Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 41 (870), 2009 lapkričio 13 d. > Teatras > „Lėlė“ atvira naujiems vėjams
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

„Lėlė“ atvira naujiems vėjams


Pokalbis su režisieriumi Algirdu Mikučiu


Vilmantas Juškėnas

Share |
Algirdas Mikutis ir jo „Žaliojo žąsinėlio teatras“.
Teatro LĖLĖ nuotrauka

Režisierius, dailininkas, aktorius ir juvelyras Algirdas Mikutis nuo rugsėjo 1 d. - naujas Vilniaus teatro „Lėlė“ meno vadovas. Ta proga kalbiname A. Mikutį apie jo bei teatro ateities planus.


O jų nemažai: jaunųjų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų lėlininkų integravimo į teatro kūrybinę veiklą programa, įvairūs tarptautiniai projektai, suaugusiems skirtų spektaklių atsiradimas. Vienas pirmų - lapkričio 14, 15 d. įvyksianti fantastinio grotesko „Žaliojo žąsinėlio teatras“ pagal Konstanty Ildefonso Gałczyńskio absurdo minipjeses premjera.


Kaip atsidūrėte „Lėlės“ teatro meno vadovo kėdėje?

 

Dirbau čia aktoriumi, kai baigiau Valstybinės konservatorijos dramos ir lėlių teatro aktoriaus specialybę. Vėliau mokiausi aukštuosiuose režisūros kursuose Maskvoje ir Taline. Taline stažavausi pas žymų lėlininką Reiną Agurą. Grįžau į „Lėlę“, kur gavau režisieriaus etatą. Tačiau turėjau kitų ambicijų. Norėjau būti laisvas menininkas. Tokiu tapau 1992 m., kai iš „Lėlės“ išėjau. Tada domėjausi autorine juvelyrika, ilgokai dirbau šioje srityje. Kūriau tai, kas vadinama taikomuoju menu, 1995 m. net įstojau į Dailininkų sąjungą. Tiesa, kartais stačiau ir spektaklius. Šiais metais mane susirado „Lėlės“ teatro vadovas Juozas Marcinkevičius ir pasiūlė strateginį planą penkeriems metams į priekį - kaip į teatrą integruoti naujas pajėgas, jaunimą. O Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje į trečią kursą perkopė Algirdo Latėno vadovaujami jaunieji aktoriai. Atėjo metas jų specializacijos (kursas specialiai buvo rinktas lėlių teatrui) ugdymui. Manęs paprašė parodyti jauniems žmonėms, kad lėlių teatre įmanomi ir kitokie dalykai.


Ar esate suplanavęs teatro veiklos programą? Kokios premjeros, projektai numatyti šį sezoną?

 

Planuojami trys diplominiai spektakliai, tad kitiems darbams nelabai užteks laiko. Vitalijus Mazūras su studentais statys Marcelijaus Martinaičio „Avinėlio teismą“. Premjera turėtų įvykti vasario arba kovo mėnesiais. Tuo tarpu aš imsiuosi Leonido Andrejevo „Arklys senate“ pastatymo. Tai trumpa pjesė, kupina juodo humoro ir grotesko. Čia vaizduojamas Kaligulos valdymo epizodas. Premjerą turbūt parodysime sezono pabaigoje, gegužės mėnesį, diplominių darbų priėmimo proga. Beje, gegužę ketiname dalyvauti tarptautiniame gatvės teatro festivalyje „Kultūra gatvėje“, kuris vyks Taline.


Netrukus įvyks „Žaliojo žąsinėlio teatro“ premjera. 2002 ir 2004 m. šio „teatro“ spektaklius kūrėte kartu su Vilniaus senamiesčio teatro aktoriais. Girdėjau, kad „Žaliojo žąsinėlio teatro“ idėją brandinote daugelį metų. Kas Jus taip intriguoja Gałczyńskio tekstuose?

 

Mane intrigavo tai, kad lėlių teatro priemonėmis galiu pastatyti medžiagą, kurios neįmanoma, mano galva, pilnavertiškai atskleisti dramos teatre. Gałczyńskio tekstai visus žavi savo literatūriškumu. Parodijos, pašmaikštavimai. Skaitai - juokiesi. Sugalvojau, kaip tai turėtų atrodyti vizualiai, ir parodžiau būsimo spektaklio eskizą teatro meno tarybai 1985 metais. Visi choru pasakė: „Nejuokinga.“ Po kelių dešimtmečių surizikavau ir vėl grįžau prie Gałczyńskio tekstų. Pastačiau spektaklį Vilniaus senamiesčio teatre ir pamačiau, kad pasikeitė humoro suvokimas. Juodasis avangardas, kuris 9-ajame dešimtmetyje atrodė nepriimtinas, pasikeitus aplinkybėms tapo įdomus: pamenu, kaip juokėsi įpusėjęs aštuntą dešimtį mano uošvis, smagu buvo ir penkiamečiui sūnui. Supratau, kad Gałczyńskio tekstuose slypi didelės galimybės. Pasidarė įdomu plėsti išraiškos priemones, ieškoti ne tik naujų šešėlio ir aktoriaus santykio galimybių, bet ir eksperimentuoti su aktorių vaidyba.


Kas slypi už Gałczyńskio juodo humoro širmos? Ką naujo radote jo tekstuose dirbdami su studentais?

 

Man patinka Gałczyńskio sugebėjimas į reiškinį pasižiūrėti neįprastu kampu. Pokario metais buvo labai aktuali tema - karo nusikaltėliai. Gałczyńskis rašo: „Karo nusikaltėlio laidotuvės. Jį palaidoja. Publika šaukia „Bravo. Bis!“. Ir bisui laidojimą kartoja iš naujo.“ Galbūt ir kiti autoriai tiktų. Pavyzdžiui, Erlickas yra rašęs: „Iš prakąsto obuolio iškrito du kirminai, iškart pradėjo gerti, rūkyti ir šlaistytis pakampėm.“ Visa tai ne tik labai juokinga. Lėlių teatro priemonėmis šiuos tekstus puikiausiai galima atgaivinti scenoje.


Man atrodo, kad kažką naujo pirmiausia atrado patys studentai. Su žmonėmis, kurie pirmą kartą prisiliečia prie tokio žanro, ypatingo rezultato ir nepasieksi. Susidariau įspūdį, kad studentai, kai jiems skaičiau Gałczyńskį, nesuprato, ką noriu pasakyti, kokie čia kliedesiai. Todėl man svarbiausia buvo sudominti jaunus aktorius lėlių teatru. Siekiau, kad jaunuoliai susigrąžintų pasitikėjimą profesija, nes šiandien situacija tokia, kad daugumą apninka abejonės dėl savo ateities. Man rūpi, kad tie jauni žmonės išsitiestų, taptų orūs, vertintų profesinę atsakomybę ir suprastų, kad lėlių teatras - kolektyvinis menas. Manau, Gałczyńskio medžiaga - puiki priemonė studentams ugdyti.


Su kokiomis problemomis mokydamas studentus susidūrėte kaip specialybės dėstytojas?

 

Akademija duoda bendrą humanitarinį išsilavinimą ir aktorinio meistriškumo pagrindus. Tačiau viską, kas susiję su specializacija – kas yra lėlių teatras, - studentai mokosi tik per konkretų darbą teatre. Ir daugelis jaunų žmonių nustemba, kad lėlių teatras nėra tik pirštininių lėlių ar už virvučių tampomų marionečių spektakliai. Negalima taip siaurai suvokti specializacijos. Juk lėlių teatras - tai ir kūrybinis darbas su daiktais, objektais, kurie tampa spektaklyje meninėmis figūromis - metaforomis, personifikacijomis, apibendrinimais. Prieš darydamas spektaklį režisierius negalvoja apie taisykles, jas padiktuoja statoma medžiaga. Jei kažkas šmirinėja už širmos su pirštinine Petruška - tai dar ne lėlių teatras.


Esate sakęs, kad su nauju aktorių kursu „Lėlės“ teatre stengsitės užpildyti spektaklių suaugusiems nišą. Šis procesas jau tarsi vyksta. Tačiau dauguma šiandienos repertuaro spektaklių suaugusiems - dramos („Geležis ir sidabras“, „Vilis“, „Vienos krūties istorija“). Gal „Lėlė“ suka dramos, o ne lėlių teatro link? Ar neteks konkuruoti?

 

Rolandas Kazlas ir Eglė Mikulionytė - puikūs aktoriai. Tad klausimas apie konkurenciją atkrenta. O pavojaus, kad „Lėlė“, turėdama repertuare keletą dramos spektaklių, nutols nuo savo specifikos, nėra. Atvirkščiai, manau, kad šie dramos spektakliai atgaivina „Lėlę“. Tai savotiškas aktorinis lavinimas ir mūsų trupės aktoriams. Jie nedalyvauja šiuose spektakliuose, bet stebi. Tai sveikintinas reiškinys. Taisyklių, kad „Lėlėje“ galima tik taip, bet ne kitaip, neturi būti. Mes esame atviri visiems vėjams. Jei Kazlas ras medžiagą, kuri padiktuos atitinkamas išraiškos priemones, ir jis sumanys pastatyti spektaklį su dešimčia kaukių ar su marionete - puiku. Kodėl gi ne? Anksčiau, dar tarybinių metų gūdumoj, buvo tokių lėlių teatro teoretikų, kurie narpliojo klausimą, kiek lėlė turi turėti pirštų? Ar gali būti keturi, ar privalo būti penki. Kažkas vėliau net pasakė: „Verčiau paklauskite vaikų.“ Ir vaikai atsakė: „O koks gi skirtumas.“


Ar šiandienos lėlių teatras susiduria su sunkumais?

 

Pirmiausia po truputį reikia keisti visuomenės požiūrį į lėlių teatrą. Turime aktyviau kurti spektaklius suaugusiems.


O kas trukdo tai daryti?

 

Be abejo, trūksta kūrėjų. Be to, stokojame tradicijos. O jos nėra todėl, kad nėra mokyklos. Uždaras ratas. Tikiuosi, kad naujieji studentai, apie kuriuos šiandien kalbėjome, padės sukurti naują tradiciją.


Kalbėjosi Vilmantas Juškėnas

 

*  *  *


„7 meno dienos“ Nr.41 (870), 2009-11-13

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti