regiono studijoms. Iš tiesų man kartais atrodo, kad mokslininkai, „įsimylėję“ savo studijų objektą, neišvengiamai atsiduria tarp dviejų ugnių. Rytų europiečiai juos kaltina „naivumu“, o jiems netrunka paantrinti ir tie vakariečiai, kurie tebesuvokia socialistinį bloką kaip visiškai brutalizuotą karinę zona, kur nebuvo jokios civilizacijos, visi gyventojai buvo pavergti, neturėjo savų minčių ir negebėjo suformuoti nieko panašaus į „normalias“ vakarietiškas visuomenes, ir kur vakariečiui negali būti nieko kultūriškai įdomaus, nes sovietai sukūrė tik vakarietiško meno pastišus ir kuriozus, kaip kad „vestuvių tortų“ pavidalo stalinistinės „vysotkos“.


Požiūris, kad valstybinio socializmo kultūra tebuvo kapitalistinės kultūros pastišas, be abejo, turi tiesos. Parodos kataloge Crowley ir Pavitt pabrėžia, kad Chruščiovo gyvenamųjų namų statybos programa funkcinės estetikos įkvėpimo sėmėsi tiesiogiai iš Stokholmo priemiesčių. Tokiu būdu Flemingsbergo ar Hagsatros priemiesčiuose gyvenantiems švedams taikliai primenama, kad tai, ką jie mato įvažiuodami į Maskvą, Minską, Varšuvą ar Kauną, tėra jų pačių visuomenės normų išraiška. Tik, be abejo, gerokai labiau aptrupėjusi.


Kita vertus, vakarietiškuose viešuosiuose ir akademiniuose ne specialistų diskursuose yra dažnai pamirštama, kad Sovietų Sąjungos ir socialistinio bloko istorija nesibaigė stalinistiniu periodu. Paroda koncentruojasi į itin įdomų laiką - perėjimą nuo stalinistinės prie 7-ojo dešimtmečio utopijos, kuri plėtojo ankstyvojo XX a. avangardo idėjas, bet kokybiškai naujomis mokslinėmis ir techninėmis sąlygomis.


Septintasis dešimtmetis buvo atšilimas ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Šiai dekadai būdingą utopinį tikėjimą naujais mokslo ir technikos proveržiais 8-ajame dešimtmetyje pakeitė stiprėjantis skepticizmas ir nusivylimas. Chronologiškai pateikta paroda labai taikliai artikuliuoja šią kaitą.


Taigi „Šaltojo karo modernizmas“ atlieka labai ambicingą užduotį - atskleisti dizaino raidą abipus geležinės uždangos, bet ne tiek kaip formos, o labiau kaip politinio, socialinio ir mokslinio-techninio konteksto dalį. Tai neišvengiamai lemia labai platų demonstruojamų objektų spektrą: galima pasidomėti ne tik Čeriomuškų kvartalo brėžiniais ir miuziklu, bet ir kosmonautų kostiumais, ne tik kuklia medine šaltojo karo laikų kėdute, bet ir KGB sekimo instrumentais. Parodoje dizaino, kaip formos, raidos istorija pradingsta tarp kitų naratyvų. Vitrinose objektai pasakoja pačius įvairiausius pasakojimus. Gaila tik, kad, matyt, pritrūko finansavimo išversti visą parodos katalogą iš anglų į lietuvių kalbą. Tačiau skeptiškiau nusiteikusiems parodos lankytojams siūlyčiau bent šiek tiek pavartyti katalogą „Cold War Modern“ ir įsitikinti parodos autorių erudicija ir detaliu socialistinio bloko problematikos žinojimu.


Kur prasideda ir kur baigiasi dizainas? Kaip taikliai rašė Monika Krikštopaitytė („7md“, spalio 30 d.), parodos užmojis toks platus, kad žiūrovui neišvengiamai kyla klausimas, kodėl esant tokiai plačiai teminei skalei apsiribojama profesionalų pagamintais daiktais? Stygiaus ekonomikos (shortage economy, Janos Kornai) sąlygomis, mėgėjiška kūryba ir produkcija buvo itin svarbios socialistiniame bloke. Tikėkimės, kad organizuojant parodą apie šaltojo karo dizainą ir meną Pabaltijo respublikose mėgėjų kūryba nebus pamiršta.


Galiausiai lankantis NDG buvo sunku patikėti, kad galerijoje eksponuojama ta pati paroda, kaip ir V&A. Londone daiktai eksponuoti spalvotame, bet dažniausiai šaltų ir blausių spalvų fone. Pilkšvai rusvai melsvame fone daugelis daiktų atrodė tikrai skurdokai, „susibaigę“. Prisimenu, kad viena „mizerna“ šaltojo karo kėdutė sukėlė juoko protrūkį: geresnį kontrastą tarp kuklios formos ir medžiagos bei kvapą gniaužiančių didžiųjų šaltojo karo naratyvų būtų sunku sugalvoti. Šviesa ir naujumu tviskančioje NDG erdvėje, racionalizuotuose „blokuose“, kurie turėjo simbolizuoti „laivų mūšio“ žaidimo schemą, šaltojo karo dizainas sušvytėjo visai kita nuotaika. Parodos kuratoriai, beje, atrodė labai patenkinti lietuvių parengtu variantu. Na, o mano nuomone, balto kubo estetika, nors banali ir daug kur kritikuota, vis dėlto geriausiai išryškina individualaus objekto charakteristikas.


Norisi tikėti, kad ir lietuviško dizaino istorija susilauks tokios rimtos analizės ir pristatymo. Mokslo ir technikos konfigūracijų sovietinėje Lietuvoje analizė, esu tikra, gali atskleisti įdomių ir netikėtų įžvalgų į dabartį. Jau esame atpažinę ir ištyrę savo „tylųjį modernizmą“ - formos raišką dailėje. Laikas atsigręžti ir į kitas, vis dar tylinčias, šaltojo karo galios konfigūracijas. Laikas materialiajam-techniniam lūžiui.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.42 (871), 2009-11-20

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

TCygybKUKaioODZQbib, 2011-06-23 11:14

Thanks guys, I just about lost it lkoiong for this.

hmm, 2009-11-24 15:00

drucke druckiams apie druckius

Jonas, 2009-11-22 12:59

Branduolinė recenzentė?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti