Šiemet, kaip ir pernai, festivaliui baigiantis susėdome su kolega kino apžvalgininku bare pasidalinti įspūdžiais.
Vienas iš festivalio netikėtumų jam buvo ekrane nusirengusi (Atomo Egoyano filme „Chloja“, „Chloe“) aktorė Julianne Moore; pasak jo, tai labai neįprasta, ypač vyresnio amžiaus Amerikos aktorėms. Į šią jo dešimakę aš mečiau savo tūzą: „O Toddo Solondzo „Gyvenime karo metu“ („Life during wartime“) nuogai nusirengia Charlotte Rampling!“ Jis atsikirto kozirine devynake: „Bet ji - anglų ir prancūzų, o ne amerikiečių aktorė, tai visai kas kita!“ Tačiau aš turėjau kozirių damą: „Tačiau ji dar senesnė už Moore!“ O jis tūzą: „Ji jau anksčiau yra ne kartą nusirengusi kine!“ Į tai man beliko tik nušluoti kortas nuo stalo: „Užtat „Gyvenimas karo metu“ daug geresnis filmas negu „Chloja“!“ Abu režisieriai kuria filmus apie pasiturinčias baltaodžių amerikiečių (arba kanadiečių - šiuo atveju jokio skirtumo) šeimas ir sudėtingus jų narių tarpusavio santykius. Naujieji filmai irgi apie tai. Iš pirmo žvilgsnio jie panašūs, bet iš tiesų labai skirtingi. Vienas iš akivaizdesnių skirtumų: Egoyano filme nėra jokio humoro. Solondzo - yra, ir nors jo moterys ne tokios idealiai gražios, o vaizdai ne tokie prašmatnūs (nors interjerai neblogi) kaip „Chlojos“, jo filmas, mano manymu, daug gilesnis. Egoyano filme kalbama tik apie erotinius santykius, Solodzo juostoje dar keliami ir bendražmogiški, nebūtinai lyties nulemti klausimai: apie kaltę, kaltinimą ir atleidimą. Žmonės „Gyvenime karo metu“ - keisti, juokingi, patetiški, tačiau jais tiki, o kai tobuloji Chloja desperatiškai sušunka: „Mano jausmai tikri!“, žiūrovui lieka tik prunkštelėti.
Žinoma, Egoyanas ir pats pripažįsta (mini tai viename interviu), kad šis jo filmas holivudinis, tiesmukiškesnis nei kiti ir skirtas platesnei publikai. Bet man ir tai nepateisina kai kurių filmo teiginių. Kūrėjai giriasi, kad filmas neva yra kontroversiškas, „Chloja“, girdi, visiškai naujai ir netikėtai rodo vyrų ir moterų tarpusavio santykius, bet tai tik kalbos - iš esmės tie santykiai čia tokie kaip visada (netikėtumai tik paviršutiniški ir siužetiniai). Moteris, kaip dažniausiai filmuose, yra objektas - meilės arba nemeilės, - o ne subjektas. Vyras, žinoma, nepakaltinamas. Žmonai, be abejo, tik „vaidenasi“, kad vyras jai neištikimas, iš tiesų jis - šventuolis, o ji - paranojikė. Kad jis elgiasi su ja šlykščiai, kalta, be abejo, ji, nes nebesugeba suvilioti vyro. Egoyano filmas pradžiugins visų rūšių vujaristus: čia ir retai rodomas girl on girl aktas (ar todėl kūrėjai vadina filmą kontroversišku ir netikėtu?), o pagrindinės viliotojos vaidmeniui parinkta tokio vaikiško veido aktorė, kad atrodo kaip nepilnametė (siužetui tai visai nebūtina).
Aklą, beatodairišką, žudančią meilę daug įtaigiau parodė du italų filmai: „Vincere“ (rež. Marco Bellocchio) - apie diktatoriaus BenitoMussolini jaunystę ir iškilimą į valdžią, pamatytą jo tragiško likimo meilužės akimis, ir „Kaip Dievas liepia“ („As God Commands“, rež. Gabriele Salvatores) - apie žiaurų tėvą, auginantį paauglį sūnų ir prižiūrintį psichiškai ir fiziškai sužalotą buvusį bendradarbį. Abiejuose filmuose labai skirtingus vaidmenis (ne tik Dučės, bet ir palaipsniui protą prarandančio jo nesantuokinio sūnaus) puikiai suvaidino italų teatro aktorius Filippo Timi (jis, beje, gyvenime labai blogai mato ir mikčioja - kas galėtų pamanyti?). Abiejuose filmuose sklando fašizmo šmėkla. „Kaip Dievas liepia“ personažas berniukas pritaria fašistinėms tėvo idėjoms, bet jiems abiem patekus į dramatiškų ir tragiškų įvykių sūkurį kažkas pasikeičia. Tik tas pasikeitimas filme toks subtilus, kad net suabejojau: ar eilinis žiūrovas įžiūrės tą iš tiesų labai svarbų, esminį pasikeitimą ir perskaitys antifašistinę filmo intenciją?
Anglų „Puikūs 39-ieji“ („Glorious 39“, rež. Stephen Poliakoff), atvirkščiai, kalba labai jau primityviai. Nors filmo tema gana svarbi - apie Antrojo pasaulinio karo pradžioje anglų vykdytą nuolaidžiavimo Hitleriui politiką, anglų aristokratų ir valdančiosios klasės „fasado“, korektiškumo, nepriekaištingų šeimyninių santykių apgaulingumą. Vizualiai juosta graži, bet visai tokia pati, kaip ir visi istoriniai anglų filmai. Nepalieka jausmas, kad visa tai jau šimtą kartų matyta. Kūrėjai taip prikišamai viską aiškina, kad norisi sušukti: „Jau supratom, supratom, pasakok toliau!“ Kai filmo pabaigoje paaiškėja (žiūrovui tai turi būti siaubingai netikėta), kad pagrindinės personažės - platininės blondinės - tikrieji tėvai buvo čigonai, jau tiesiog juokinga. O kai bandoma paaiškinti, kad jos oda ir plaukai šviesūs todėl, kad merginos tėvai buvo čigonai iš Rusijos (!), tik dar juokingiau.
Dėl grožio. Gražių filmų buvo nemažai, bet nepamačiau nė vieno (ir neperskaičiau kitų - nespėtų pamatyti - aprašymuose), kuriame būtų atrasta nauja, kuo nors ypatinga, išsiskirianti, dar nematyta vaizdo kalba. Keistas šia prasme man pasirodė „Vincere“ - filmo pradžioje atrodė, kad jis bus vizualiai originalus, bet paskui kūrėjai tarsi pamiršo apie tai ir padarė tiesiog „gražų“ kiną. Taigi filmo, kuriame vaizdas būtų lyg savarankiškas personažas, pavyzdžiui, kaip kad Peterio Greenawayaus, Jacques'o Tati, Zbigniewo Rybczyñskio filmuose, nebuvo. Greenaway'ui galutinai numarazmėjus, kol kas neatsirado kam jo pakeisti.
Dar dėl grožio. Dokumentiniame prancūzų režisierės Fabienne Godet filme „Didysis mano pabėgimas“ („Ne me liberez pas, je m'en charge“) neįtikėtina aktoriaus charizma apdovanotas buvęs gangsteris ir recidyvistas Michelis Vaujouras pasakoja apie 27 kalėjime praleistus metus (17 iš jų - vienutėje) ir penkis įspūdingus pabėgimus; kaip visa tai išgyveno ir sugebėjo dvasiškai nepalūžti. Jis sako, kad žmogų, jo sielą išgelbėti ir išsaugoti gali tik grožis, mums duotas grožis. Pagalvojau, ar daug kalinių tą pasakytų Lietuvoje? O funkcionierių, politikų, direktorių? Et...
Čia galima būtų sklandžiai ir net šiek tiek moralistiškai užbaigti pasakojimą, bet liktų nepaminėta viena keistoka diena, tiksliau, tą dieną pamatyti du dokumentiniai filmai, kuriuose minima Lietuva. Kaip patys suprantate, ne iš pačios geriausios pusės. Tačiau juos abu būtų labai sveika parodyti Lietuvoje, ypač vadinamiesiems įvaizdžio kūrėjams. Tai Izraelio režisieriaus Yoavo Shamiro „Difamacija“ („Defamation“, „Hashmatsa“) - šmaikštus, kontroversiškas filmas apie antisemitizmą, bei anglo Chriso Atkinso „Žvaigždžių apsėsti“ („Starsuckers“) - apie „žvaigždžių“ kultūrą ir žiniasklaidos machinacijas peršant masinei publikai garsenybės idėją. Nors pastarasis filmas eksploatuoja triukus, daug sėkmingiau naudotus „Brüno“, žiūrėjau jį visai smagiai, kol staiga kaip žaibas iš giedro dangaus ekraną nušvietė Lietuvos žemėlapis. Lietuvos kontūras nebuvo natūraliai įterptas tarp kitų Europos valstybių, o tarsi iškirptas ir užklijuotas ant balto lapo, nes kam svarbu, kur šita keista šalis iš tikrųjų yra. O kitas kadras - it pilnatis šypsantis Valinsko veidas! Vos neišvirtau iš kėdės. Tik po kelių akimirkų supratau: mes, matyt, garsėjame Europoje kaip bene vienintelė šalis, kurios parlamente posėdžiauja „žvaigždžių“ partijos atstovai. Kai kurie iš jų čia pristatomi, pavyzdžiui, Rokas Žilinskas kažką porina apie tai, kad yra „populiaresnis už Madonną“.
Taigi Londono kino festivalis man pasibaigė su Valinsku. Nuo jo ir už Lietuvos ribų neįmanoma pasislėpti.
* * *
„7 meno dienos“ Nr.41 (870), 2009-11-13
|