Kita vertus, „nuo 2008 m. rudens menininkai iš viso pasaulio keliavo į Vilnių patirti ir patyrinėti miestą“, ir - bent jau taip buvo tikėtasi - „savo tyrimų metu rausėsi po šias paslaptis, ištraukdami įvairius pasakojimus ir dabarties vaizdus bei „mitologiją“ iš problemiškos ir neramios istorijos, būdingos šiai daug kartų okupuotai ir skirtingoms tautoms priklausiusiai vietai.“ (Iš X Baltijos tarptautinio meno trienalės gido, ŠMC, 2009.)

Vadinasi, čia susidūrė arba turėjo susidurti priešybės: fikcija, t.y. „sąmoningas klaidingumas“, ir tyrimais paremtas menas. Toks susidūrimas - įdomus dalykas, jei jis iš tikrųjų įvyksta. Tačiau kas būna, jei fikcija neprisipažįsta esanti savimi, o tiesiog apsimeta tyrimais paremtu menu? O kas, jei atsitinka taip, kaip numatė kataloge cituojamas Frankas Kermode'as: „Fikcijos gali išsigimti į mitus, kai tik nebeįsisąmoninamas jų fiktyvumas...“ Man rodos, kai kuriems parodos dalyviams taip ir atsitiko.

Turbūt labiausiai (ypač koncepcijos stygiumi) glumina „kūrinys“ iš duonos. Ar apie duoną? Ar apie išmestą duoną? Ar apie antrinių žaliavų perdirbimą? Ar apie nieką? Menininkų kolektyvas iš Turkijos „Ha za vu zu“ visais įmanomais kanalais skelbė, kad dvi savaites Vilniaus mieste rinks pasenusią, nebereikalingą duoną. Tačiau ilgame pranešime-kvietime nebuvo aiškinama, kas su ta duona vėliau bus daroma, išskyrus vieną trumpą sakinuką: „Vienas iš mūsų kampanijos tikslų - paskatinti senos duonos perdirbimą.“ Akivaizdu, kad menininkai-konceptualistai importavo savo „koncepciją“ iš Šiaurės Amerikos ir „civilizuotos“ Europos miestų (nežinau, kaip yra Turkijos miestuose), kur, kaip žinia, žmonės netaupo duonos, išmeta ją jau antrą dieną, vos pradėjusią džiūti. Bet juk tai visai nėra gandas apie Vilnių. Menininkai nepasivargino pasidomėti tuo, kad Lietuvos, taigi ir Vilniaus, gyventojai dar nėra praradę pagarbos duonai, apskritai maistui, kad savo duoną patys renka, džiovina, tarkuoja džiūvėsius, raugia girai ir panašiai ar bent jau taip yra manoma. Tai kuo gi šis darbas yra specifiškas vietai? Parodoje iš „išgelbėtos“ duonos gabaliukų tiesiog suklijuotas didžiulis netaisyklingos formos gniutulas. Koks gi čia perdirbimas? Menininkai, matyt, ir patys jautė, kad gniutulo kažkaip negana, todėl iš likusių gabalėlių išdrožė ir nenatūralaus dydžio... sportbatį! Jei milžiniškas gniutulas būtų sulipdytas natūraliai, mirkant duoną kokiame nors skystyje ir gniaužant gautą košę, galima būtų prisiminti, pavyzdžiui, kalinių ar tremtinių iš duonos nulipdytus rožinius, atsirastų ir kitokių įdomių konotacijų, bet ne, menininkai suklijavo duonos gabaliukus klijais. Be to, gal bent po parodos kas nors galėtų šiems menininkams, „tyrinėjusiems“ mūsų miestą, perduoti, kad VISA TAI, ką jie čia surinko, Lietuvoje, kitaip nei beveik visame likusiame pasaulyje, nevadinama duona, tai - BATONAS! Duonos, t.y. tikros juodos duonos, konceptualistai visai nerinko, nes, matyt, per keletą viešnagės ir „tyrimo“ savaičių net nesugebėjo sužinoti, kad tokia egzistuoja.

Keistokas ir olando Kevino van Braako projektas, sukurtas specialiai trienalei. Parodos gide autorius be galo giliamintiškai postringauja kažką apie Truffaut ir Bradbury, o paskui taip: „Tiesioginę įtaką projektui padarė Lietuvos istorija - 19 a. sukilimas prieš carinės Rusijos okupaciją ir jį lydėjęs lietuviškų spaudinių draudimas. Tai, kad šiandien Vilniaus universiteto biblioteka išmeta daugybę leidinių rusų kalba, esą jie primena buvusį režimą, suteikė tiesioginį impulsą šio projekto atsiradimui. Jis kalba apie vietinę knygų leidybos ir distribucijos istoriją, pasaulinę knygų deginimo praktiką siekiant užgniaužti nepageidaujamas idėjas bei vartotojų visuomenei būdingą „žinojimo“ iškeitimą į „pramogas“.“ Ką gi, menininkas perskaitė Wikipedijoje trumpą straipsnelį apie Lietuvą, iš kurio sužinojo apie spaudos draudimą, bei prisiminė, kad Vakarų spauda nuolat rašo, jog Baltijos šalyse baisiai skriaudžiami vietiniai rusai. Fakto ir fikcijos susidūrimas. O kaip jis realizuojamas vizualiai? Parodos salėje olandas kažkodėl surentė tikrą krematoriumą (užuot gaišęs laiką prie šito beprasmiško objekto, verčiau būtų atidžiau pasidomėjęs knygų ir idėjų situacija), o kampe sukrovė stirtą atseit iš Vilniaus universiteto bibliotekos „ištremtų“ knygų, suprask, skirtų sudeginimui. Vien žvilgsnį metus paaiškėja, kad knygos čia ne vien tik rusiškos, bet vien tik sovietinės, o idėjos gniaužiamos štai tokios: „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos vienuolikto šaukimo keturioliktoji sesija“, „O pensionnom obespečenii graždan v SSSR“ ir pan. Visų pirma, kodėl šis menininkas mano, kad šie leidiniai išmetami dėl to, jog „primena buvusį režimą“? Ar tokį „gandą“ paleido universiteto bibliotekos direktorė? O gal šių knygų tiesiog nebereikia laikyti po šimtą egzempliorių, nes studentai iš jų nebesimoko, gal užtenka palikti po kelis, taip bibliotekoje padarant vietos naujoms reikalingesnėms knygoms? Be to, kas sakė, kad išmestosios knygos bus deginamos? Galbūt jos bus atiduotos į makulatūrą, pavirs popieriumi ir vėl knygomis, taip išgelbėdamos daugybę medžių? Bet menininko tokia tikrovė nedomina, nes ji teigiama, juk daug kontroversiškiau sakyti, kad čia „užgniaužiamos nepageidaujamos idėjos“, nors tai paprasčiausias melas. Tačiau melas nėra fikcija. Man regis, knygų deginimo fikcija čia virto mitu. Anot to paties Kermode'o citatos parodos gide: „Fikcijos egzistuoja tam, kad būtų galima kažką sužinoti“, o iš šio kūrinio mes nieko nesužinojome nei apie Vilnių, nei apie ką kita, bet buvome rimtai pamoralizuoti. Menininkas dar neva bando „gelbėti“ knygas, įkalbėdamas žmones pateikti jam raštišką prašymą. Jie iškabinti parodoje ant sienos. Iš 49 prašymų tik 16 knygų yra rusiškos, daugiausia lietuviškų, dar yra leidinių anglų, prancūzų ir kitomis kalbomis. Kuri mintis čia gniaužiama? Anketose yra grafa knygos prašymo priežasčiai nurodyti. Dauguma prašančiųjų nurodo, kad knygos prašo ne sau (žinoma, juk tų knygų NIEKAM nereikia!), o ketina padovanoti „kam nors“ arba „draugui“. Bet liūdniausia, kai pasirodo, kad visi tie „prašytojai“ - tai ŠMC ir kitų Vilniaus meno institucijų darbuotojai bei kiti parodoje dalyvaujantys menininkai...

Kitas pavyzdys - tai rusų grupės „Čto delat?/Ką daryti?“ narys Nikolajus Oleinikovas, tikras didžiarusis ir diversantas, aiškiai dirbantis slaptųjų Rusijos tarnybų, siekiančių susigrąžinti TSRS, užsakymu (čia be jokios ironijos). Jo metodai jau visai kiti. Jis dirba atsargiai, skleidžia demagogiją, puola iš pasalų, bet visais įmanomais būdais, o ypač pasinaudodamas faktu, kad vertimai dažnai būna netikslūs ir gali iškreipti mintį pageidautina linkme. Užuot kūręs fiktyvų Vilnių, jis mums „stumia“ savo klaidingą ideologiją. Parodos gide gražiai žadama, kad jo projekto tikslas - „paskatinti diskusiją apie išryškinimą ir ištrynimą, apie (tautinę) atmintį ir tarptautinio darbininkų judėjimo istoriją“ (kuo ji čia dėta?). O ką gi matome iš tikrųjų? Ant baltų pakylų trumpai surašyta neva minėtoji „darbininkų judėjimo istorija“ Vilniuje - rusų, anglų ir lietuvių kalbomis. O iš tiesų tuo tekstu sakoma štai kas: paminklo Leninui nugriovimas Lietuvoje iš esmės buvo išpuolis prieš kovą už laisvę. Be to, teksto versijos skirtingomis kalbomis nesutampa, manau, tai padaryta sąmoningai, mėtant pėdas ir skleidžiant dezinformaciją anglakalbiams taip, kad lietuviai net nepastebėtų. Pavyzdžiui, tekstas „Vilniaus centrinėje aikštėje iškilo paminklas Vladimirui Leninui“ angliškai skamba taip: „Vilniaus miesto centre iškilo paminklas Leninui, suformavęs kultūrinio ir socialinio gyvenimo centrą“. Ant pakylos menininkas dar išdėliojo ir krūveles atvirukų, kuriuos parodos lankytojai gali pasiimti už dyka (šis triukas visada suveikia, už dyka visi viską ims, net jeigu jiems to daikto ir nereikia). Subtilaus dizaino, prigesintų spalvų, elegantiškų, bet kartu ir aštrių atvirukų mintis maždaug tokia: rusiškai supranta visi, o tų, kurie kalba kitomis kalbomis, suprasti visai nebūtina. Kvaileliai lietuviai - nori būti Europoje, angliškai bando susikalbėti, o kam? Neilgai trukus vėl visi kartu virsime draugiškų tautų katile, vadinamame Rusija. Negana to, kaip ir dera diversinei taktikai, ši mintis nėra išsakyta vienu ypu, ne, ji išskaidyta į penkis atvirukus. Paėmus kiekvieną atviruką atskirai, nieko blogo neperskaitysi, minties piktybiškumas paaiškėja tik sudėjus juos visus kartu. Ši rusų saugumiečių ir demagogų grupė panašiai pasielgė ir šiemetinėje Stambulo bienalėje - pakviesti dėl savo neva revoliucingumo ir dar prisidengę grakščiu dizainu, surašė ant sienos perestroikos ir Sovietų Sąjungos sugriovimo istoriją vien tam, kad pabaigoje galėtų pateikti išvadas: sugriauti Sovietų Sąjungą buvo didelė klaida.

Parodoje yra ir tokių menininkų, pavyzdžiui, grupė „My Barbarian“ iš Los Andželo, kurie neva bando žaisti su egzistuojančiais mitais, bet jiems tragiškai nepavyksta: strapaliojimas ir maivymasis buvusio KGB pastato požemio kameroje nėra joks apvertimas, jokia fikcija, joks naujas požiūris, jokia kontroversija, tiesiog buka nepagarba - jokių kitų minčių jų videofilmas man nesukėlė. Turbūt ne be reikalo parodos gide jie dėsto, kad šis „projektas atsirado bendradarbiaujant su tais, kuriuos domina menas, teatras, pramogos, pavergimas, įgalinimas, komunikacija, nesusikalbėjimas, karnavalas, politinės partijos, žaidimai, dainos, darbas, istorija, draugai, žmonių aukos“. Domina žmonių aukos? Kokia prasme?

Bėda ta, kad, pasirodo, menininkais neįmanoma pasitikėti. O kaip jie parenkami tokiai parodai? Manytum, pagal ankstesnius darbus, bet iš tikrųjų dėl to, kad jau dalyvavo kitose tarptautinėse parodose ir dar pagal tai, kaip gudriai ir „protingai“ pateikia savo kūrybinių intencijų aprašymus (čia jie tiesiog pranoksta vieni kitus, tik kad santykis tarp tų aprašymų ir galutinio rezultato maždaug toks, kaip tarp visų Biblijos knygų ir Kalėdinės prakartėlės). Juk ne paslaptis: jei menininkas užvažiavo ant tarptautinių parodų platformos, jinai toliau jį veža, nesvarbu, ar jis vis dar kuria įdomiai, ar tik iš reikalo. Be to, greičiausiai laikantis tradicijos, kad ši trienalė pradėta rengti kaip jaunųjų dailininkų paroda, sukviesta nemažai jaunų, turbūt primiršus, kad šiais laikais „jaunas“ vis dažniau, ypač „išsivysčiusiame“ pasaulyje, reiškia „neišprusęs infantilas“.

Kai kviečiamas ne jau sukurtas darbas arba būsimo darbo idėja, o pats menininkas, rizika išauga. Žinoma, ne kuratoriai yra atsakingi už autorių meninę, pilietinę ir net moralinę-etinę poziciją ar net už nepavykusį kurio nors menininko darbą, be to, specifinei vietai sukurtų darbų priešingas nei tikėtasi rezultatas taip pat yra įdomus, Baltijos trienalės atveju daug pasakantis apie tai, kaip mus mato kiti, pagaliau juk ir pavadinimas skelbia: „privačios tiesos“. Bet postprodukcinis komentaras galėtų būti, pavyzdžiui, toks: „kultūrinis“ turizmas į abi puses (Rytus ir Vakarus) vienodas - visai kaip ir juodnugariai lietuviai Anglijoje, dauguma Vilniuje besisvečiavusių užsienio menininkų tas (šiuo atveju simbolines) juodąsias gulbes išgaudė, išsikepė ir suvalgė, paskui atsiraugėjo ir išvažiavo, nei patys ką nors sužinoję apie Vilnių, nei mums ką nors naujo papasakoję. Jau verčiau būtų „keliavę krėsle“. Iki susitikimų kitose tarptautinėse parodose!

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.42 (871), 2009-11-20